„Kūrybiškumo genas“
Su Šimonių kraštu ir Vaidilų gimine, iš kurios kilusi talentingoji mokytoja Felicija Jakutytė, sąsajų turi tapytojai Paulius ir Agnė Juškos.
Su jais apie giminės šaknis, kodėl pasirinko meno studijas, kas įkvepia kūrybai, kas sieja su Kupiškiu, ir pasikalbėjome.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Šaknys gilioje senovėje
Šimonyse tebestovi šių menininkų prosenelių namai. Jie ir dabar priklauso jų giminaičiams.
„Visa mūsų giminės šaka iš mamos pusės yra šimoniečiai gal nuo XVIII amžiaus. Tai Muntrimų, Šlapelių atšakos iš prosenelės pusės. Prosenelis Pranciškus Vaidilas ten atėjo iš kitur, bet visą gyvenimą pragyveno Šimonyse.
Mano senelis Feliksas Slivinskas dirbo girininku. Po karo su močiute Genovaite Slivinskiene (Vaidilaite) iš Šimonių persikėlė į Kupiškį. Mano mama Danutė Slivinskaitė-Juškienė.
Anksčiau, kol buvo gyva močiutė, dažniau lankydavausi Kupiškyje. Jos sesuo gyveno Šimonyse. Tai pas ją vasarą irgi nuvažiuodavome.
Kupiškyje tebėra mano senelių namai Atgimimo gatvėje. Pastaruoju metu ten su tėvais dažniau atvažiuoja sesuo. Reikia tuos namus prižiūrėti, tvarkyti“, – pasakojo P. Juška.
Paklaustas, iš kur jų giminėje polinkis į meną, į dailę, jis sakė, kad tai, ko gero, gali būti iš Muntrimų giminės, o ne iš Vaidilų. Prosenelė buvo Muntrimaitė-Vaidilienė. Toje giminėje būta nagingų, meniškų žmonių. Šimonietės jo pusseserės irgi turi menininko gyslelę, nors dirba kitus darbus. Taip pat su menais susijusi ir jo mama.
„Mano mama architektė. Ji baigė tuometinį Vilniaus dailės institutą. Gerai piešė, liedavo akvareles. Nuo vaikystės su seserimi matėme mamos piešinius. Vėliau ji atsidėjo vien architektės darbui. Vaikystėje matyti mamos darbai man ir sesei suteikė impulsą domėtis daile, patiems išbandyti įvairias jos rūšis. Mokėmės Vilniaus 31-oje vidurinėje mokykloje, kur buvo sustiprintas dailės dėstymas. Vėliau abu baigėme Justino Vienožinskio dailės mokyklą.
Mano tėvas Vitalis Juška – statybos inžinierius. Piešimo įgūdžių irgi turėjo. Darbe tėvai vienas kitą papildydavo. Vienas projektavo, o kitas turėjo tuos projektus įgyvendinti“, – pasakojo P. Juška.
Paulius studijavo bakalaurą ir magistrą Dailės akademijos Vaizduojamųjų menų fakulteto Monumentaliosios tapybos katedroje, freskos mozaikos specialybę. Studijų metais daug buvo piešimo, tapybos užsiėmimų. Taigi nieko keisto, kad tapo, nors specializacija truputį kitokia.
Tais pačiais metais į Dailės akademiją įstojo ir P. Juškos sesuo Agnė mokytis vitražo. Taip susiklostė dėl to, kad iš pirmo karto neįstojo į tapybą. Vėliau ir ji baigusi studijas tapo ne vitražiste, bet tapytoja.
Nuotraukos iš asmeninio Agnės Juškaitės albumo
Apie Paulių Jušką
Lietuvių tapytojas Paulius Juška gimė 1975 m. lapkričio 25 d. Vilniuje. 1997 m. baigė Vilniaus dailės akademiją. Nuo 1994 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Danijoje), individualios parodos surengtos Vilniuje (1996, 1999, 2002, 2004, 2005, 2008, 2013), Klaipėdoje (2003), Palangoje (2012).
P. Juškos tapybai būdingos akademistinio realizmo raiškos priemonės, kruopšti formų modeliuotė. Kūryboje stengiasi atspindėti socialinius reiškinius, pagrindinė tema – skurdas, vienatvė, nuopuolis; modeliais pasirenka nepriteklių kenčiančius senukus, girtuoklius, benamius ir valkatas („Vyro aktas“, „Prie draperijos“, abu 2003), pavienius daiktus („Natiurmortas su duona“, 2005, „Malkos“, 2006, „Burokas“, 2007).
Nutapė kūrinių bibliniais siužetais („Sūnus palaidūnas“, 2004, „Auka“, 2006), religinių kompozicijų („Švč. Mergelės Marijos apreiškimas“, 2001, Šimonių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje).
Kūriniams būdingas meistriškas portretuojamųjų panašumo, daiktų faktūros perteikimas. Kūrinių turi MO muziejus Vilniuje.
Inf. iš „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“
Kūrybos niuansai
Menotyrininkai išskiria dvi P. Juškos tapybos temas – skurdo, gyvenimo užribyje esančių žmonių, įvairių daiktų vaizdavimą ir biblinius siužetus.
Paklaustas, kas lėmė kūrybos dvilypumą, menininkas atsakė, kad šios temos atėjo iš aplinkos. Augo sovietiniais metais, matė daug skurdžių, nepagražintų gyvenimo vaizdų. Įtaką darė ir kitų menininkų kūrybos pavyzdžiai, kurie buvo arčiau realizmo.
„Nesakyčiau, kad mano kūryboje yra dvilypumas. Tos abi temos persipina. Biblinius siužetus irgi galima interpretuoti, sujungti su dabartimi ir šiuolaikine patirtimi. Išeina toks žaidimas, keliantis asociacijų su žinoma tikrove. Nesu apsibrėžęs vienos tapybos krypties. Noriu išgauti tikrovės iliuziją, nesu užsidaręs.
Seniesiems meistrams irgi pozuodavo to meto žmonės. Aš irgi imu tai, kas yra mano aplinkoje. Biblinis siužetas – ne vien senovės imitacija. Kažką naujo galima pasakyti ir raiškos būdais“, – tvirtino menininkas.
Visgi buvo įdomu sužinoti, kodėl jis tapo girtuoklius, benamius, valkatas. Ką šiais vaizdais nori pasakyti kitiems?
Tapytojas teigė, kad nėra ko slėpti, jog visi menininkai ieško, ką netikėto, neįprasto pavaizduoti, kad ne tik kiti tuo susidomėtų, bet ir pačiam būtų įdomu. Pasak jo, suvargusio žmogaus pozose yra daugiau įdomaus šešėliavimo, kaip nepagražintame paviršiuje. Idealios gražuolės veidą tapyti būtų nuobodu ir neįdomu.
„Tapydamas tuos žmones noriu papasakoti apie žmogaus gyvenimą, jo silpnumą, negalėjimą pasipriešinti išorės jėgų poveikiui, kaip jis išbūna tokioje suspaudimo būsenoje.
Mano darbai – atviras laukas asociacijoms, interpretacijoms. Kiekvienas žmogus gali savaip matyti“, – kalbėjo tapytojas apie savo darbų siunčiamą žinią žmonėms.
Kaip gimsta paveikslai
P. Juška šiek tiek papasakojo apie savo kūrybos procesą. Jis įvairiai komponuoja siužetus, dirba su modeliais. Kartą per savaitę Dailės akademijoje būna skirtos valandos piešti iš natūros. Ateina pozuotojai. Juos piešia ne tik studentai, bet ir dėstytojai. Jis pats yra Dailės akademijos dėstytojas.
„Pamatai žmogaus išraišką. Į galvą ateina kokia nors mintis, gal tai tiks paveikslui. Pradedi tarsi nejučia plėtoti šią temą, mintyse ją jungti su kita. Tų žmonių, kurie pozuoja, nelabai pažįsti, jų detaliai neklausinėji apie gyvenimą. Šiuo atveju neaktualu atvaizduoti konkretų žmogų. Pats režisuoji situaciją, sukonstruoji vaidmenis. Paveikslas atsiranda iš sukonstruotų dalių, o ne iš realaus vaizdo“, – apie kūrybos procesą kalbėjo tapytojas.
Paklaustas, ar ilgai užtrunka kurdamas paveikslą, P. Juška sakė, kad anksčiau nebūdavo ilgas šis procesas. Dabar ilgėja. Atsirado noras kažką keisti, kitaip padaryti, ir kai kuriose paveikslo tapybos stadijose užstringa tas darbas ieškant naujos išraiškos. Nebeliko ėjimo į plotį.
„Žmogaus vaizdavimas liks. Į figūros formatavimo pusę noriu eiti ir perteikti aplinkos sąveiką. Pradedu domėtis, kaip galėčiau piešimo technikos estetiką įterpti į tapybą, kaip dirbti su žmogaus figūra, kuriant teminius paveikslus.
Darau nemažai eskizų, neužbaigtų, fragmentiškų, prieš tapydamas paveikslą. Turiu greito užmetimo savo piešimo stilių. Sumodeliuoju formą ir ieškau, kaip ją transformuoti tapyboje. Man įdomu neužbaigtumas, tarsi nutylėjimas su atpažįstama forma“, – sakė menininkas apie naujo tapybos stiliaus paieškas.
P. Juška yra Šimonių bažnyčiai nutapęs paveikslą „Švč. Mergelės Marijos apreiškimas“ (2001). Pasak menininko, dėl to reikia dėkoti močiutės seseriai Filomenai Vaidilaitei (Černius), paveikslo mecenatei. Ji su broliu Broniumi po karo emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Vėliau buvo atvažiavusi į Lietuvą ir labai norėjo, kad būtų įamžinta Švč. Mergelė Marija. Šimonys garsėja Marijos apsireiškimais. Šiame paveiksle vaizduojamas paskutinis jos apsireiškimas 1941 metais. Daug žmonių tą dieną matė tamsoje mistinę šviesą, o keturi žmonės išvydo Mariją virš bažnyčios. Tarp jų buvo ir viena žydaitė, kuri po to įvykio atsivertė į krikščionybę, bet žuvo karo metais. Anot P. Juškos, šis apsireiškimas dar gerai neištyrinėtas.
Skirtumai ir bendrystė
Žvelgiant į P. Juškos ir jo sesers Agnės Juškaitės tapybą, galima pasakyti, kad abu eina skirtingu keliu, turi skirtingą stilių. Bet kai kur, vaizduojant gamtos objektą, tarsi suskamba vos juntamos panašios natos.
P. Juška tai išgirdęs pakomentavo, kad abu kartu su seserimi ilgai dirbo vienoje bendroje kūrybinėje dirbtuvėje. Tai gal dėl to ir būta įtakos. Be to, juos vienija ir ta pati raiškos priemonė – tapyba.
„Ji gamtos mėgėja. Jos tapyba impresionistinė. Aš savo siužetus komponuoju per figūrinį žmogaus vaizdavimą ir esu linkęs į realizmą. Mūsų kūryboje yra atsikartojimų, bet sesers kūryba spalvingesnė, o aš žaidžiu su šešėliavimu“, – kalbėjo menininkas apie savo ir sesers kūrybą.
Meno prasmė
Su P. Juška kalbėjomės ir apie meno poveikį visuomenei. Pasak menininko, Lietuvoje stinga ne tik edukacijos, bet ir meno propagavimo. Pasauliniai muziejai pilni žmonių. Jie eina pasižiūrėti meno šedevrų, pasigėrėti jų kūrėjų išmone. Meno kūriniai kelia žmonėms emocijas. Meno prasmė niekada nenunyks. Nebent nebėra prasmės kažką įamžinti, bet visada bus misija sužadinti emocijas.
„Menas kuria žmogaus mąstymo, jo savybių diagramą, komunikacijas. Žmonės meno kūriniais grožisi, domisi, kaip jie padaryti. Tai visada turės prasmę“, – buvo įsitikinęs pašnekovas.
Estafetę perima vaikai
P. Juška Kupiškyje nėra eksponavęs savo darbų. Mielai kada nors tapybos parodą čia surengtų vienas ar kartu su sesers kūryba. Sesuo produktyvi kūrėja. Anot brolio, net keletą jos darbų parodų būtų galima surengti. Paskutinė personalinė jo paroda pastaruoju metu keliavo po Lietuvą. Dabar bus išvežta į parodą Vokietijoje. Ten ji bus eksponuojama iki liepos vidurio. Jei būtų galimybė, po to galėtų užsukti ir į Kupiškį.
Paklaustas, ar vaikai linkę į meną, P. Juška sakė, kad sūnus Nojus yra baigęs grafikos studijas, dukra Kamilė taip pat studijuoja grafiką. Jaunylė dukra Domicelė irgi turi gabumų dailei, bet pasirinko muziką. Mokosi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, jos specialybė obojus. Domicelė dalyvauja tarptautiniuose muzikantų konkursuose.
Taigi giminės kūrybiškumo genas plinta toliau.
Agnė apie pašaukimą ir kūrybos gijas
Apie dailininkės kelio pasirinkimo priežastis panašiai kalbėjo ir A. Juškaitė.
Dailininkė gimė 1972 metais Vilniuje. 1993–1999 studijavo Vilniaus dailės akademijoje, Monumentaliosios dailės katedroje (vitražo specialybė).
Parodose dalyvauja nuo 1997 metų. Nuo 2021 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
„Nuo mažens jutau potraukį gamtai, ilgam įstrigdavo visokie vaizdai, detalės, žmonių veidai, judesys, kvapai. Anksti supratau, kad turiu dailei gabumų. Patikdavo žiūrėti, kaip mama, būdama su mumis prie ežero, lieja šviesias, tarsi gyvas akvareles. Pamenu ir kitą epizodą. Nuėjusios į Zuntę su mama prisėdome ant akmenų. Ten mama nuliejo akvarelę su medžiu, išgavo ne tik jo formą, bet ir perteikė vėjo dvelksmą. Norėjau ir aš taip lieti akvareles“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad ši meniška prigimtis iš mamos.
Menininkės giminėje yra ir daugiau į dailę linkusių žmonių. Antai mamos pusseserė Rasa Vaidila-Pavilonis, gyvenanti Kanadoje, gražiai piešia. Močiutės sesuo Filomena Vaidilaitė-Černius gražiai audė. Buvo sau išsiaudusi tautinius drabužius, tautiniu kostiumu išpuošusi lėlių kolekciją, darė lėles ir iš šiaudelių. Jos brolis Bronius irgi piešdavo. Jam buvo svarbu menas.
Agnė papasakojo, kad jos sūnus Kasparas mažas gražiai piešdavo. Mėgo atkartoti istorinių asmenybių portretus ar šiaip nupiešti jį sudominusius žmones. Jis yra iškalbus, pastabus, moka apibūdinti įvairias situacijas. Pastarosios savybės gal iš tėčio. Su sūnumi ji ėjo Šv. Jokūbo keliu. Jis tą norą keliauti piligrimų takais išsaugojo iki šiol.
Kasparas, anot pašnekovės, nepasuko menininko keliu. Tapo automechaniku. Ketina tęsti studijas, įgyti autoinžinieriaus specialybę. Čia irgi pravartus nestandartinis mąstymas.
Nuotraukos iš asmeninio Agnės Juškaitės albumo
Kas slypi už peizažo
Šiuo metu Agnė mėgsta gamtoje lieti akvareles. Dideles drobes tapydavo dirbtuvėje, o dabar tapo namuose įsirengtoje studijoje. Nutapyti didesnį paveikslą užtrunka dvi ar tris savaites. Jos nutapyti peizažai ne tik gražūs vaizdai. Jie tarsi kalba apie žmogaus gyvenimą. Daug darbų Agnė sukūrė inspiruota Šv. Jokūbo kelio ir kitų piligriminių kelionių. Tos kelionės jai labai patinka.
„Dažnai eini vienas. Pavargsti, pasimeldi. Dievo buvimą pajunti. Esu tikinti. Man tai svarbu. Tapydama siekiu, kad peizažas bylotų daugiau, kad tai būtų ne tik paprastas vaizdo fiksavimas. Man svarbu spalva, plastika“, – apie savo kūrybą kalbėjo pašnekovė.
Menininkė daug yra padariusi eskizų, fotografijų ir iš Kupiškio apylinkių. Vėliau tos patirtys sugula ir nutapytuose paveiksluose.
Pasitikslinau, ar Agnė yra eksponavusi savo darbus Kupiškyje. Ji sakė, kad darbų kupiškėnai galėjo pamatyti, kai prieš keletą metų Kupiškio etnografijos muziejuje eksponuota grupinė vilniečių Senamiesčio galerijos dailininkų paroda. Šiandien nebėra tos galerijos.
Menininkė teigė, kad Kupiškyje mielai surengtų savo darbų parodą. Jai patinka šio miesto erdvės. Įsiminė prof. Jono Minkevičiaus piešinių paroda, matyta Kupiškio viešojoje bibliotekoje.
Iš vaikystės prisiminimų ir Feliutė
Agnė turi daug vaikystės ir vėlesnio laikotarpio prisiminimų iš Kupiškio ir Šimonių.
„Apie tai prakalbus, iš atminties iškyla paslaptingas akmeninis malūnas Atgimimo g., netoli senelių namų. Atsimenu, kaip su seneliu eidavome į kapines, matydavau laidotuvių procesijas, lydimas gedulingą melodiją grojančio orkestro. Senelis visada pagarbiai nukeldavo kepurę, kai mus pralenkdavo ta procesija.
Smagu būdavo Kupiškyje senelių tvartelyje vasarą miegoti ant šieno. Zuntėje su seneliu prisėsdavome ant akmenų krūvos ir ten jis man skaitydavo pasakas.
Su močiute eidavome prie piliakalnio rinkti vaistažolių. Čiobrelių kvapą iš to laiko dar atsimenu“, – pasakojo menininkė.
Agnė sakė, kad pas juos ateidavo ir Feliutė. Taip namiškiai vadindavo giminaitę mokytoją Feliciją Jakutytę. Agnės atmintyje ji išliko kaip labai šviesus, šiltas žmogus.
„Lankydavomės ir Feliutės namuose. Prisimenu spalvingus krosnies koklius jos virtuvėje. Arbatą gerdavome iš seno servizo puodelių. Mėgau vartyti jos draugių rašytus albumėlius su piešiniais. Feliutė daug pasakojo apie savo jaunystę, rodydavo nuotraukas. Ji man atnešdavo paskaityti knygų iš savo bibliotekos. Senelio biblioteka irgi buvo nemaža. Tai buvo mano vasaros skaitykla Kupiškyje.
Nuvažiavus į Šimonis močiutės sesuo mus visada pavaišindavo spurgomis su uogiene. Taigi iš buvimo Kupiškio krašte yra daug gražių prisiminimų“, – kalbėjo menininkė ir dabar su mama dažnai atvažiuojanti į buvusius senelių namus Kupiškyje pasibūti dažną savaitgalį, o vasarą ir ilgiau.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur