2024/07/13

 

STASĖS EBERT MANDALŲ FILOSOFIJA

Stasei Ebert mandalų piešimas – atsipalaidavimo būdas, nusiraminimas, į procesą taip įsitraukia, kad net atrodo, kad laikas sustoja. Autorės nuotrauka

Alizavietę Stasę Ebert gyvenimas mėtė ir vėtė, o sielos ramybę ji rado piešdama ant popieriaus lapo. „Nemėgstu skųstis ir dejuoti. Ar nuo to kam nors bus geriau?“ – klausė Stasė.

Kristina VALYTĖ

Jei ne kaimynė…

Pasikalbėti su S. Ebert susitikome Alizavos bibliotekoje, kur šiuo metu pristatoma jos kurtų mandalų paroda. Moteris jų pripiešė apie kelis šimtus, tad parodoje pavyko sutalpinti tik mažą kūrybos dalelę.

„Paišaliojau sau ir dėjau į stalčių, nemaniau, kad čia verta skelbtis“, – kuklinosi ji.

Šios parodos greičiausiai ir nebūtų, jei ne kaimynė, kuriai šnekučiuojantis prie arbatos puodelio papasakojo apie savo pomėgį. „Kad šiandien čia yra paroda, tai kaimynės iniciatyva“, – teigė Stasė.

Tremties vaikas

S. Ebert Alizavos miestelyje dar naujakurė, nors kupiškėniškų šaknų, giliai pakapsčius, gal ir būtų galima rasti.

„Mano tėvelis kilęs iš Purkonių kaimo, netoli Subačiaus, dabar tai Panevėžio rajonas, o anais laikais priklausė Kupiškio kraštui. Mamytė anykštėnė buvo, iš Viešintų“, – kalbėjo S. Ebert, pati save vadindama tremties vaiku, gimusiu taigoje.

„Mano tėvai, kaip ir dauguma inteligentų, neįtikusių tuometinei okupantų valdžiai, buvo ištremti kartu su vyresniu broliu ir sese į Krasnojarsko miškų ūkio gyvenvietę. Tremtyje gimė brolis, po kelerių metų ir aš, pagrandukė. Kai grįžome į Lietuvą, man buvo penkeri“, – pasakojo Stasė.

Ji iki šiol atsimena vaikystėje kamavusio nuolatinio alkio jausmą. Prisiminimų iš tremties labai daug, bet ypač įsirėžęs amžinas noras valgyti. „Mamytė gamindavo tris patiekalus – virtas bulves, ant vandens keptas bulves ir vandeniu skiestą bulvių košę.

Serbentėliai tokie augdavo, mes juos išskabydavome žalius, nesulaukdavome, kol prinokdavo. Dabar suprantu, kad mums labai trūko vitaminų. O kai iš tremties grįžome, prisimenu pirmą kartą pamatytą baltą duoną. Buvo žiema, tokia moteris pro šalį eidama nešėsi, o aš taip žiūrėjau… Davė man gabalėlį, tai dažiau į sniegą ir labai skaniai valgiau, kaip didžiausią gardėsį“, – graudinosi vaikystę prisiminusi pašnekovė.

Plačiau skaitykite gegužės 27 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video