„Kūrybiškumo genas“
Tautodailininkė Vytenė Repšienė (Aleknaitė) iš Vabalninko labiausiai žinoma kaip kiaušinių margintoja ir šiaudinių sodų pynėja. Jos kūryba įvertinta aštuoniais aukso vainikais. Turi du tautinio paveldo sertifikatus.
Tautodailininkės kūryba eksponuota ne vienoje parodoje ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ji taip pat yra surengusi edukacinių užsiėmimų Kupiškio etnografijos muziejuje. Apie tai informacijos suteikė muziejininkė Aušra Jonušytė.
Su kupiškėnais Vytenės santykis ypatingas. Mat čia, Plundakų kaime, jos gimtinė. Čia kūrybiškumo versmė. Moters gyslomis teka ir senelio Kazimiero Aleknos, šio krašto šviesuolio, visuomenininko, lietuvybės puoselėtojo, kraujas.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Apie senelio šeimą
Su Vytene planavome susitikti Vabalninke, bet šiandien ji gyvena Vilniuje pas vaikus. Taigi bendravome telefonu.
Vytenė yra Kazio Aleknos dukra. Tais metais, kai ji gimė, senelis Kazimieras mirė (1936 m.), o bobutę Anelę Černiūtę atsimena.
„Bobutė buvo labai gera katalikė. Visiškai pakluso seneliui. Ji gimdė septyniolika kartų. Ne visi vaikai išgyveno tais sunkiais laikais. Užaugo šeši sūnūs ir trys dukros. Tėvas kartais ir pats vaikus krikštijo, ne visada veždavo į Kupiškio bažnyčią.
Mokyčiausias buvo Ignas, baigęs Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Povilas baigė Kupiškio progimnaziją, o seminarijos nebaigė, nebebuvo tam lėšų. Išėjo į kariuomenę. Jų sesuo Julija Aleknaitė-Plūkienė buvo daraktorė, baigusi katalikišką mokyklą. Kiti senelio vaikai liko prie žemės. Mano tėvelis buvo prie jaunesnių vaikų, trečias nuo galo.
Dėl žemės reikalų buvo sudėtinga situacija. Senelis daug valdė valakų. Jo dėdė 1920 metais dalį jos atsiteisė. Seneliui liko 60 hektarų. Mano tėvas turėjo 49 hektarus, o kitus padalijo keliems kitiems vaikams.
Jo sesuo Marijona Pėžienė gyveno Vėžionyse, Julija Plūkienė – Kupiškyje. Jos vyras buvo vargonininkas. Sesuo Ona gyveno netoli Šimonių, Migonyse. Ji pirmą kartą buvo ištekėjusi už Petrulio, o antrą kartą – už Krapavicko.
Jonas išbėgo į Jungtines Amerikos Valstijas prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Pranas gyveno netoli Kupiškio, Svideniuose. Po Antrojo pasaulinio karo jis ir J. Plūkienės sūnus Vytautas bei dukra Bronytė taip pat emigravo į Ameriką, o kitas jos sūnus Algis, jo dėdės Ignas ir Povilas – į Australiją. Vėliau apie 1966 metus į Ameriką išvažiavo ir J. Plūkienė (Vytenė paneigė faktą, kad Julija į Ameriką išvyko 1944 metais su sūnumi Vytautu – aut. past.).
Nebeturiu nei dėdžių, nei tetų, mirę ir visi jų vaikai. Taigi nebėra nė vieno pusbrolio ar pusseserės“, – apie savo giminę pasakojo pašnekovė.
Tarp bažnyčios ir namų
Vytenė daugiau pateikė informacijos apie senelį Kazimierą. Pasak jos, senelis buvo Pranciškaus Aleknos, Mirabelio dvaro sąskaitininko, sūnus. Senelio motina Elžbieta Dravidžiūtė, baudžiauninkė iš Kuosėnų. Senelis buvo jauniausias vaikas šeimoje ir vienintelis sūnus. Tad augo labai mylimas ir lepinamas. Pradėjo mokytis rusiškoje Kupiškio mokykloje. Pasakojama, kad mokytojas buvo labai piktas, todėl tėvas jį atsiėmė iš mokyklos. Toliau senelį mokė tėvo pasamdytas klebonas. Jis vežiotas mokytis į kleboniją.
„Senelio tėvas norėjo, kad vaikas toliau mokytųsi ir taptų kunigu. Klebonas pažadėjo išmokyti kunigu Kupiškyje. Paaugus jam klebonas leido kalendavoti, laiminti ligonius, net paskutinį patepimą suteikti. Kai į Kupiškį atvažiavo vyskupas, senelio tėvas jo paklausė, kada jo sūnų šventins į kunigus. Vyskupas patikrino jo žinias, paklausė, ar atliko visas užduotis. Išvažiuodamas pasikvietė abu ir pasakė, kad jaunuolis labai gerai viską moka atmintinai, net šv. Mišių eigą iškalęs. Bet nemoka nei skaityti, nei rašyti ir kunigu nebus.
Klebonui sumokėta už mokslą nemaža suma pinigų. Toliau senelį apsiėmė mokyti skaityti ir rašyti senasis kunigas, o klebonas jo tėvą smarkiai išbarė, kad vyskupo klausinėjo. Jie smarkiai susipyko. Kai senelio tėvas numirė, tai klebonas jį atsisakė laidoti su bažnyčia. Taigi mano prosenelis palaidotas be bažnyčios“, – sakė Vytenė.
Pasak jos, senelis Kazimieras susipykęs su savo motina išėjo gyventi į kleboniją. Mirus tėvui nei jo motina, nei seserys negalėjo valdyti žemės, nes nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Į pagalbą iš Slavinčiškio pakviestas ūkio valdyti jo senelis. Žmogus buvo labai senas, žmona mirusi, bet jam buityje padėjo tvarkytis tarnaitė, jo išmokinta skaityti ir rašyti. Taigi jie abu persikėlę į Plundakus pradėjo tvarkyti Aleknų ūkį ir ūkis suklestėjo.
„Artimiesiems nežinant, kai gyveno klebonijoje, senelis vedė Anelę Černiūtę. Klebonas juos atvežė į Plundakus ir pareiškė, kad dabar visas turtas priklauso seneliui, o ne jo motinai.
Anelė liko Plundakuose, o senelis ryte išvažiuodavo į Kupiškį ir vakare sugrįždavo. Nesikišo į žemės ūkio reikalus. Daug melsdavosi ir dirbo bažnyčioje visokius organizacinius darbus. Kai gerai pramoko skaityti ir rašyti, už bažnyčios ribų vedė sueigas, gegužines kaimuose. Rinko oracijas, buvo pradėjęs rašyti eilėraščius, susipažino su knygnešiais.
Pardavęs karvę nusipirko vaidinimų knygelę. Tada ėmė rengti vaidinimus klojimuose ne tik Plundakuose, bet ir kitur. Antrą karvę pardavęs, nusipirko antrą lietuvišką knygelę. Per vieną vaidinimą sučiupo žandarai. Jis visą kaltę suvertė sūnui Jonui. Šis slapstėsi. Močiutės tėvai, seserys sumetė pinigų ir jam nupirko šipkartę, kad galėtų išvažiuoti į Ameriką. Taip Jonas atsidūrė Niujorke“, – pasakojo giminės istoriją pašnekovė.
Anot Vytenės, liūdnos dienos prasidėjo, kai numirė senolis, spėjęs prieš mirtį vesti savo tarnaitę. Senelis Kazimieras ją išvijo iš namų Plundakuose ir ji sugrįžo gyventi į Slavinčiškį. Išėjus tarnaitei nebebuvo nei kam vadovauti ūkiui, nei kam dirbti. Tuo laikotarpiu jie visai nusigyveno. Vos prasimaitindavo.
Kupiškyje prasidėjo bažnyčios statybos. Senelis Kazimieras namo nebepareidavo net vakarais. Vaikai jam nešdavo valgyti. Senelis rūpinosi beržo mediena, pjaudavo, darydavo pastolius. Apie dvidešimt metų jis praleido prie tų statybų. Gamino plytas, griovė vidinę bažnyčią. Senelis neėmė atlygio už darbą. Baigus statybas jam padovanojo bažnyčios lomką su paveldėjimo teise tam vaikui ar anūkui, kuris gyvens Plundakuose. Aleknos tą lomką laikė didele dovana ir tuo labai didžiavosi.
„Antanas ir Julija labai pageidavo tos lomkos. Ji tebestovi Kupiškio bažnyčioje. Tiksliai nežinau, kurioje vietoje. Kažkur dešinėje pusėje nuo įėjimo“, – kalbėjo pašnekovė.
Dvasinių ir žemiškų reikalų girnose
Pasak Vytenės, šeimai svarbiausia buvo ne sočiai pavalgyti, bet vaidinimai, dainos ir linksmybės, kurias organizuodavo senelis ir močiutė.
Vaikai iš mažumės prie to irgi pripratinti. Visi buvo dainingi, turėjo gerus balsus. Vargonininkas dar pamokindavo dainuoti. Plundakų kaimas išgarsėjo dainavimu, kai atvažiavo jos mamos brolis Anicetas Šlapelis, studijavęs Italijoje ir dainavęs operos teatre „La Scala“.
Jis surinko brolius, seseris, draugus ir mokė dainuoti. Dainuodavo kasdien. Išmokė dainuoti savo motiną Domicelę Šlapelienę ir keturias jos drauges Petrulienę, Mažeikienę, Lisienę ir Juodakienę. Jos 1936 metais nuvažiavo į Kauną ir dainavo per radiofoną. Į plokštelę įrašyta 18 kupiškėniškų dainų, išgarsintas Kupiškis.
Vytenė yra girdėjusi ir apie senelio Kazimiero mirties aplinkybes. Pasakojama, kad jis susiginčijo su žentu vargonininku Plūku. Po šio barnio sustreikavo širdis ir kitą rytą senelis mirė. Ginčas buvo kilęs dėl pasogos dukrai Julijai. Plūkas norėjo didesnės, o senelis nebeturėjo iš ko duoti.
Senelis dalį žemės pardavė Baranauskams, o kitą – Dauderiams ir persikėlė gyventi į vienkiemį pakrūmėje. Senojoje sodyboje, kur memorialinė lenta, apsigyveno Baranauskai. Iki šiol ji priklauso jų palikuonims.
Sūnums padalyta po 12 hektarų žemės. Iš Antano, Prano, Igno žemę išpirko marti Marijona, Vytenės mama, o Povilo liko neišpirkta. Senelis banke turėjo skolų. Tai slėpė nuo artimųjų. Visa skola liko Povilui. Jis nesutiko jos atlyginti. Dvi dukros liko be pasogos. Jos tėvas Kazys irgi neperėmė tos skolos.
„Plundakuose liko gyventi mano tėvas Kazys. Jo šeima su bobute Domicele Šlapeliene įsikūrė viename trobos gale, o kitame, vadinamojoje stoncijoje, gyveno senelis Kazimieras su bobute Anele“, – pasakojo pašnekovė.
Lemtingoji močiutė
Pasikalbėjome su Vytene ir apie jos vaikystę, kas sudomino kiaušinių marginimu, kokių darbų dar išmokyta nuo mažumės.
„Aš būdama pusantrų metukų nukritau nuo bulvių vežimo ir susitrenkiau galvą. To kritimo pasekmės buvo sunkios. Nustojau vaikščioti ir kalbėti. Visi sakė, kad liksiu neįgali, bet bobutė Šlapelienė užsispyrė ir vežiojo pas visokius daktarus į Panevėžį, kur mane operavo, o vėliau ir į Kauną. Buvau gydyta net Vokietijoje.
Bobutė, kol buvo gyva, stropiai vykdė visus daktarų nurodymus, kaip mane slaugyti, auginti. Vaikščioti pradėjau po pusmečio, kalbėti palengva šeštais metais.
