2023/02/03

 

ELITA ŽENGIA PROPROSENELIO KNYGNEŠIO KELIU

Dvi knygas parašiusi Elita Vilčinskaitė-Lahm viliasi, kad vienas iš jos romanų kažkada išvys dienos šviesą.

Neseniai Salamiesčio biblioteka pasipildė kone šimtu naujų knygų. Visos jos – dovanotos. Leidiniai biblioteką pasiekė buvusios salamiestėnės Elitos Vilčinskaitės-Lahm pastangomis. Ji kartu su kitais bendraminčiais ėmėsi įgyvendinti akciją „Padovanok knygą kaimo bibliotekai“. Subūrus savanorių, šiuolaikinių knygnešių, komandą visą spalį rinktos knygos šešioms Lietuvos bibliotekoms.

Jurga BANIONIENĖ

Situacija nuliūdino

E. Vilčinskaitė-Lahm rugsėjį apsilankiusi savo gimtojo Salamiesčio bibliotekoje pamatė, kad knygų pasiūla išties labai menka. Ypatingai trūksta naujų knygų.
„Priklausau Meilės romanų mylėtojų klubui. Mes stengiamės populiarinti lietuvių, meilės romanų autorių, literatūrą, kad žmonės daugiau ją skaitytų. Pamačiau, kad Salamiesčio bibliotekos lentynose šių knygų mažai, ėmiau teirautis, kokia situacija, ar biblioteką pasiekia nauji leidiniai, sužinojau, kad jų gaunama skurdžiai, o yra skaitytojų, kurie skaito daug, po septynias knygas ar daugiau per mėnesį, tad nėra ką jiems pasiūlyti, ypač naujų knygų, dauguma išleistos prieš 30 ar daugiau metų. Bibliotekininkė sakė, kad turi skaitytojų, kurie patys negali ateiti į biblioteką, ji asmeniškai knygas pristato žmonėms. Man taip suspaudė širdį, nes patinka skaityti, mama irgi anksčiau dirbo šioje bibliotekoje, pamenu, visas knygas perskaitydavau, kai buvau maža, o kai nebebūdavo ką, žiūrėdavau į suaugusių lentynas“, – kalbėjo pašnekovė.

Su Salamiesčio bibliotekos, kuriai akcijos metu rinko knygas, bibliotekininke Gražina Lauciene.

Kvietė tapti knygnešiais

Elita prisiminė, kad buvo mačiusi interneto platybėse organizuojamą akciją, kai rinktos knygos bibliotekoms. Nutarė imtis šios gražios iniciatyvos. Apie sumanymą prasitarė Meilės romanų mylėtojų klubo įkūrėjoms Ilonai Jonuškaitei ir rašytojai Lavisai Spell (Auksei Šiugždinienei). Jos iškart sutiko. Taip pat susisiekė su panašią akciją „Padovanok knygą kaimo bibliotekai“ Jurbarko rajone jau vykdžiusia Odeta Kudopčenkiene, kuri mielai sutiko, kad ji turėtų tęsinį.

„Meilės romanų mylėtojų klube paskelbiau, ar būtų norinčių tapti knygnešiais ir pradėti rinkti knygas. Atsirado septynios merginos. Labai greitai viską pavyko suorganizuoti, apie tai paskelbėme internete, kvietėme draugus. Visi noriai ir aktyviai per paštomatus pradėjo siųsti knygas. Aš gavau jų siuntas iš draugių, kurios kilusios iš Kupiškio ar Salamiesčio, kitų rajono vietų, atsirado viena moteris, kurios vyras kupiškėnas. Į akciją įsijungė ir rašytojai, viena leidykla iš Vokietijos. Gavome daug naujų knygų, Salamiesčio bibliotekai žmonės padovanojo nemažai per pastaruosius dvejus metus išleistų knygų. Iš viso jų surinkta 781, Salamiesčio bibliotekai – 90. Kai jas nunešiau bibliotekininkei Gražinai Laucienei, ji labai džiaugėsi, kad skaitytojai prieš Kalėdas turės ką skaityti.
Mano manymu, tokias akcijas reikia vykdyti dažniau, ne tik prieš šias gražiausias metų šventes. Net jai pasibaigus sulaukiame žinučių, ar dar galima siųsti knygas. O viena mergina, sužinojusi apie mūsų akciją, savo iniciatyva atrinko 45 knygas ir padovanojo vietinei bibliotekai Biržų rajone. Bibliotekos, ypač kaimų, tikrai jų laukia, kiek teko domėtis, didžiojoje dalyje jų situacija yra išties prasta“, – mintis dėstė pašnekovė.

Asmeniniai atradimai

Įgyvendindama šią akciją Elita sužinojo įdomų dalyką, susijusį su savo šeima. Jos proprosenelis Antanas Jonas Vilčinskas apie 1888 metus pats buvo knygnešys Stuburų kaime ir apylinkėse vaikus mokė lietuvių kalbos, tad po daugiau nei 100 metų pratęsta ši tradicija.
„Salamiesčio bibliotekininkė man papasakojo, kad prieš daugiau nei šimtą metų proprosenelis nusipirko sodybą Stuburuose ir pradėjo mokyti vaikus lietuvių kalbos, kaimo žmonės jo atneštas knygas labai saugodavo, slėpdavo grūduose, šiene, kad tik būtų skleidžiamas lietuviškas žodis.“

Elitos proprosenelis Antanas Jonas Vilčinskas.

„Jis pats buvo laisvasis lenkų bajoras, susituokė su lietuve, kad jam leistų pirkti žemę ir gyventi Stuburuose. Informaciją, kad proprosenelis buvo vargonininkas, buvau skaičiusi, bet niekur neradau parašyta, kad jis buvo knygnešys. Man labai smagu, kad turiu garbę, kaip ir jis, platinti lietuviškas knygas. Pamenu, knygas į biblioteką nunešėme prieš pat Vėlines, tad lankantis kapinėse jau visai kitaip atrodė tas vardas, parašytas ant antkapio, jis įgijo kitą prasmę“, – kalbėjo E. Vilčinskaitė-Lahm.

Kraitis – dvi parašytos knygos

Elitai knygos artimos nuo vaikystės. Ne tik jai, bet ir broliui Mantui. Vaikystėje įskiepyta meilė knygai liko visam laikui. Pašnekovė prisipažino, kad kai buvo paauglė, pati bandė rašyti, iki šiol saugo sąsiuvinį, kuriame suguldytos paaugliškos mintys.

„Sėdėdavau palėpėje ir rašydavau, niekas manęs neskatindavo, pati, paskui buvo studijos, užsimiršo rašymas. Dabar vėl prie jo sugrįžau. Esu parašiusi dvi knygas, jas redaguosiu, nes mano tikslas, kad bent viena kitais metais būtų išleista. Pirma knyga skirta paaugliams, norėjau, kad ji būtų motyvuojanti, kuriems daviau skaityti, visi sakė, kad labai įkvepianti. Bet prie jos reikia dar daug dirbti, dešimt metų gyvenau užsienyje, nebuvo lengva vėl pradėti rašyti lietuviškai, sudėlioti sakinius. Šią vasarą su Meilės romanų mylėtojų klubu įvykdėme literatūrinį projektą pavadinimu „Vasaros desertai“, klubo narės per visą vasarą rašė meilės romanus, kėlė į internetą, žmonės galėjo skaityti ir komentuoti, sulaukiau gerų atsiliepimų. Yra tokia platforma „Wattpad“, kur daug žmonių deda savo kūrybą, čia galima skaityti neišleistas knygas. Joje mano romanas „Ištrūkti nenukentėjus“ pelnė du apdovanojimus. Labai norėčiau jį išleisti, redaguosiu ir siųsiu į leidyklas, lauksiu atsakymo, mano tikslas – tai padaryti iki naujų metų“, – tvirtino pašnekovė.

Paryžius. Elitos rankose per vasarą parašytas romanas „Ištrūkti nenukentėjus“.

Po pasaulį

E. Vilčinskaitė-Lahm daug skaito. Renkasi visokią literatūrą, mėgstamiausio žanro neišskirtų. Kol studijavo, daugiausia gilinosi į verslo psichologijos knygas. Verslo psichologijos studijas ji pasirinko baigusi Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją. Mokytis išvyko į Jungtinę Karalystę, Hertfordšyro universitetą. Baigė bakalauro, o vėliau – ir magistrantūros studijas.
„Jungtinėje Karalystėje praleidau ketverius metus, kol studijavau, tada prasidėjo „Brexitas“, baigę ėmėme ieškotis darbo, bet mes, europiečiai, sulaukdavome atsakymo, kad asmenų iš Europos samdyti nenorima, situacija išties buvo labai nemaloni. Nutariau išvykti į Čekiją, Prahą. Trejus metus dirbau įdomų darbą vienoje informacinių technologijų kompanijoje, keliavau po visą Europą su tokiu projektu, sukūrėme telefono programą ir ją įdiegdavome skirtingose šalyse. Man patiko gyventi Prahoje, tai mano sielos miestas, Čekija gal kiek panaši į Lietuvą, labai vakarietiška šalis. Čia susipažinau su savo būsimu vyru Federiko. Jis – iš Argentinos. Po mūsų pažinties jis pirmas išvyko į Gibraltarą, vėliau, susiradusi darbą, išvažiavau ir aš. O tada prasidėjo pandemija. Dvejus metus sėdėjome visiškai užsidarę, bet būtent tada ir gimė mano pirma knyga“, – apie savo asmeninį gyvenimą pasakojo buvusi salamiestėnė.

Dėl pandemijos porai netgi teko atšaukti planuotas dideles vestuves Argentinoje. O kai jau buvo galima jas rengti, susituokė kukliai Gibraltaro botanikos soduose, liudytojais paprašę pabūti vyro kolegą su žmona. Kai karantino gniaužtai atlaisvėjo, jauna šeima nutarė leistis į ilgą kelionę, visus metus važinėjo po Europą. Pasiėmę su savimi tik kuprines pirmiausia mėnesį praleido Argentinoje, pas vyro gimines, paskui trumpai – Lietuvoje. Norėdami pažinti šalių kultūrą, ilgesniam laikui buvo apsistoję Italijoje, Prancūzijoje, dar kartą aplankė Čekiją, kur abu ir susipažino, pakeliavo po Angliją, Škotiją, Belgiją, Portugaliją, Austriją, Budapeštą, Lenkiją.

Karantinui atlaisvėjus, jauna šeima nutarė leistis į ilgą kelionę, visus metus važinėjo po Europą. Nuotraukoje – Parmezano sūrio gamykloje Parmoje, Italijoje.

Į Lietuvą – po dešimtmečio

Po ilgų klajonių pora ryžtingai apsisprendė įsikurti Lietuvoje. „Čia mes dar tik mėnesį. Įsikūrėme Kaune, abu su vyru intensyviai ieškome darbo, bet tikriausiai apsistosime Vilniuje, nes daugiau darbo pasiūlymų sulaukėme iš šio miesto. Federiko yra techninis verslo analitikas, o aš nutariau nebegrįžti dirbti į kompanijas. Kai pradėjau rašyti, suvokiau, kad būtent tai ir noriu daryti, man viskas liejasi laisvai, nereikia savęs spausti. Ieškau scenaristės darbo, iš tiesų, matau ateitį, susijusią su kūryba, rašymu. Viliuosi, kad viskas pavyks“, – teigė Elita.

Draugė Karolina, močiutė Veronika ir Elita Salamiestyje. Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Taip pat šiuo metu ji Socialinių mokslų kolegijoje, Kaune, yra vizituojanti lektorė, apie savo tarptautinę darbo patirtį verslo ir kūrybinių industrijų srityje anglų kalba pasakoja studentams.
Po dešimt metų į gimtą šalį gyventi grįžusi E. Vilčinskaitė-Lahm sakė, kad jaučiasi keistai, jokiame Lietuvos didmiestyje iki tol negyvenusiai salamiestėnei ir Kaunas dabar lyg užsienis.

„Vaikštome po miestą, man viskas nauja, tik pastebiu, kad yra daug užsieniečių, aptarnavimas – anglų kalba, tad ir vyrui labai gerai. Žinoma, jis stebisi, kad lietuviai daug šaltesni nei ispanai, be to, Federiko čia labai šalta. O aš kuo ilgiau būnu Lietuvoje, tuo labiau man patinka. Smagu vėl po tiek laiko bendrauti su čia gyvenančiomis draugėmis. Vis stengiuosi ramintis, kad jei kas, visada galime išvykti, nes jau esame pasaulio piliečiai, niekas nebaisu. Kai išvykau iš Lietuvos, kraustytis iš vienos vietos į kitą teko turbūt bent 16 kartų“, – šypsojosi pašnekovė.

Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ prenumerata 2023 metams ir – dovanos! SPAUSK ČIA

Dalintis
Komentarų nėra

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video