„MIRŠTANTI“ LIETUVIŲ KALBA

Liaudies tautosaka šiandien yra virtę teiginiai, kad valstybinė lietuvių kalba išgyvena neregėtas grėsmes ir jai gresia greitas išnykimas.

Virkauja beveik visi, pradedant profesoriais ir baigiant eiliniais kaimo žmonėmis.

Kasmetinė kalbos redaktorių konferencija „Reda“, organizuojama vienos iš leidyklų, sukelia periodinį daugelio pasipiktinimą dėl to, kad paskatina lengvesnį, ne tokį panišką požiūrį į kalbą ir pasiūlo vis daugiau laisvės mūsų žodžiams, sakiniams ir sakytiniams bei rašytiniams tekstams.

Panašų į mūsiškį gyventojų skaičių turinčių latvių ar estų kalbininkai ir šiaip kalbos „sentimentalistai“ dėl savojo išlikimo diskutuoja ir gąsdinasi gerokai mažiau nei mes.

Tokio beveik visuotinės baimės būvio priežasčių ieškoti reikia gilioje senovėje. Jų profesionalią analizę lietuvių ir kitų šalių skaitytojams ne vienoje savo knygoje pateikia amerikiečių istorikas Timothy Snyderis.

Pasak jo, ilgiau nei šimtmetį trukusi carinė Lietuvos priespauda beveik visiškai ištrynė mūsų protėvių tautinę tapatybę, kuri istoriškai buvo pagrįsta bendrais pasakojimais, lojalumu teisės viršenybei, meile laisvei ir tik kone paskutinėje vietoje bendra kalba. XX amžiaus pradžia lietuviškiems susikalbėjimams buvo lemtinga – susiformavo tautinis atgimimas, kurio pagrindu tapo žmonių kalbėjimas viena, lietuvių, kalba.

Šiomis dienomis beveik nebesistebima, kad netgi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statutai, parašyti senąja rusėnų kalba, dabar dalies šalies žmonių traktuojami kaip svetimybė.

Klausiama, kaip lietuviškos tapatybės pagrindu gali būti dokumentai, kurie parašyti ne lietuvių kalba. O iš tiesų, ir galėjo, ir tebegali.

Gal todėl, kaip pasakytų istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius, Lietuvoje gausu lietuviškai kalbančių, tačiau pagal rusų normas besielgiančių piliečių ir tokių, kuriems teisė, kaip vertybinis orientyras, yra visų vertingų dalykų ir reiškinių sąrašo apačioje.

Gal todėl Vilniaus universitetas ir toliau rengia teisininkus, kurie elgiasi pagal įstatymo raidę, o ne pagal teisės filosofiją.

Gal todėl ir Mykolo Romerio universiteto auklėtiniai dažnai yra ne apmąstantys teisines normas, o tik galią įgiję valstybės tarnautojai. Ir tikrai todėl dėl bendrojo socialinio, politinio ir aksiologinio konteksto sužlugo Vytauto Didžiojo universiteto Teisės mokyklos projektas, pagal kurį ketinta rengti ypatingai plataus ir gilaus suvokimo, vertinimų ir pagal teisės viršenybę besielgiančius teisėjus, advokatus ir kitus teisės subjektus. Ir visų šių trijų universitetų teisininkams ir filologams labiausiai vertingas reiškinys yra lietuvių kalba.

Retoriškai galima klausti, ar lietuviškai kalbantieji bent keliomis savo smegenų ląstelėmis prisimena tai, ko šiaip savaime prisiminti negali, – svarbu ne tai, kokia kalba kalbi, o pagal ką orientuoji savąjį elgesį, moralę ir dorovinius principus.

Turbūt šios elgesio ir kalbos prieštaros aiškiausias ženklas yra po pasaulį XX amžiaus pabaigoje–XXI amžiaus pradžioje paplitę lietuviai, kurių kalboje ir tėvynėje, ir svetur nesvetimi rusiški keiksmažodžiai, puikiai derantys su chamizmu ir padugnėms būdinga savimone.

Dabartinio kalbinio patriotizmo apsėstiems kalbininkams reikėtų užduoti klausimą, ar ne naudingiau būtų kovoti ne su anglicizmais, o su visus žemiau juosmens esančius žmogaus organus įvardijančiais žodžiais ir idiomomis, išreiškiamomis okupantų kalba, kurios net kalba vadinti nesiverčia liežuvis, tai labiau gargaliavimas nei šnekėjimas.

Žinoma, dažnas pasakytų, jog didesnį pavojų lietuvių kalbai kelia ne rusai, o angliškai kalbantieji ir neva savąją kalbą peršantieji lietuviškam šnekėjimui.

Rečiau, bet irgi dažnai bus prisimenamas internete publikuotas praėjusios vasaros tekstas apie vadinamąją lietuvinglišką kalbą. To teksto autorė bandė pasakyti, kad grynąja, visiškai bendrine kalba šiandien Lietuvoje nebekalba ne vien tik jaunimas.

Dar rečiau, bet irgi pastebimai kalbos „romantikai“ apgailestauja, kad kinta, anglėja lietuvių kalbos sintaksė – sakinių, pastraipų ir tekstų struktūrinės ypatybės. Visa tai tarsi turėtų liudyti lietuvių kalbą ištikusį mirtiną pavojų, kuris prilygtų net mirusios prūsų kalbos likimui, kuris laukia ir lietuvių kalbos.

Tačiau bent kiek lingvistikos mažiau suinteresuotai ragavusieji puikiai išmano, kad kalbinė įvairovė yra stiprybės ir atvirumo pasauliui ženklas ir išraiška.

Galima nepabaigiamai rypuoti dėl šiandieninės lietuvių kalbos situacijos, bet neįmanoma didžiosios dalies tautiečių įkurdinti tarsi už naujos „geležinės uždangos“, šiais laikais žmonės keliauja ir patiria užsienio šalių, taigi ir kalbų, poveikį ir įtaką.

Be to, juk niekas nesakė ir nesako, jog reikia atsisakyti bendrinės lietuvių kalbos ir visiems kalbėti lietuvingliškai.

Pagaliau labai platus ir sunkiai konkrečiai atsakomas klausimas, grąžinantis mus į šio komentaro pradžią: ar tebeįmanoma grynoji, su jokia kita nesusijusi lietuvybė netgi gyvenant Lietuvoje, tačiau kartu ir globaliame pasaulyje?

Pasidairius į kaimynus lenkus, aiškėja, kad daug didesnė blogybė yra ne kalbinė įvairovė, o bandymai unifikuoti, vienodinti kalbos vartoseną. Tokių tikslų niveliuoti lenkų kalbą ilgus dešimtmečius siekė tos šalies sovietinė valdžia.

Daugelis labiau išsilavinusių Lenkijos žmonių dar ir šiandien prasitaria apie didžiulę žalą tautiečių mąstysenai, elgsenai ir saviraiškai padariusius kalbos lygiavimus lyg su liniuote.

Taigi šią savaitę minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, reikėtų ne skambinti pavojaus vardais, o džiaugtis ta stiprybe ir kone savaiminiu pasitikėjimu, kuris dabar būdingas lietuvių kalbai tarp kitų šalių ir tautų kalbų įvairovės.

O kol kalba gyva, ji negali mirti, ir tik sovietinę Lietuvos okupaciją menantieji ir jos kartais net nesąmoningai besiilgintieji gali bausti ir drausminti kitus piliečius ar institucijas dėl kokių nors kalbos vartosenos klaidų.

Aiškiausias lietuvių kalbos gyvybės įrodymas yra ne konservuotos normos ir lyg akies vyzdys saugomi reliktai, o būtent jos kaita ir prigimtinis prisitaikymas prie ja kalbančiųjų, kuriems ji ir egzistuoja kaip bendravimo, kūrybos ir mąstymo formų visuma.

Saugantieji lietuvių kalbą turėtų dažniau prisiminti, kad jie tėra tarnautojai, kurie paklūsta savo šalies, kuriai ir tarnauja, piliečiams, o ne pastaruosius gėdina, auklėja ir kitaip, kad ir smulkiai, represuoja.