Viskas baigėsi gerai. Sulaukiau senatvės. Esu baigusi Šiaulių pedagoginį institutą. Buvau fizikos mokytoja. Dirbau Subačiaus mokykloje, dėsčiau Vabalninko žemės ūkio technikume“, – pasakojo apie save pašnekovė.
Vytenė augo su keliomis močiutėmis, bet aktyviausia buvo, daug visokių dalykų išmokė mamos mama Šlapelienė. Ji pati užsiimdavo įvairia veikla. Dainavo, buvo visuomenininkė, organizuodavo gegužines. Iš jos nuo mažų dienų mokėsi daryti šiaudinius sodus, juostas vyti ir pinti. Tik austi nelabai sekdavosi.
Gražiai ausdavo senelio Kazimiero dukra Pėžienė, sesuo Gudienė iš Kuosėnų.
Vytenės mama buvo gera siuvėja.
Skirtingi raštai ir paskirtis
Iš mamos pusės Šlapelių šeimoje buvo įprasta kiaušinius marginti vašku, o Aleknos juos skutinėdavo. Dėdė Povilas gražiai mokėjo marginti kiaušinius. Veždavo net parduoti prieš Velykas.
Kiaušiniai būdavo išsiurbiami. Juos pripildydavo smėlio ar vaško likučių, nudažydavo, išskutinėdavo. Šiuos kiaušinius parduodavo muziejams. Povilas draugavo su Baliu Buraču. Buvo bendraminčiai. Vaikštinėdavo po kaimus rinkdami paveikslus, visokias senienas. Tuos radinius parduodavo kitiems žmonėms ar atiduodavo muziejams. Jei niekam jų nereikėdavo, numesdavo ant trobos aukšto.
„Kiaušinius pradėjau marginti būdama trejų ar ketverių metų. Buvo naudojami antspaudėliai, plunksnos (likę spaigliai plėšant plunksnas), adatėlės. Užrašus darydavome ir su vaško piltuvėliais.
Kiaušiniai Velykoms būdavo trijų rūšių: Velykų pusryčiams, kiaušiniavimui ir apskritai Velykoms.
Tuos kiaušinius pusryčiams reikėdavo specialiai paruošti. Reikėdavo virti ant šventos ugnies, šventintame vandenyje. Šeštadienį prieš Velykas eidavo į bažnyčią šventos ugnies ir vandens atsinešti. Tie kiaušiniai galėjo būti marginti ir ne. Juos pašventindavo pirmą Velykų dieną bažnyčioje per šv. Mišias. Parsinešus namo su jais nebuvo galima žaisti, mušti kiaušinį į kiaušinį ar stalą. Pramušdavo gražiai su šakute ir suvalgydavo kabindami šaukšteliu. Šie kiaušiniai buvo prestižiniai, tarsi Komunija. Juos valgant negalima nei šnekėtis, nei juoktis, kad nė trupinėlis nenukristų. Sakydavo, kad valgydamas tuos kiaušinius sustiprini tikėjimą. Komunija yra ryšys su Dievu, o kiaušinis – su savo šventuoju patronu. Mano patronas buvo šv. Kazimieras. Aš galėjau jo prašyti sustiprinti tikėjimą.
Iš močiučių žinojau, kad pašventintų kiaušinių lukštų negalima išmesti. Juos susmulkindavo ir sumaišydavo su druska ar sutrindavo į sėklinius grūdus. Dar degindavo puodynės šukėje krosnyje ir naudodavo kaip šventus pelenus per kokias nors šventes. Vandenio, kuriame virė šventinti kiaušiniai, nepildavo į bendrą paplavų duobę, bet išliedavo darže ant vaistažolių, daržovių, obelų ir kriaušių“, – pasakojo pašnekovė.
Kiaušiniavimui skirti kiaušiniai būdavo marginami pagoniškais raštais. Nuėjus pas kaimyną per Velykas reikėdavo pasakyti ilgus linkėjimus ir pasikeisti kiaušiniais.
Kiaušinautojų kiaušinių nevalgydavo, nes jie dažniausiai būdavo nebešvieži. Dievams juos aukodavo. Būdavo trys aukojimo būdai: užkasdavo dirvoje ariant pirmą vagą, prie vartų prieš gyvulių varymą į ganyklą, kapinėse; sudegindavo ir pelenus naudodavo darydami šarmą drabužiams skalbti; tais pelenais apdulkindavo nuo kenkėjų daržą ar tuo šarmu laistydavo svogūnus, kad kirmėlės nepultų.
Ridinėdavo, mušdavo kitus namuose margintus kiaušinius ar medinius.
Pasak jos, Aleknos buvo labai atsidavę katalikai, o Šlapeliai – mažiau tikintys. Jie sakydavo, kad galima mirusiųjų vėlių paprašyti, kad padėtų išmokti tų darbų, ką jie patys mokėjo dirbti, pvz., kepti bandeles, austi.
Vytenė neatsimena pirmo savarankiškai numarginto kiaušinio. Būdavo pasodinama šalia močiutės ir turėjo marginti taip, kaip ši nurodydavo. Močiutė buvo gera, bet gana reikli. Linijos turėjo būti tiesios, antspaudėliai tvirtai uždėti ant kiaušinio.
Šiandien jai kiaušinius patinka marginti visais įprastais vaikystėje būdais. Anuomet vyravo katalikiški, pagoniški raštai, o dabar margina visaip, iš viso pasaulio ima raštus, kad tik gražu būtų.
„Kiekvienas raštas turėjo savo prasmę. Ne bet kaip būdavo marginami kiaušiniai. Savo reikšmę turi ir išpiešta ramunė, ir dobilas, ir lelija. Dobilas – vyriškos stiprybės simbolis. Ramunė – kuklumo. Lelija – šv. Kazimiero gėlė. Keturkampis – namai, turtai.
Iš šiaudų darytuose soduose irgi užkoduoti įvairūs simboliai. Ten savo prasmę turi kiekviena širdutė, trikampis“, – sakė pašnekovė.
Pasak Vytenės, natūraliai kiaušinius galima dažyti svogūnų lukštais, ramunėlėmis, mėlynių sultimis. Dažant raugintų kopūstų sultimis reikia labai nutaikyti, kad gautume gražiai juodą spalvą, nes antraip gali išeiti ruda. Norint gauti žalią spalvą, kiaušinį reikia dažyti šviežiais beržo lapais, o dažant pavytusiais ar padžiūvusiais bus gelsva spalva. Geltoną spalvą duoda ir dilgėlių nuoviras, pridėjus alūno.
Šventa ugnis elektrinei viryklei
„Iš penktos klasės su tėvais išvežė į Sibirą. Stalinui mirus į Kupiškį grįžau viena. Tėveliai sugrįžo tik po ketverių metų. Taigi manęs niekas nelaukė. Julija Šlapelytė priglaudė. Baigiau Kupiškio vidurinę. Kaip buvusi tremtinė į Šiaulių institutą galėjau įstoti studijuoti tik fizikos, nes mažai kas tą dalyką norėjo rinktis.
Ištekėjau būdama 40 metų. Susilaukiau dukros Violetos ir sūnaus Arūno. Abu gyvena Vilniuje. Dukra dirba dailės mokytoja, o sūnus baigė aviacijos studijas ir darbuojasi toje srityje. Pabūnu tai pas vieną, tai pas kitą. Į Vabalninką su jais kaskart nuvažiuoju. Amžius jau nebelaidžia vienai keliauti“, – kalbėjo Vytenė.
Ji sakė, kad marginti kiaušinius visada prireikdavo. Kai studijavo Šiauliuose, būdavo minima Paukščių diena, ne Velykos. Tada margindavo keturiasdešimt kiaušinių. Rimtai pradėjo marginti, kai išėjo į pensiją, kai užaugo vaikai, mirė tėvai.
„Nebeturėjau kas veikti, kuo rūpintis. Tai prisiminiau tuomet ir sodų pynimą. Neseniai už tą darbą gavau dar vieną padėkos raštą ir gražią vazą dovanų. Vilniuje buvo mano margučių paroda. Vilniaus muziejus paėmė keletą šiaudinių sodų ir margučių.
Dukra dailininkė. Taip pat sugeba ir kiaušinius marginti, ir sodus iš šiaudelių daryti, bet dirba ir neturi tam laiko. Iš bėdos tie darbeliai būtų įveikiami ir mano anūkėms. Pradmenis turi. Tik vaikai dabar kitokie. Turi kitokių pramogų. Muzikuoja, baletą lanko, biologijos, chemijos būrelius.
Senosios tradicijos darosi neaktualios. Žmonės geriau gyvena. Velykas švenčia nebe namuose. Eina į restoraną.
Galėčiau padaryti velykinių kiaušinių, bet iš kur gauti šventos ugnies. Viryklė elektrinė, neužkursi. Vargu, ar tą ugnį Didįjį šeštadienį bažnyčiose dar šventina. Religija irgi keičiasi“, – samprotavo pašnekovė.
Ji šiemet nebenusiteikusi marginti Velykoms kiaušinių. Jei atėjusi anūkė norės, gal abi ir paskutinės vieną kitą. Nebeturi tam skirtų priemonių.
Vytenė pastebi, kad viskas šiais laikais labai greitai žengia į priekį. Kitokia žmonių mąstysena. Seniau žmonės viskuo tikėjo, o dabar daug kas apsimeta, kad tiki Dievo buvimu. Nei pasninko, nei maldų nebėra, nei kas rožančių kalba. Bažnyčioje maldos žodžius gali ekrane skaityti. Neteko girdėti, kad kas namuose pamaldas rengtų. Visi apsišvietę. Kunigai nebe autoritetas.
Pokalbio pabaigoje dar buvo smalsu sužinoti, kas Vytenei davė tokį gražų ir neįprastą aniems laikams vardą.
„Turėjau būti Kaziukas. Visi laukė gimstant berniuko. Bobutė Aleknienė ir tą vardą jam parinko. Bet gimė mergaitė. Bobutės Šlapelienės nuopelnas, kad tapau Vytene. Dėl šio vardo tarp abiejų bobučių buvo peštynių“, – papasakojo pašnekovė.
Ji dar pridūrė, kad dokumentuose jos vardas skirtingai rašomas – vienur su y“, o kitur su „i“. Visiems leidžianti rašyti, kaip jiems labiau patinka.
Kūryba įrašyta genuose
Vytenė sakė, kad kiaušinius gražiai margindavo ir jos brolis Rimgaudas, gyvenęs Šiauliuose. Jis drožė medinius šaukštus ir darė vazas iš medienos. Taip pat fotografavo. Priklausė tautodailininkams, dalyvaudavo parodose.
Sesuo Jūratė gyveno Panevėžyje. Ji buvo linkusi šokti, dainuoti.
Drožinėjo ir Prano sūnus Vytautas. Jo darbai buvo labai originalūs, bet tautodailininkams nepriklausė.
Vytenės tėvas Kazys kūrė eilėraščius, lipdydavo žmonių figūrėles iš molio, drožė medį. Jos antros eilės pusbroliai yra skulptorius Gediminas Jokūbonis, aktorius Romas Gudas.
Pasak Vytenės, probobutė Elžbieta, senelio Kazimiero motina, irgi lipdydavo iš molio visokias figūrėles. Jai dar teko žaisti su jos nulipdytomis karvytėmis ir arkliukais. Probobutė mokėjo ir iš šiaudų pinti figūras, turėjo gerą balsą, mokėjo daug dainų.
Dėdės Jono, gyvenusio Jungtinėse Amerikos Valstijose, dukra Florencija Aleknaitė buvo dainininkė. Ji anksti ištekėjo už muzikanto. Susilaukė gal dešimties vaikų. Visi buvo muzikalūs. Jos anūkas buvo atvažiavęs į Lietuvą, dalyvavo dainų šventėje. Deja, Vytenei su juo neišėjo pasikalbėti, nes jis lietuviškai nebemokėjo.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur