Kovo 11-ąją minėsime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 35 metų jubiliejų. Tai – proga keliais eskizais apmąstyti ir prisiminti, kokiomis aplinkybėmis atgimė Lietuvos valstybė ir kaip šalyje keitėsi gyvenimas per kelis dešimtmečius.
Šio komentaro autorius nepretenduoja į tokius atsiminimus, kokie fiksuoti rašytojo Rimanto Kmitos romane „Pietinia kronikas“ ir jo ekranizacijoje, kurios pamatyti į kino teatrus veržėsi net tie, kurie ten lankėsi prieš kelis ar keliolika metų.
Mūsų reminiscencija asmeniškesnė ir kartu teikianti galimybių apibendrinti plačiau ir giliau tuos pokyčius, kurie vyko prieš akis ir keitė mus pačius.
Suprantama, kad daugeliui skaitytojų paskutinysis ano tūkstantmečio dešimtmetis buvo asmeninės jaunystės ar brandos laikotarpis, todėl neįmanoma visiškai atsiriboti nuo nostalgijos, šiokio tokio praeities romantizavimo ir idealizavimo.
Pirmasis. Skirtingai nei daugelis kitų Lietuvos piliečių, labai aiškiai prisimenu visą 1990 metų kovo 11 dieną, nors man anuomet ėjo dvylikti gyvenimo metai.
Prieš turėdamas eiti į mokyklą, pabudau ankstų rytą ir pagalvojau, kad šiandien mokytis tiesiog tingiu. Papusryčiavau, išgerdamas didelį alavinį puodelį arbatos, kuris mano tėčiui primindavo tarnybą sovietinėje armijoje, kurią jis anuomet paprasčiausiai garbino ne todėl, kad būtų buvęs prisiekęs komunistas ar koks nors nomenklatūrininkas, o todėl, kad tie metai, kai tarnavo, jam buvo vieni gražiausių asmeniniu atžvilgiu.
Užkandęs dar ir sumuštinių, išėjau tariamai į mokyklą. Kai namai visai šeimai išėjus į darbus liko tušti, parėjau atgal ir visą pusdienį žiūrėjau serialą „Vergė Izaura“. Tik dabar suprantu, kad mano apgaulė metonimiškai ir man, ir kitiems pranašavo pirmąjį atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetį, kuriame mažas melas ir naivumas derėjo tarpusavyje.
Gerokai popiet iš darbo grįžo mama ir nepatikėjo mano apsimetinėjimu, kad susirgau.
Netrukus išėjau pas klasės draugą sužinoti, kas užduota namų darbų. Užsibuvau iki pat televizinės „Panoramos“, iš kurios tą vakarą ir sužinojau apie Lietuvos valstybės atkūrimą.
Žinoma, tada supratau nedaug, bet po to buvo ilgas mano tėvų tarpusavio pokalbis namų daugiabutyje virtuvėje, per kurį jie bandė suprasti ir vienas kitam paaiškinti, kokie laukia pokyčiai. O laukė daug…
Antrasis. 2022 metų vasarį prasidėjo plataus masto Rusijos karas prieš Ukrainą.
Iki tol būta nerimastingo ir baugaus laukimo, kurį stiprino ne tiek Lietuvos televizijos transliuotojų žinios, kiek užsienio televizijos kanalų laidų žiūrėjimas, kuris patvirtino prieš kelias savaites iki didžiulės agresijos tvyrojusias nuojautas.
Pirmosiomis to karo dienomis galvoje ir širdyje pynėsi dvejopos nuostatos, kurios ir asmeniškai, ir visuomenės, ir valstybės atžvilgiu šimtu procentų tvirtino apie empatijos ukrainiečių atžvilgiu būtinybę ir kartu vertė klausti, kas gali nutikti ir mums, Lietuvai.
Prieš trejus metus švenčiant Nepriklausomybės atkūrimo dieną, vakare grįždamas iš viešnagės pas draugus, danguje išvydau kaimynų paleistus fejerverkus, kurie nebuvo džiaugsmo išraiška, tos šviesos liudijo ir kaimynams, ir man, kad ši diena trapi ir gali užgesti bet kurią akimirką.
Užlipęs į ketvirtą aukštą, savo namus, supratau, kad visiems mums vyksta neišvengiami ir labai stiprūs vidiniai pokyčiai, galintys ne vien versti braukti ašaras, pamačius Ukrainos vaizdus, bet ir visu aštrumu klausti, kaip toliau gyvensime.
Trečiasis. Praėjusį penktadienį dalyvavau „Santaros-Šviesos“ intelektualų judėjimo Kauno skyriaus klubo diskusijoje apie literatūrą ir tuo pat metu, kaip ir didžioji dalis kitų, dairiausi į tai, kas vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose, Baltuosiuose rūmuose.
Po dviejų dienų rašydamas šį komentarą, svarstau apie asmeninių istorijų ir Istorijos santykį.
Kai į gyvenimo avansceną žengia Istorija, teisę į asmenines istorijas iš tiesų išsaugo tik istorinės asmenybės, apie kurias vadovėliuose skaitys mūsų vaikai ir anūkai. Visi kiti nejausdami virsta ponios iš didžiosios I objektais – tarsi žaislais likimo rankose.
Prisimenant ne tik skaudžiąsias Lietuvos valstybės ir politinės tautos dienas – okupacijas, tremtis, karus, – bet ir tuos žmones, kurie paguldė galvas už šalies laisvę, akcentuotina tai, kad Ukrainos prezidentas tą lemtingą neseną vakarą stojo į vieną gretą su Didžiosios Britanijos vadovu Vinstonu Čerčiliu (Winston Churchill), Lietuvos nepriklausomybės šaukliu ir valstybės vadovu Vytautu Landsbergiu ir net lietuvių tautos partizaninio judėjimo vadu generolu Jonu Žemaičiu, kitomis asmenybėmis, pakeitusiomis Istorijos eigą.
Žinoma, kiekvieno lietuvio atsakomybė šiomis aplinkybėmis niekur neprapuola, bet vieno atskiro eilinio piliečio valia keičia tik artimiausią aplinką ir Ukrainos kariuomenės finansavimo padėtį.
Tokiame kontekste tebūna retoriška klausti, ar tikrai grėsmė Lietuvos Nepriklausomybei mus suvienijo taip, kaip seniau nei prieš tris dešimtmečius, ar karas mus verčia geresniais ir jautresniais žmonėmis, ar kas nors šiandien mąsto ir fiksuoja būdus, kuriais turėsime vaduotis iš niekur nedingstančio egoizmo, liguistos savimeilės ir savigailos.
Atsakymai kreipia galvojimų link, ir tai skatina tikėti, kad vis gerėjantis ir tobulėjantis gyvenimas Lietuvos valstybėje nesukels palaimingo ir sotaus snaudulio su baimės pertrūkiais būsenų, kurias stiprina ir karas, ir praėjusios pandemijos įtaka, ir tai, kad dažnai savo santykį su Istorija esame linkę reflektuoti tik tada, kai iškyla akivaizdi grėsmė ar švenčiame Nepriklausomybės jubiliejų.
Jei ilgiau nei tris dešimtmečius besitęsiančią Lietuvos raidą suvokiame kaip duobėtą, bet vis dėlto pirmyn vedantį kelią, tuomet dažniau reikėtų prisiminti, jog prie savo namo keldami valstybės vėliavą, įsipareigojame tokiai tikrovei, už kurią aukštesni yra tik Dekalogo priesakai.
Ištikimybė Tėvynei – tai pasirengimas ją ginti visomis išgalėmis, o kol ginti akivaizdžiai dar netenka ir purenti savojo idealizmo dirvą, bent savo veiksmais negriauti to, ką nelengvai per pastaruosius dešimtmečius kartu sukūrėme ir galime tai tęsti toliau.