MEILĖS ISTORIJA, PRASIDĖJUSI PRANCIŠIUKO BERŽYNĖLYJE, TĘSIASI PENKIASDEŠIMT METŲ

Vasaros pradžioje Aldona ir Petras Šalkauskai iš Salamiesčio atšoko auksines vestuves. Jiems tai buvo vienas gražiausių šių metų įvykių.

Ilgai tarėmės su jais apie tai pasikalbėti. Vis sutrukdydavo visokios nenumatytos aplinkybės, bet pagaliau baigiantis 2023 metams ištaikėme valandėlę pasimatyti su abiem tos šventės kaltininkais, pavartyti senus albumus, pasikalbėti apie vestuves ir apie gyvenimą.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Rankos tiesiasi prie darbų

Įsukus į Šalkauskų kiemą, pasitiko pats namų šeimininkas Petras. Mat vyras tuo metu kažką dirbinėjo prie ūkinio pastato. Einant į namo vidų jis spėjo pasibėdoti, kad gydytojai uždraudė kelti sunkiau nei 3–5 kilogramus.

„Kaip reikės priprasti taip gyventi. Neįsivaizduoju. Rankos vis tiesiasi prie darbų“, – kalbėjo vyras.

Viduje pasitikusi jo žmona Aldona patvirtino, kad Petras labai darbštus. Visą gyvenimą lekia, skuba, nori kuo daugiau darbų apžioti.

„Aš vis jį stengiausi prilaikyti, kad nelėktų visur tarsi uraganas, neskubėtų. Labiau save patausotų. O jis visada norėjo, kad viskas būtų pagal jį. Burbuliuok neburbuliavus“, – teigė Aldona ir pasiūlė prie kavos paragauti jos kepto obuolių pyrago.

Dar neseniai Šalkauskai laikė dvi karves. Jas dažniausiai melždavo Petras, nes Aldona dėl rankų sąnarių problemų nelabai galėjo tai daryti. Kaime neįprasta, kad vyras karves melžtų. Salamiestyje buvo tik trys tokie vyrai.

Aldona prislėgdavo sūrių, sumušdavo sviesto. Tomis gėrybėmis Šalkauskai ne tik vaikus aprūpindavo, bet ir kitiems parduodavo. Taip nutarė elgtis, kai labai krito pieno supirkimo kainos ir nebeapsimokėjo jo pristatyti supirkėjams.

Dabar karvių jau atsisakė. Kai pablogėjo Petro sveikata, žmona griežtai pasakė, kad karvių gana, nebereikia čia su tais darbais draskytis. Reikėjo paklusti. Bet dar laiko keturias motinines avis. Taigi greitai gali jų banda gerokai padidėti. Ganykla čia pat už tvarto. Nesunku.

„Kaip kaime gyventi be jokio gyvulėlio?“ – klausė Petras.

Šalkauskai turi ir aštuonias bičių šeimas. Bityną Petras perėmė iš uošvio Jono Aleknos, kuris jį išmokė bitininkauti.

„Po vestuvių per „atomeilas“ (būdavo vaišės praėjus savaitei nuo vestuvių) uošvis medų kopinėjo ir apvirto avilys. Ėjau artyn jam padėti ir bitės ten mane sugėlė. Uošvis dar šaukė, kad bėgčiau slėptis į klėtį. Ką ten bebėgsi su visomis bitėmis. Po jų įgėlimo ištino ir kojos, ir rankos. Laimė, kad galva sveika liko. Buvau tinklinį gaubtą užsidėjęs“, – pasakojo Petras apie pirmą bičių krikštą.

Šis nutikimas jo nuo bičių neatgrasė. Toliau, kiek galėjo, padėjo uošviui bitininkauti. Žiūrėdavo, ką jis daro, ir taip mokėsi. Ko nesuprasdavo, uošvis paaiškindavo. Šio žmogaus jau penkiolika metų nebėra tarp gyvųjų, bet bitės jo sodyboje tebėra.

Plačiau skaitykite gruodžio 30 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF