2024/07/13

 

GENIA VAIČIKAUSKIENĖ: „KŪRYBA – SAU DOVANOTAS LAIKAS“

Tautodailininkė Genia Vaičikauskienė Kupiškio etnografijos muziejuje pristatė jubiliejinę savo darbų parodą. Autorės nuotraukos

Tapytoja, keramikė Genia Vaičikauskienė Kupiškio etnografijos muziejuje spalio pabaigoje pristatė savo darbų parodą pavadinimu „Laikas sau“. Ji – ypatinga, jubiliejinė.

Likus dienai iki parodos atidarymo, garsią Kupiškio krašto tautodailininkę pakvietėme pasikalbėti apie kūrybą, ieškojimus, bendravimą ir patirties perteikimą kitiems.

Jurga BANIONIENĖ

Kiekviena paroda būna išskirtinė, kitokia. Kuo ši Jums ypatinga?

Tai jubiliejinė mano paroda. Yra tokia tradicija kas penkerius metus surengti parodą. Labai daug jų buvo, nuo savo 40-mečio sąžiningai tai darau.

Gal ši nėra išskirtinė, nes ir per praėjusį penkmetį kūriau grafikos, tapybos, keramikos darbus, tik keramika naujesnė, kadangi lipdau kiekvieną dieną.

Parodos pavadinimas tarsi byloja, kad dabar toks metas, kai galite daugiau laiko skirti sau ir laisvai kurti. Taip ir yra?

Mokykloje dailės mokytoja nebedirbu, išėjau į užtarnautą poilsį prieš ketverius metus, tad dabar ką darau, tai sau. Į savo dirbtuves einu kasdien, kaip į darbą, ten kuriu nuo ryto iki vakaro. Tiesiog kitaip nemoku, nes visas gyvenimas susijęs su menu.

Ar nepasiilgstate darbo mokykloje, vaikų?

Labai mylėjau savo darbą, 45 metus dirbau dailės mokytoja. Buvo truputį liūdna, bet žinojau, kad kažkada reikės išeiti. Ruošiausi visus metus.

Aišku, liko nostalgija, bet mokytojavimas niekur nedingo, vedu edukacinius užsiėmimus vaikams, ypač vasarą, atvažiuoja ir pas mane palipdyti, ir aš važiuoju, mokau ir suaugusius.

Malonu kartu pabūti, pabendrauti, perduoti tai, ką žinau. Juolab kad pamoka – visai kas kita, ji turi savo reikalavimus, o tai – kitokia bendravimo forma, malonumas džiuginti. Nėra ir didelės atsakomybės.

Pati irgi daug ko pasisemiu. Vaikai dabar pasikeitę, nors praėjo tik ketveri metai, kai palikau mokyklą, jie nebe tokie susikaupę darbui, jiems tai atrodo greita pramoga, nori greito produkto, o menas negali toks būti, reikia išmąstyti, išmanyti technologiją.

Gal ne visada ir ne viskas išeina, bet svarbiausia, kad jie prisiliečia prie tos technikos.

Jūsų kūrybinė paletė labai plati – tapyba, keramika, karpiniai, grafikos darbai. Kokia tautodailės sritis pati artimiausia?

Kaip dailės mokytojai, teko gilintis į daugybę technikų, man visos jos malonios, bet pastaruoju metu gyvenu keramikoje – kaip įlipau prieš daugiau nei 20 metų į molį, iki šiol negaliu iš jo išlipti. Molis visada mane žavėjo. Nuo pat vaikystės.

Aš esu iš Zarasų krašto. Prie ežero buvo balto šlyno, mama jo parsinešusi balindavo virtuvę, o jis – labai plastiškas. Tai baltasis molis. Mama prisikasdavo, o aš lipdydavau. Tai, ką ir dabar, dubenėlius, paukščius, kiaušinius.

Padėdavau saulėje džiūti, suduždavo. Pradėjus dirbti mokykloje, nebuvo krosnių, tik laboratorinės mufelinės krosnelės, veždavausi šlyno iš tėviškės, vaikai lipdydavo, degdavome, paskui išpiešdavome.

Pirmi mano parodiniai darbai ir buvo mufeliniai, mokykloje išdegti velniukai. Leonas Perekšlis kažkada užklydo pas mane ir pasakė, kad „reikia tau dalyvauti parodose“. 1985 metais jos ir prasidėjo – nuo velniukų.

Pamenu, buvo šeši, vienas gulintis, kiti kitomis pozomis, dar šiek tiek tapybos. Prieš 22 metus, 1998-aisiais, Vidas Mažukna, Panevėžio krašto tautodailininkų vadovas, pasiūlė nuvažiuoti į Molėtų rajoną, Bebrusus, keramikos seminarą. Iki šiol kasmet ten vykstu.

Susidarė keramikų grupė, dirbame, prieš dvi savaites Molėtuose, „Molėtai/Gobis. Lauko ekspo“ parodų paviljone, atidarėme parodą „Molis žemei ir dangui“.

Kita vieta – Ramygala, čia antrą dešimtmetį nemaža mūsų grupė pristato juodosios, raugo, raku keramikos darbus.

Plačiau skaitykite lapkričio 4 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Nuostabi, miela, ačiū už grojantį grožį! Sėkmės didžiausios!

  • Turiu jos pieštą paveikslą ir tuo labai didžiuojuosi . Ačiū !

Rekomenduojami video