Lietuvoje krepšinis – ne tik sportas, bet ir nacionalinės tapatybės dalis, dažnai vadinama antrąja religija. Kiekvienas lietuvis, net ir nesidomintis sportu, žino, kas yra Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis ar Šarūnas Jasikevičius. O per Europos ar pasaulio čempionatus šalies gyvenimas trumpam sustoja – visi akylai stebi rinktinės pasirodymą. Panagrinėkime: kodėl būtent Lietuvos krepšinis – neatsiejama didelės dalies tautiečių gyvenimo dalis?
Istorinės šaknys
Lietuvoje krepšinis pradėjo populiarėti tarpukariu, kai 1922 m. buvo sužaistos pirmosios oficialios rungtynės. Tačiau didžiausią postūmį šis sportas gavo 1937 ir 1939 metais, kai Lietuvos rinktinė tapo Europos čempione. Tai buvo ne tik sportinės pergalės – jos sustiprino jaunos valstybės pasitikėjimą savimi ir įrodė, kad Lietuva gali būti lyderė tarptautinėje arenoje.
Net sovietmečiu krepšinis išliko svarbiu nacionalinės tapatybės simboliu. Lietuvių žaidėjai buvo neatsiejama Sovietų Sąjungos rinktinės dalis, o 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse Sovietų komandai triumfuoti padėjo būtent lietuviai – A. Sabonis, Š. Marčiulionis, R. Kurtinaitis, V. Chomičius. Po nepriklausomybės atkūrimo 1992 m. Barselonos olimpinė bronza, jau kaip laisvos Lietuvos rinktinės pasiekimas, tapo dar vienu istoriniu įvykiu, padėjusiu įtvirtinti krepšinį kaip nacionalinę vertybę.
Krepšinis kaip vienybės simbolis
Krepšinis Lietuvoje peržengia sporto ribas. Jis suburia žmones, nepriklausomai nuo jų amžiaus, socialinės padėties ar politinių pažiūrų. Rinktinės pergalės tampa visos tautos šventėmis, o pralaimėjimai – bendru nusivylimu. Tokios stiprios emocinės investicijos į komandą rodo, kad krepšinis nėra tik žaidimas – tai savotiškas bendrumo jausmo kūrimo įrankis.
Be to, Lietuvoje krepšinis yra lengvai prieinamas kiekvienam – beveik kiekviename mieste ir miestelyje galima rasti krepšinio aikštelę, o didžioji dalis vaikų bent kartą yra bandę žaisti krepšinį. Tai prisideda prie šio sporto masiškumo ir užtikrina, kad naujos kartos užaugs su meile šiai sporto šakai.
Kodėl kitos sporto šakos Lietuvoje nėra tokios populiarios?
Nors Lietuvoje populiarėja įvairios sporto šakos – lengvoji atletika, plaukimas ar netgi breikas, nė viena iš jų neprilygsta krepšiniui pagal masiškumą ir aistrą. Viena iš priežasčių – istorinis kontekstas. Kaip jau aptarėme, krepšinis dar tarpukariu tapo nacionaliniu pasididžiavimu, o vėliau sovietmečiu buvo viena iš nedaugelio sričių, kurioje lietuviai galėjo išsiskirti ir įrodyti savo talentą pasauliui.
Futbolas, kuris daugelyje šalių laikomas sporto karaliumi, Lietuvoje niekada nepasiekė tokių aukštumų – rinktinė neturi garsių tarptautinių pergalių, o šalies klubai retai patenka į aukšto lygio Europos turnyrus. Dėl to futbolo sirgalių bendruomenė išlieka gana nišinė. Panaši situacija ir su kitomis sporto šakomis – jos turi savo gerbėjų ratą, tačiau niekada netapo tokia svarbia nacionalinės tapatybės dalimi kaip krepšinis.
Be to, krepšinis yra labai prieinamas sportas – jam nereikia brangios įrangos, pakanka kamuolio ir krepšio, kurį galima rasti beveik kiekvienoje mokyklos ar kiemo aikštelėje. Tai leidžia vaikams nuo mažens susipažinti su šiuo sportu ir ugdyti įgūdžius, kurie gali vesti net iki profesionalaus lygio.
Kodėl krepšinis vadinamas antrąja religija?
Krepšinis Lietuvoje įgavo beveik sakralinį statusą. Per svarbiausias rungtynes gatvės ištuštėja, žmonės su šeimomis ir draugais renkasi prie televizorių arba sirgalių zonose, o emocijos liejasi tiek džiaugsmo, tiek nusivylimo ašaromis. Sirgaliai keliauja paskui rinktinę po visą pasaulį, o kiekvienas lietuvių laimėjimas yra švenčiamas kaip nacionalinė pergalė.
Daugelyje kitų šalių populiariausias sportas – futbolas, tačiau Lietuvoje būtent krepšinis tapo pagrindiniu sportu, su kuriuo žmonės tapatinasi. Galbūt dėl to, kad jis padėjo Lietuvai įrodyti save pasaulio sporto žemėlapyje, galbūt todėl, kad didžiausi krepšinio pasiekimai sutapo su svarbiausiais šalies istorijos momentais.
Krepšinis Lietuvoje – daugiau nei sportas. Tai istorijos dalis, vienybės simbolis ir tautinės tapatybės išraiška. Tai ne tik pramoga ar hobis – tai aistra, perduodama iš kartos į kartą. Todėl nenustebkite, jei išgirdę žodį „krepšinis“ lietuvių akyse pamatysite ugnelę – tai meilė, kuri neblėsta.
„Setupad“ inf. ir nuotrauka
Užs. Nr.163