FELICIJOS JAKUTYTĖS SKLEISTA ŠVIESA TEBEŠILDO AUKLĖTINIUS

„Kūrybiškumo genas“

Legendinė mokytoja – taip trumpai ir iš esmės galima būtų apibūdinti nusipelniusios lituanistės Felicijos Jakutytės paliktą šioje žemėje pėdsaką. Mokytojos nebėra kone penkiolika metų, bet buvę auklėtiniai ją iki šiol prisimena su didžiule meile ir pagarba.

Iš kur šis asmenybės žavesys, talentas suprasti kitą žmogų, empatija, tas beribis idealizmas, vidinė laisvė ir gerumas.

Sakoma, kad mes visi ateiname iš savo vaikystės, kad daug lemia aplinka, kurioje užaugame. Taigi kur buvo mokytojos Felicijos pradžių pradžia?

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Apie tėvus

Remiantis „Kupiškėnų enciklopedija“, Kupiškio viešosios bibliotekos interneto svetainėje publikuojamais straipsniais, muziejininkų informacija, Felicija Jakutytė gimė 1914 metų balandžio 8 dieną Kupiškyje Anelės ir Jono Jakučių šeimoje.

Tėvas buvo stalius, motina – namų šeimininkė. Tokia šykšti informacija nedaug ką pasako. Taigi istoriniuose šaltiniuose paieškojome išsamesnės informacijos apie F. Jakutytės tėvus.

J. Jakutis buvo nagingas stalius, dailidė, fotografas. Jis gimė 1876 metais Miškinėliuose, Svėdasų valsčiuje, Utenos apskrityje. Buvo kilęs iš mažažemių. Tėvų ūkyje liko vyriausias brolis Jurgis, o kiti išsiskirstė kas kur. J. Jakutis ketverius metus buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, iš kur grįžo šiek tiek prasilavinęs. Vertėsi įvairiausiais darbais, išmoko dailidės amato.

XX a. pradžioje buvo vienas garsiausių kupiškėnų medžio meistrų. Kupiškio bažnyčiai padarė klausyklas ir 8 klauptus. Prekiavo savo gamybos ir atvežtiniais baldais, karstais, užsiiminėjo fotografija, apie 1910 metus įsteigė savo ateljė. Jis yra fotografavęs pirmo lietuviško vakaro organizatoriaus Kazimiero Aleknos iš Plundakų šeimą.

Istorikė Aušra Jonušytė papildė, jog tikėtina, kad presbiterijos baliustrada, du klauptai zakristijoje ir trivietis suolas-klauptas presbiterijos kairėje, zakristijos spinta ir komoda pagaminti taip pat J. Jakučio.

J. Jakutis 1910 metais vedė Anelę Vaidilaitę. Broliams padedant, apie 1912 metus pasistatė namą Kupiškyje, Skapiškio gatvėje (dabartinė Vytauto g. 28), ir čia pragyveno iki mirties. 1914 metais su kaimynu kalviu Tomu Mažeikiu savuose sklypuose rengėsi statyti garinį malūną ir lentpjūvę, bet sutrukdė kilęs Pirmasis pasaulinis karas.

Nors buvo savamokslis, mėgo skaityti knygas, bendravo su miestelio šviesuomene: gydytojais Domininku Jankevičiumi, Ipolitu Franckevičiumi, kunigais Antanu Bajorinu, Antanu Kripaičiu, vaistininku Jonu Stuku, mokytoju Julijonu Greimu, vargonininku Ignu Plūku ir kitais. Kurį laiką buvo „Saulės“ draugijos Kupiškio skyriaus sekretorius, Lietuvių verslininkų sąjungos Kupiškio skyriaus valdybos narys, vienas iš Kupiškio namų savininkų draugijos steigėjų.

Mirė 1960 metų liepos 11 dieną Kupiškyje. Palaidotas Kupiškio senosiose kapinėse.

F. Jakutytės mama Anelė buvo kilusi iš Šimonių krašto ūkininkų Vaidilų giminės. Dukros atmintyje ji išliko kaip šviesus, labai geras žmogus, mylintis žmones. Visą laiką globojo našlaičius ir senelius. Mirė 1968 metų balandžio 9 dieną.

Iš šios giminės yra kilęs ne vienas žinomas menininkas. Tai dailininkai Paulius ir Agnė Juškos, Sigitas Andrulevičius. Pastarasis yra parašęs knygą apie Vaidilų giminę „Rapolo slėnis“.

Mokytojos keliu

Taigi Felicijai buvo visos sąlygos šviestis, plačiau žvelgti į ją supantį pasaulį ir kai kuriomis žiniomis lenkti savo bendraamžius.

„Mano mokslui ir išprusimui daug įtakos turėjo Justinas ir Domas Jankevičiai. Pirmasis buvo Kupiškio vidurinės mokyklos direktorius. Jis dažnai ateidavo, nes pas mus gyveno jo brolis gydytojas Domas Jankevičius. Jis mėgo su manim pažaisti, atveždavo, kur išvažiavęs, gražių spalvotų knygučių ir atiduodavo tada, kai perskaitydavau jų antraštes“, – rašė F. Jakutytė savo prisiminimų knygoje.

Tad visai nekeista, kad turėdama tokius mokytojus, Felicija 1922 metais pradėjo iškart lankyti Kupiškio pradžios mokyklos trečią skyrių, 1927 metais baigė Kupiškio vidurinę mokyklą, 1931 metais – Panevėžio mokytojų seminariją, 1957 metais – Vilniaus pedagoginį institutą.

1932–1946 m. mokytojavo Meilūnų, Palaimos ir Šimonių pradinėse mokyklose. 1946–1979 metais – Kupiškio V. Rekašiaus vidurinės mokyklos (dabar L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. 1979–1992 metais dirbo mokytoja įvairiose Kupiškio rajono kaimų mokyklose.
Gyveno Kupiškyje su sūnumi Andriumi savo tėvų namuose.

Andriaus atsiradimo jos namuose istorija neeilinė. Mokytoja berniuką auginti pasiėmė iš vaikų namų, įsisūnijo.

Išsamiau savo gyvenimą ir artimuosius F. Jakutytė aprašė knygoje „Prisiminimai apie Kupiškio kraštą ir jo žmones“ (2002).

Mokiniai ir mokytojai gerbė ir mylėjo Mokytoją. Ji buvo laukiama viešnia mokyklose, palaikė artimus ryšius su savo auklėtiniais.

Mirė 2012 metų rugpjūčio 5 dieną Kupiškyje.

Iš prisiminimų apie Mokytoją

Su buvusiais auklėtiniais F. Jakutytė susitikdavo kas penkeri metai ir per savo jubiliejinius gimtadienius. Tai buvo nerašyta taisyklė. Mokytojos pirma abiturientų laida mokyklą baigė 1952 metais, o paskutinė – 1975 metais.

Buvusi Felicijos Jakutytės auklėtinė iš XIII abiturientų laidos Nijolė Kinderytė per Mokytojos gimtadienio minėjimą šiemet balandžio 6 dieną Vilniaus kupiškėnų klube prisiminė mokyklinius metus ir savo Auklėtoją:

„Dažni mūsų susitikimai būdavo Auklėtojos namuose. Čia būdavo daug šurmulio, linksmų ir liūdnų pokalbių. Vos sutilpdavome jos salonėlyje. Vaišes ruošdavome pačios. Pamenu, kartą pasigirdo skardus Zitos balsas: „Nejudinkite bufete esančio oranžinio arbatos servizo, nes būtinai ką nors sudaužysite.“

Šis servizas buvo pirktas 1927 metais, išsaugotas sveikas per karą ir pokario negandas, Auklėtojos labai mėgstamas ir brangus. Ją pralinksmino Zitos apsauga, nes mūsų kompanija buvo per didelė.

Auklėtoja mėgdavo prisiminti praeitį, sutiktus žmones, iš kurių daug ko pasimokė. Norėjo, kad ir mes pažintume Kupiškio kraštą ir jo žmones. Ji mus turtino ir prusino. O kokie gražūs ir prasmingi įrašai mūsų atminimų albumėliuose!

Mokytojos lietuvių kalbos pamokos buvo ramios, niekada nepakels tono, klasėj tyla. Vadovėlių nebuvo, dažniausiai diktuodavo, labai mylėjo poeziją. Daug gerų minčių įkrisdavo į mūsų širdis.

Kartą Auklėtojos literatūros pamokoje išgirdome posakį: „Žodis – geriausias ginklas, nes jis visuomet pataiko į žmogaus širdį. Atminkite tai. Ypač ne laiku ir ne vietoje pasakytas.“

Šis posakis buvo skirtas klasės berniukams, kurie mėgdavo vesti iš kantrybės jauną mokytoją, mums dėsčiusią istoriją, tik baigusią universitetą. Pastaba padaryta taip subtiliai ir gražiai, kad praėjo jiems noras kvailioti.

Auklėtoja labai apsidžiaugė sužinojusi, kad jos auklėtiniai, būdami skirtingų kartų, ir Vilniuje save laiko „klasiokais“. Patylėjusi tarė: „Žinok, kad esu labai laiminga mokytoja.“ Būti laiminga mokytoja – prabanga. Ne visi taip galėtų pasakyti.“

A. Jonušytei buvęs F. Jakutytės mokinys Dobilas Jonas Kirvelis 2024 metais pasakojo:

„Prisimindamas mokyklą ir mokytojus didžiausią pagarbą jaučiu mokytojai Felicijai Jakutytei – ji buvo ta, kuri net ir sudėtingais laikais rasdavo metodus mokinius orientuoti protingoms, ne oficialioms tiesoms suprasti.

Pavyzdžiui, kai gaudavo mokinių rašinius apie lietuvių gyvenimą „buržuazinėje Lietuvoje“, ir nemaža mokinių dalis pradėdavo rašinius trafaretiniu sakiniu – „Buržuazinėje Lietuvoje lietuviai badaudavo…“, ji tai viešai perskaitydavo ir šypsodamasi paaiškindavo: „Vaikai, lietuviai niekada nebadavo…“

Paskutinės laidos auklėtinės mintys

Teisininkė Danutė Kutrienė, šiandien vadovaujanti Vilniaus kupiškėnų klubui, yra iš paskutinės, 1975 metų, F. Jakutytės auklėtinių laidos.

Ji papasakojo, kad jų klasės Auklėtoja mokytoja F. Jakutytė buvo septynerius metus, nuo penktos iki vienuoliktos klasės. Tie metai prabėgo labai greitai, gal dėl to, kad būti auklėjamiems tokio žmogaus, kuris tarsi gimęs šiai profesijai, reiškė tiesiog buvimą kartu, nejaučiant mokiniams būdingos baimės, kad kažko nežinosi, kad kažką padarysi ne taip, kaip derėtų, kad būsi nesuprastas.

„Buvome skatinami būti savimi, būti kūrybingi, nuoširdūs ir draugiškumą labiau už viską gyvenime vertinančiais žmonėmis. Auklėtoja kiekvieną minutę savo pavyzdžiu rodė, kokiu elgesiu užsitarnaujama pagarba, meilė, pasitikėjimas, tai ir buvo geriausias auklėjimas. Ji buvo kaip tiesos lakmusas, pagal kurį žinojome, kas yra padoru, teisinga ir tikra“, – pabrėžė Danutė.

Pasak jos, skleisti mokiniams patriotizmą, meilę Lietuvai, valdant Komunistų partijai, nemažas išbandymas.

Geriausias pavyzdys, kokiais keliais Auklėtoja tai sugebėjo padaryti, yra ankstesnės laidos auklėtinės pasisakymas filme apie Feliciją Jakutytę „Tiesa, kuri saugo“. Ji papasakojo tokį epizodą. Kai mokyklos vadovybė nurodė, kad vaikai turi išplėšti puslapius, kuriuose yra Lietuvos vėliava, Auklėtoja perdavė mokiniams vadovybės nurodymą, bet pridūrė – išplėškit iš knygų, bet neišplėškit iš širdies.

„Mes, vėlesnės kartos mokiniai, prisimename, kad būdavo mokyklos vadovybės nurodymas nueiti į kino filmą apie Leniną, Spalio revoliuciją ar apie išsivysčiusio socializmo pasiekimus. Užtikrinti mokinių, aplankiusių filmą, skaičių turėjo klasės auklėtojas. Taip buvo skleidžiama tarybinė ideologija. Auklėtoja pasakydavo, kad šįkart iš mūsų reikėtų bent dešimties.

Tie filmai visiškai nedomino, bet nueidavome, susiskaičiavę iki dešimties, kad gautume klasei pliusą. Negalėjome pavesti Auklėtojos, buvo labai svarbu, kad ji nesulauktų nemalonumų iš mokyklos vadovybės“, – sakė pašnekovė.

Ji prisiminė, kad Auklėtoja įėjusi į šurmuliuojančią klasę atsistodavo priešais mokinius ir nepasakydavo nė vieno žodžio, nebūdavo jokio moralo. Tiesiog stovėdavo, ir klasė imdavo rimti rimti, ir greitai įsivyraudavo visiška tyla. Tuomet Auklėtojos pasakyti žodžiai: „Pradėsime pamoką“ nuteikdavo įdėmiai išklausyti dėstomą temą, įsigilinti į mokytojos pasakytą sodrų žodį, įsijausti ir tarsi susitapatinti su jos aptariamais knygų herojais. Atrodė, kad Auklėtoja mintinai žino analizuojamą kūrinį iki mažiausių smulkmenų.

„Dažnai pagalvoju, kad mes buvome labai vieningi, mums, bendraklasiams, tiesiog buvo gera būti drauge. Net praėjus 50 metų nuo mokyklos baigimo, esame savi vienas kitam. Prie to prisidėjo ir Auklėtojos organizuojami klasės žygiai, ir ypač vasaros stovyklos Andrioniškyje, kur gyvendavome palapinėse, maistą gaminomės ant laužo, iki soties prisimaudydavome Šventojoje.

Argi gali kas labiau vienyti ir džiuginti nei toks buvimas drauge? Jeigu važiuoti su ekskursija į Rygą, Taliną buvo populiaru beveik visoms klasėms, tai stovyklas turėjome tik mes vieni. Ir tai – tik Auklėtojos dėka“, – pasakojo Danutė.

Ji sakė, kad po daugelio metų, kai visi buvo arti 50 metų, sugalvojo pakartoti stovyklą Andrioniškyje. Vien tai bylojo, kaip šios stovyklos brangios.

Susirinko, žinoma, nebe visi, ne taip, kaip anais laikais, tačiau vėl būti toje pačioje vietoje, tik jau suderinus su privačios žemės savininku, buvo tikras džiaugsmas sielai. Įkurdinę Auklėtoją Eugenijaus Lauciaus autobusiuke, buvę bendraklasiai, kaip ir tais laikais, miegojo palapinėse. Ir akimirką pasijuto sugrįžę į nuostabiuosius mokyklos laikus.

„Mums mokantis dešimtoje klasėje, Auklėtoja sugalvojo pastatyti su savo klasės ir paralelinių klasių mokiniais Kazio Binkio spektaklį „Atžalynas“. Kaip noriai rinkdavomės į repeticijas, kaip smagu buvo būti aktoriais. O spektaklio premjera reikšmingoje kultūros namų (dabar Kupiškio bibliotekos erdvė) salėje kėlė pasididžiavimą. Tai irgi vienas ryškiausių mokyklos laikų prisiminimų.

Kartą susitikome vieno bendraklasio sodyboje Giedraičiuose. Pagrindinė susitikimo tema buvo suvaidinti ištrauką iš šio spektaklio. Nors skaitant, nebe mintinai, bet pavyko. Tik spektaklio režisierės, Auklėtojos, nebebuvo kartu“, – prisiminė Danutė.

Šiandien ji dažnai pamąsto, iš kur atsiranda tokie žmonės, kuriais norisi sekti, kurių kiekvienas pasakytas žodis – reikšmingas, kurių norisi klausytis, susitikti su jais, nors mokykla baigta ir visi plačiai išsisklaidę po Lietuvą ar dar toliau. Kodėl aplankę tėvus, dažnai užsukdavo ir pas Auklėtoją, į jos pilnus jaukumo, šviesos namus.

Danutei įstrigo tai, kad filme „Tiesa, kuri saugo“ Auklėtoja pasakojimą apie save pradeda žodžiais: „Turėjau labai gerus tėvus ir labai gerus mokytojus.“ Tėvų pavyzdys, jų darbštumas, šiluma, išmintis ir dovanojo Kupiškiui žmogų, kuris skleidė šviesą, gėrį ir meilę, tapo pavyzdžiu kitiems.

Buvusi auklėtinė pabrėžė, jog svarbu, kad tėvų skiepijamas vertybes toliau ugdytų sutikti mokytojai. Tada į mokyklą vaikas šuoliuos su pasitenkinimu, žinodamas, kad iškilusias problemas padės išspręsti dvi atramos – tėvai ir mokytojai.

„Visada būdavo įdomu klausytis ir Auklėtojos pasakojimo apie jos jaunystės laikų draugą, mokytoją Kazimierą Šaulį, su kuriuo susipažino pradėjusi dirbti 1941 metais mokytoja Šimonių mokykloje, kuris baigiantis karui buvo priverstas pasitraukti į užsienį, gyveno Australijoje. Auklėtoja palaikė ryšius su juo laiškais, siuntiniais visą gyvenimą. Judviejų bendravimas nenutrūko iki pat Kazimiero mirties 1993 metais.

Ši draugystė Auklėtojai suteikė stiprybės, tikėjimo ir vilties, liudijo, koks stiprus žmogaus ryšys gali būti ir per atstumą, kurio neįmanoma įveikti dėl geležinės uždangos. Kaip džiaugėsi Auklėtoja tuo, kad tiesiog išsigelbėjimas buvo Kazimiero atsiunčiami džinsai sūnui Andriukui, sakydavo: „Ką aš daryčiau, jei ne tie siuntiniai?“

Ir dar viena savybė, kuri šį žmogų darė nuostabų, tai mokėjimas džiaugtis viskuo. Kartą sutikusi gatvėje Auklėtoją ir persimetusi su ja keliais žodžiais, išgirdau iš jos posakį, kad plaukais ant galvos ir gyvenimu reikia džiaugtis tokiais, kokie jie yra. Mokėjimas džiaugtis sutiktais žmonėmis, tikėjimas, žingeidumas ir meilė gimtajam kraštui buvo kertiniai akmenys, leidę nugyventi ilgą ir laimingą gyvenimą“, – taip apibendrino savo atsiminimus apie Auklėtoją Danutė.

Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur