2023/02/03

 

IŠTUŠTĖJUSIAS I PUPONIŲ SODYBAS PAMĖGO STIRNOS

Vytautas ir Valerija Mikšiai savo namų kieme. Autorės nuotraukos

I Puponių kaimas yra Skapiškio seniūnijoje ir parapijoje. Nuo Kupiškio nutolęs 11 kilometrų į rytus, 8 kilometrus į pietvakarius nuo Skapiškio. Gretimi kaimai: Čivonys, Keginiai, Naiviai, Puožas. 2012 metais čia gyveno 35 žmonės.
Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiandien kaime gyvenamąją vietą yra deklaravę 12 žmonių.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Apie pavadinimą

Visiškai neseniai sužinojau, kad rajone yra net trys, galima sakyti keturi, Puponių kaimai, vienas jų tik turi mažybinę formą. Taigi Puponys, I Puponys, II Puponys ir Puponėliai. Žinomiausias Puponių kaimas Noriūnų seniūnijoje. Kiti puponiečiai skųsdavosi, kad jiems skirtos siuntos vis atsidurdavo Noriūnų pašte.

Čia prasideda I Puponių kaimas.

Kupiškėnai Puponis skiria tik pagal seniūnijas. Dar nepaminėjau, kad II Puponys priskiriami Šimonių seniūnijai, o Puponėliai visada glaudėsi prie I Puponių, taigi prie Skapiškio seniūnijos.
Tiek neskalsios kalbos apie vieną vietovardį. Tik viskas aiškumo dėlei. Būtų įdomiau, jei visi kaimai turėtų skirtingus pavadinimus. Deja. Bet kaimų savitumas glūdi juose gyvenusių ir tebegyvenančių žmonių likimuose.

Senojo I Puponių kaimo sodybos fragmentas.

Čia gyventa prosenelių

Baltu žiemos keliu riedėjome į I Puponis. Tuoj už Čivonių ir privažiavome kelio ženklą su rodykle, kad jau pasiekėme kelionės tikslą.
Pirmiausia stabtelėjome Violetos Budreikienės (Baltrūnaitės) kieme. Pirmas pokalbis su šia moterimi sukosi apie jos laikomus triušius ir išsirutuliojo į atskirą temą. Vėliau su Violeta pasikalbėjome ir apie kaimą. Moteris papasakojo, kad I Puponys yra jos pačios ir keturių jos vaikų gimtinė. Sodyba, kurioje gyvena, anksčiau priklausė jos mamos dėdei Povilui Bočiuliui. Mama jį prižiūrėjo. Po dėdės mirties namai atiteko mamai. Bočiuliai buvo atėję iš kito kaimo. Prieš juos čia buvo Starkų žemė. Violetos mama buvo Starkutė. Seneliai gyveno tame pačiame kaime, tik kitoje vietoje. Trumpai sakant, ši sodyba nuo seno priklausė Violetos giminaičiams iš prosenelių Starkų pusės.

Violeta Budreikienė I Puponių kaime gimė ir užaugo.
I Puponių kaimo kryžius, statytas 1993 metais.

Dabar Budreikai turi per 5 hektarus žemės. Pasak moters, aplink pievos. Prisišienauja triušiams pašaro. Sodina daržus. Sveikata nebeleidžia laikyti karvės. Be triušių, per vasarą kartais užsiaugina ir mėsinių viščiukų. Tik sodybos gyvūnus labai reikia saugoti nuo laukinių plėšrių žvėrių. Kartą matė, kaip lapė įsigudrino kieme atimti ėdalą iš šuns. Taip pat matė netoliese gal šimtą stirnų, besiganančių pakrūmėje, kur auga šaltalankiai.

Violeta nepeikė susisiekimo su miestu. Pasak jos, seniūnija nuolat patvarko per kaimą einantį žvyrkelį. Vyras Virgilijus važinėja į darbą Rokiškyje, o viena kartu su jais dar gyvenanti dukra – į Kupiškį. Taigi poreikio, kad į kaimą užsuktų automobilinė parduotuvė, irgi nėra. Namiškiai mieste nuperka tai, ko prireikia. Be to, ir nuolat gyvenančių I Puponyse žmonių labai nedaug belikę, nors sodybų nemažai. Kai kurių savininkai gyvena kitur, o čia užsuka tik ūkininkaudami aplinkinėse žemėse. Todėl didžiuma namų dar visiškai neapleisti.
Iš Budreikų kiemo pasukome pas Mikšius, gyvenančius kaimo gale.

Pas šimtametės sūnų

Vytautas ir Valerija Mikšiai pavaišino karšta kava, nes besidairydama į kaimo sodybas spėjau ir sužvarbti.
Vytautas sakė, kad čia buvo jo dėdės Juozo Mikšio namai. Kai dėdė mirė, juos nusipirko iš dėdės artimųjų. Apsigyveno čia apie 1975 metus. Namas statytas apie 1969 metus. Tokia data įspausta ant cementinių namo laiptų.

Jo tėviškė yra truputį tolėliau, vienkiemyje. Dabar jis tuščias nuo to laiko, kai Vytauto mama Elena Mikšienė išvažiavo gyventi pas dukrą Kristiną į Panevėžį. Praeitų metų gruodžio 10 dieną mama šventė 100 metų jubiliejų. Apie tai rašyta spaudoje. Šiemet mama sulaukė ir 101 metų. Ji seniausia I Puponių kaimo gyventoja.
„Užaugome šeimoje keturi vaikai. Sesuo Kristina ir brolis Kazys įsikūrę Panevėžyje. Jie kartkartėmis atvažiuoja į mamos sodybą. Brolis Vidmantas miręs. Ištuštėjo mūsų kaimas. Šalia turėjome labai gerus kaimynus Baltrūnus. Dabar jų sodybą kiti įsigijo. Kuriasi. Gal bus nauji kaimynai. Šiaip kaime nuolat gyvenamos tik trys sodybos“, – pasakojo vyras.
Mikšiai jau mėgaujasi užtarnautu poilsiu. Kolūkio laikais Vytautas dirbo traktorininku, o Valerija buvo agronomė, brigadininkė. Į Kupiškio kraštą moteris atvažiavo pagal paskyrimą baigusi tuometinį Antalieptės žemės ūkio technikumą. Kilusi yra iš Zarasų krašto.

Pasak Valerijos, dekoratyvinis žilvitis supintu kamienu sumedėjo per septynerius metus.

„Sėdime dabar užsnigti tarp stirnų. Jų išties daug. Glaudžiasi aplinkinėse tuščiose sodybose. Ten tvartai, žmonių nėra. Sodai pilni obuolių. Priprato stirnos gyventi žmonių kaimynystėje. Lapės irgi labai nebaikščios. Mūsų ūkis – vištos, šuo ir katė. Karvę pardavėme. Per sunku dėl kelių gyvulių samdyti pagalbą, šienauti. Visi trys vaikai gyvena Kupiškyje. Atvažiuoja aplankyti kas savaitę. Mes dar patys automobilį vairuojame. Apsipirkti į miestą nuvažiuojame. Iki plento apie 3 kilometrai. Anksčiau autobusu būdavo nesunku miestą pasiekti. Eidavome į autobusų stotelę Skapiškio pusėje. Dabar maršrutiniai autobusai retai kursuoja“, – pasakojo Valerija.

Mikšių sūnaus daryti inkilai.

Paklausti, ką per dienų dienas veikia, Mikšiai nusijuokė ir atsakė, kad krosnį kūrena, valgyti išsiverda. Žiemą nuobodžiau po namus trepsėti. Valerija pridūrė, kad vasarą daržų ravėjimas, o rudenį derliaus atsargų žiemai ruošimas atima nemažai laiko.

Tvirų, Kandrėnų, Skapiškio pusėje grybaudami ir uogaudami miškelius apeina. Žino grybingas ir uogų pilnas vietas.
Į kiemą išlydėję Mikšiai dar parodė per septynerius metus spėjusį sumedėti dekoratyvinį supintu kamienu žilvitį. Dar papasakojo, kad prie jų sodybos seniau buvo ir kaimo kryžius, bet sutrešo. Naują kaimo kryžių visi gyventojai nusprendė atstatyti Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1993 metais. Jis dabar stovi priešais buvusią Broniaus Vilėniškio sodybą.

Ūkininko tėvus mena kryžius

I Puponių kaimo pradžioje dėmesį atkreipia gražus kryžius priešais vieną mūrinuką. Tai buvusi Broniaus ir Elenos Kireilių sodyba. Dabar čia ūkininkauja sūnus Aleksandras Kireilis. Tą dieną jo kaime nesutikome. Vyras gyvena Kupiškyje. Tėviškėje tik jo ūkis.

Telefonu pakalbintas Aleksandras papasakojo, kad tėvų šeimoje užaugo du sūnūs ir dukra. Jis vienintelis iš vaikų pasirinko ūkininkavimą. Dirba apie 300 hektarų žemės, užsiima augalininkyste. Šiais metais derlius buvo neblogas. Daugiausia sėja kviečių, dar šiek tiek rapso, pupelių, žieminių miežių.

Ūkininkavimas prasidėjo nuo 10 hektarų žemės, kurią tėvas atsikėlė iš Dvaramiškio. Pamažu Aleksandras išplėtė dirbamų laukų plotą.
Jo tėvai buvo kilę iš kitur. Motina iš Skapiškio, o tėvas iš Dvaramiškio.

Kolūkio laikais mama dirbo laukininkystėje, buvo brigadininkė. Tėvas daugiausia darbavosi prie statybų, medžio darbų, kurį laiką buvo mechaninių dirbtuvių vedėjas. Abu jau mirę.

„Kryžius prie sodybos pastatytas tėvų auksinių vestuvių proga 2002 metais. Prie užrašo ant kryžiaus ir jie ten yra pavaizduoti“, – sakė Aleksandras.

Kireilių sodybos kryžius I Puponių kaime. Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

Žuvusiųjų atminimui

I Puponių kaime dar apžiūrėjome ir kaimo kapines ant kalniuko.
Grįždami per Čivonis susitikome tame kaime gyvenantį Augenijų Drukteinį. Sužinojęs, kad lankėmės I Puponių kaime, jis papasakojo apie paminklinės plokštės, skirtos pokario metais žuvusių šio krašto jaunuolių atminimui, atsiradimo tose kapinėse istoriją.

Atminimo plokštės žuvusiems puponiečiams pašventinimo akimirka I Puponių kapinėse.
Albinas Stukas prie atminimo plokštės žuvusiems bendraamžiams I Puponių kaimo kapinėse.

„Taip įamžinti savo draugų atminimą sumanė mano dėdė, mamos brolis Albinas Stukas, iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ten jis atsidūrė po karo, kai pasitraukė į Vakarus. Jis buvo kilęs iš Čivonių, bet turėjo daug draugų ir gretimame kaime. Tie jaunuoliai žuvo miške slėpdamiesi nuo ėmimo į sovietinę kariuomenę, kai kurie buvo išėję ir partizanauti. Mane dėdė buvo įpareigojęs pasirūpinti tos paminklinės plokštės pastatymu. Atsiuntė šiems darbams pinigų. Vėliau jis tris ar keturis kartus pats buvo atvažiavęs. Plokštės pamatui akmenys surinkti iš I Puponių kaimo laukų. Prie darbų prisidėjo Vytautas Mikšys ir kiti to kaimo žmonės. 1995 metais pastatytą atminimo plokštę su iškaltomis žuvusių jaunuolių pavardėmis kapinėse pašventino kunigas. Pas Vilėniškius ta proga vyko kaimo suėjimas, vaišės“, – pasakojo Augenijus.

Jis parodė ir pluoštelį nuotraukų, kuriose šis įvykis įamžintas.

Paminklo žuvusiems pastatymo proga puponiečiai buvo susirinkę pas Vilėniškius. Nuotraukos iš asmeninio Augenijaus Drukteinio albumo

Iš archyvų
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad tikriausiai I Puponių kaimas susiformavo Valakų reformos metais ir priklausė Pienionių seniūnijai.
1659 metais šis kaimas su Mičiūnų ir Obonių kaimais buvo atskirtas nuo šios seniūnijos ir atiduotas valdyti Mikalojui Muraveckiui ir Izabelei Halškai Ivaškevičiūtei. Kaimas minimas 1671 metų Ukmergės pavieto mokesčių sąrašuose.

1765 metais kaimas priklausė Puponių seniūnijai. Tada kaime buvo 16 dūmų (ūkių). 1765 ir 1775 metais kaime minima karčema. 1795 metais buvo 15 dūmų (ūkių). 1820 metais kaime buvo 14 valakininkų dūmų ir 1 daržininkas, 123 gyventojai.

Nuo 1919 metų I Puponys priklausė Kupiškio valsčiui. Iš 1869 metų plano matyti, kad kaimui priklausė 315,10 dešimtinių žemės. Pirmi liustraciniai savininkai, gavę po valaką naudingos žemės, buvo Jonas Merkys, Protazas Mažylis, Julijonas Vizbaras, Tadas Vilėniškis, Aleksandras Vaitiekūnas, Tadas Gudas, Mykolas ir Antanas Didžiariekiai, Jonas Gabnys, Antanas Starkus, Juozas Apšega, Klemensas Mikšys, Vincas Žiaugrė su Rapolu Tučiumi, Rapolas Sidabras, Juozas Mikšys ir atsargos kareiviai Jonas Juzėnas ir Adomas Baltrūnas. Be to, skirta 21 dešimtinė bendrų ganyklų.
1903 metais kaime buvo 119 gyventojų. 1919–1950 metais I Puponys priklausė Kupiškio valsčiaus Papilių seniūnijai (apylinkei). 1920 metais sudegė 4 ūkiai (Antano Mikšio, Petro Dauko, Katrės Žekonytės, Petro Mikšio). Dėl to 1921 metais pateiktas prašymas išskirstyti kaimą į vienkiemius. 1922 metais kaimą išskirstė matininkas F. Kirslys.

Bendrai nuosavybei palikti žvyrynas ir kapai. Didžiausi buvo P. Vizbaro (32,73 ha), P. Grubo (27,04 ha) ūkiai. 1923 metais buvo 22 ūkiai ir 133 gyventojai.
1942 metais kaime buvo šie ūkiai: Leono Vyšniausko, Kazio Merkio, Petro Mikšio, Povilo Lukošiūno, Broniaus Baltrūno, Kazio Petrulio, Jurgio Mikšio, Povilo Bočiulio, Prano Karužos, Juzės Žiaugrienės, Marės Žiaugrienės, Jurgio Žiaugrės, Liongino Bočiulio, Tomo Karaliūno, Antano Didžiariekio, Andriaus Gudo, Antano Vizbaro, Jurgio Kvedaro, Juozo Vilimo, Mykolo Rimavičiaus, Broniaus Karalevičiaus, Antano Mikšio (Klemenso s.), Antano Mikšio, Antano Mažylio, Petro Dauko, Jono Starkaus, Anatolijos Gudelienės, Antano Vilėniškio, Antano Merkio, Liudviko Petronio, Onos Bražytės, Jono Petronio. Iš viso 124 gyventojai.

1945 metais partizanaudami ir slapstydamiesi žuvo Andrius Gudas, Petras Žiaugrė, Antanas, Pranas ir Jonas Mikšiai, Albinas ir Kazys Vilėniškiai. Žuvusiesiems kaimo kapeliuose pastatytas paminklas. 1941 metų Birželio sukilimo dalyvis Kazys Petrulis sušaudytas Vilniuje 1946 metais, jo šeima ištremta į Sibirą. Žmona Elžbieta mirė tremtyje. Lageriuose ir kalėjime kalinti Elena Vilėniškytė, Antanas Vilėniškis, Bronius Vilėniškis. Į Sibirą taip pat ištremtos Juozo (1946) ir Kazio (1947) Merkių šeimos, Antano Didžiariekio (1948), Vizbarų (1949) šeimos. Ona Didžiariekienė 1952 metais mirė.

1949–1992 metais kaimas priklausė „Pakupio“ kolūkiui. 1954–1977 metais buvo Puožo, o vėliau Skapiškio apylinkės dalis. 1979 metais buvo 71 gyventojas, 1989 metais – 28 gyventojai.
1936 metais užrašyti šie vietovardžiai: Baltoji pieva, Čyviškio pieva, Kupa, Lieknas, Lieknelis, Skerdimas (pievos), Balsiakalnis, Degutinės kalnelis, Kapčinės kalnelis, Piliakalnis, Raudonkalnis, Smėliakalnis, Šilakalnis, Žvirgždynės (kalnai, kalneliai), Ajerynė (pieva, kūdra), Asiūklė (bala, kūdra), Šniūreliai (ganyklos), Čyviškis (upelis), Prūdelis (tvenkinys), Ilgoji valka (bala, slėnis), Prūdas (upeliukas, pieva).

Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ prenumerata 2023 metams ir – dovanos! SPAUSK ČIA

Dalintis
Vėliausias komentaras
  • Labai gražus kaimas, nuostabūs laukai, pievos, gaivaus vėjo kvapas! Taikūs žmonės ir rami šnekta! Gaila, nebėra nei kaimo, nei žmonių…..

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video