Dažnai iš įvairių pusių politikų girdime, kad karas, tam tikri veiksmai peržengė visas raudonas linijas. Kas tai yra, ir kas jas braižo?
Kur agresoriaus ribos?
Rusijai patiriant vis daugiau pralaimėjimų Ukrainoje, tačiau nemažinant savo agresyvumo, daugelis apžvalgininkų užduoda klausimą, kokios yra Vladimiro Putino raudonos linijos, kurių jis neleis peržengti.
Eurazijos analitikas Gouldas Daviesas pabrėžia, kad „raudonosios linijos“ konceptas skatina mus mąstyti, kad egzistuoja konkrečios apibrėžtos ribos, kurių tam tikra valstybė, šiuo atveju Rusija, yra pasirengusi neleisti peržengti.
Jei Vakarai tas ribas peržengs, manoma, kad Rusija atsakys naujais ir pavojingesniais būdais. Teigiama, kad Vakarai turi suvokti Rusijos raudonas linijas ir vengti veiksmų, kurie jas pažeistų. Taip, anot analitiko, Vakarai patys apriboja savo veiksmų laisvę.
Gouldas Daviesas akcentuoja, jog klaidinga manyti, kad egzistuoja fiksuotos raudonos linijos.
Dažniausiai raudonos linijos yra minkštos, kintančios ir priklausomos nuo konkrečios susiklosčiusios situacijos. Jos priklauso nuo santykinės galios, pavojaus apibrėžimo, vidinių skaičiavimų ir platesnių globalinių tendencijų.
Užuot stengusis neperžengti oponento raudonų linijų, dera siekti keisti patį jų apibrėžimą. Kūrybinga ir į rezultatą orientuota strategija iš anksto savęs neapriboja iš baimės dėl to, ką kiti gali laikyti nepriimtinu.
Vietoje to siekiama taip suvaldyti visus elementus, kad oponentas būtų priverstas priimti keliamus tikslus.
Taip pat dažnai akcentuojama, kad raudonos linijos peržengimas neišvengiamai veda į eskalaciją. Tačiau, pabrėžia analitikas, eskalacija nėra automatinis dalykas, o pasirinkimas, kurį galima atgrasyti leidžiant oponentui pajusti, kokie gali būti jo atsako kaštai.
Manipuliacija branduoline grėsme
Gouldo Davieso teigimu, kalbėti apie tai šiandien labai svarbu turint omenyje Vakarų baimę, kad Rusija gali rinktis branduolinės eskalacijos kelią.
Anot jo, Vakarai privalo ne apriboti save ar spausti Ukrainą, bet susitelkti į Rusijos atgrasymą. Tą galima daryti perspėjant Rusiją dėl padarinių, kurie jos lauktų panaudojus branduolinį ginklą.
Rusija karo Ukrainoje metu ne kartą bandė ir nesugebėjo nubrėžti raudonų linijų manipuliuodama branduoline grėsme. Paskutinį kartą tai vyko lapkritį, kai Ukrainos pajėgos išlaisvino Chersoną prabėgus šešioms savaitėms nuo to, kai Putinas paskelbė jį Rusijos dalimi. Vakarai, anot analitiko, elgėsi teisingai atmesdami šį šantažą.
Rusija neturi raudonų linijų, o tik konkrečiu metu sąlygų suformuotus pasirinkimus ir suvokimą apie tų konkrečių pasirinkimų naudą ir rizikas. Vakarai, anot analitiko, privalo per diplomatiją toliau veikti taip, kad formuotų Rusijos galimybių ir rizikos suvokimą taip, kad Maskva rinktųsi Vakarams priimtinas opcijas.
Parama mėgsta tylą
Amerika, teigia Gouldas Daviesas, turi susitelkti į tris dalykus.
Pirma, ji privalo nebeskelbti, kad yra tokių priemonių ar tokių ginklų, kurių ji negalėtų rinktis ar tiekti Ukrainai. Priešingu atveju signalizuojamas vienašališkas apsiribojimas, kuris reiškia nebūtinas nuolaidas. Dar blogiau, tai drąsina Rusiją bandyti brėžti vis naujas raudonas linijas tikintis, kad Jungtinės Amerikos Valstijos nenorės jų peržengti.
Taip karas ne malšinamas, o kurstomas.
Antra, Amerika ir Vakarai turi priversti Rusiją suvokti, kad laikas yra ne jos sąjungininkas, kaip kad mano Putinas.
Vakarai privalo demonstruoti gebėjimą greitai mobilizuotis ir išnaudoti didžiulį savo ekonominį pranašumą, kad padėtų Ukrainai nugalėti, o Rusijai įvestų dar skausmingesnes ekonomines sankcijas. Kariniai ir ekonominiai kaštai dar labiau išsunks Rusijos ribotus išteklius ir primes režimui naujus suvaržymus.
Pagal Vilniaus politikos analizės instituto informaciją parengė Neringa BUTKEVIČIŪTĖ