JŪROS PAVILIOTAS LAKŪNAS TAPO KAPITONU

Kupiškio trečiojo amžiaus universitetas savo bendruomenę ir kitus kupiškėnus balandžio 24 dieną pakvietė į susitikimą su kraštiečiu, kapitonu Valdemaru Vizbaru.

Svečias plačiai papasakojo apie savo laivinę gyvenimo patirtį, nes būtent čia pasiekė tikrąsias profesines aukštumas, pradėjęs nuo paties statyto nedidelio laivo vėliau tapo profesionaliu kapitonu.

Jurga BANIONIENĖ

Dvi vaikystės aistros

Svečią pristatė Trečiojo amžiaus universiteto Sporto fakulteto dekanė Nijolė Vilimienė. V. Vizbaras – inžinierius, buriuotojas, kapitonas.

„Tai mūsų kraštietis, gimęs Noriūnų kaime. Baigė Vlado Rekašiaus vidurinę mokyklą, studijavo Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. Dirbo inžinieriumi įvairiose Panevėžio įmonėse, Panevėžio aeroklube. Skraidė sklandytuvais, sportiniais lėktuvais.

Negalima pamiršti ir to, kad 1992–1995 m. buvo Panevėžio miesto meras.

Buriuoti pradėjo 1986 m. Yra daugkartinis Joninių regatų nugalėtojas.

Nuo 2006 m. dirbo Klaipėdos universitete burlaivio „Brabander“ kapitonu. Buriavimo mokyklos „Mažojo laivyno akademija“ įkūrėjas“, – tvirtino N. Vilimienė.
Susitikimo pradžioje svečias prisipažino, kad mėgsta pasakoti, bet šį kartą jaučiasi kiek įsitempęs.

„Kai atvažiuoji pas kraštiečius, negali pameluoti, nes visi vis tiek žino, kas ir kaip“, – šypsojosi V. Vizbaras.

Jis teigė, kad jūrinis gyvenimas prasidėjo ne nuo laivo, bet nuo lėktuvo modelio Rudilių kaime.

„Gimiau Noriūnų dvare, paskui gyvenau Rudiliuose. Ten buvo pelkė, kurią pavasarį užliedavo griovys, susirinkęs pulkas draugų tapdavome jūreiviais, už tai gaudavome ir beržinės vytinės.

Dabar galėtum apskųsti, o tada nebūdavo kam, tiesiog truputį nukentėdavo uodega.

Antras mano pomėgis buvo aviacija. Dėdė dirbo Pajuostės aerodrome, ten atvažiuodavo kareiviai bulvių kasti. Aplink trindavausi, viskas būdavo labai įdomu. Vieną kartą jie atvežė padarę sidabrinį lėktuvėlį, jis iki šiol sapnuojasi. Tai tapo tikru užkratu.

Darydavau lėktuvėlius iš kelių lentų, tėvas dėl to nebuvo labai patenkintas, nes vinys tais laikais buvo brangūs, o paskui kartais kieme mėtydavosi, pradurdavo padangą.

O mamai pats baisiausias dalykas buvo plaukiojimo sezonas, nes jis vykdavo ir su klojimo durimis, ir su kiaulės loviu, kuris dažnai apvirsdavo“, – vaikystę prisiminė V. Vizbaras.

Plačiau skaitykite gegužės 2 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF