2023/02/09

 

EMPATIJOS PAMOKOS

Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotrauka
Nomeda SIMĖNIENĖ, „Kupiškėnų minčių“ laikraščio direktorė-redaktorė

Prieš savaitgalį netikėtai sugedo tualeto vandens bakelio mechanizmas. Užsukau šalto vandens kranelį. Sunkiai sukiojasi, nedažnai naudojamas. Jei reikia šalto vandens, tenka atsukti, tada vėl skubiai užsukti, kad be reikalo nepliauptų į tualeto klozetą vanduo. Juk ir kainuoja, ne tik kad nepatogu! Sumojusi, kad bus dvi švenčių dienos, ir nors jau artinasi darbo dienos pabaiga, bandau ieškoti pagalbos.

Kai pavyksta prisiskambinti, visaip įtikinėju meistrą, koks nepatogumas manęs laukia visą savaitgalį, maldauju atvažiuoti ir dar tą patį vakarą išspręsti problemą. Susitarti pavyko.
Tik baigusi pokalbį telefonu, pajuntu, kaip rausta skruostai iš gėdos. Prieš akis iškilo karo siaubiamos Ukrainos žmonių eilės prie geriamo vandens kolonėlės, tamsoje skendinčios gatvės, žvakių šviesoje vykstančios sudėtingiausios operacijos ligoninėse, ir žmonių šypsenos pro ašaras – viskas bus gerai, mes ištversime… O čia mat poniai kranelį pasukioti nepatogu.

Toks tas suvokimo kelias – tik per patį save. Pasikeitus situacijai ir savo kailiu pajutus įprasto komforto praradimą greičiau gebame įsijausti į kitų emocinę būseną.
Gal būtų pravartu prisiversti bent parą pagyventi be šviesos, interneto, vandens.
Tiesiog dėl patyrimo, tik per aguonos grūdelį padėsiantį įsivaizduoti milijonų nekaltų žmonių kasdienes kančias. Tokia „terapija“ būtų naudinga ir skeptikams, o ypač vakariečiams, daugiausia raudantiems dėl dujų, kuro ar šildymo pabrangimo.

Rašydama apie pojūčius, atjautą, prisiminiau dukros paskaitą vienuose senelių namuose Lietuvoje, kur ji perteikė savo darbo patirtį iš Vokietijos namų, kuriuose prižiūrimi gyvena seni ar negalią turintys žmonės. Jos buvo papasakota, kaip vyksta mokymai ruošiant slaugutes darbui.

Ir jai pačiai teko tai patirti. Reikia užsimauti sauskelnes, į kurias pripilama po gerą litrą vandens, retkarčiais vis papildant, išbūti su jomis ištisą parą ar daugiau. Tam, kad suprastum, kaip jaučiasi senatvės negalios ištiktas žmogus, nebepajėgiantis savimi pasirūpinti.

Kaip sakė dukra, šis jausmas išlieka ilgam, ir globodamas senelius, jau nebegali abejingai praeiti pro šalį – neskaičiuoji nei laiko, juolab netaupai sauskelnių. Ir tokiais būdais gali būti ugdomas empatijos jausmas.

Dar norisi kelis žodžius tarti dėl šių metų kalėdinių eglučių vajaus – varžytuvių, ypač tarp Lietuvos didžiųjų Vilniaus ir Kauno miestų, kurios šio sudėtingo ir neramaus laikmečio fone yra neskoningos. Kuklumas būtų labiausiai papuošęs. Mus valdžia ragina taupyti, o ji pati iššvaisto didžiules sumas mandroms eglučių kompozicijoms.

Iš kur į Lietuvą atėjo ši mada, sunku atsekti. Antai Vakarų valstybėse tokio ažiotažo negirdėti. Pavyzdžiui, Berlyne prie Brandenburgo vartų puošiama graži, natūrali žaliaskarė metai iš metų tais pačiais žaisliukais. Tai ar tikrai mums reikia tokių fanfarų? Šiuo atveju pranašesni mažesni miestai ir miesteliai, tarp jų ir Kupiškis, kai puošiama tikra eglė – nepirkta, užauginta ir padovanota rajono žmonių.

Kitas atkreiptinas dėmesį dalykas, kad tos eglės jau nebe eglutės, o tortai… Mažieji piliečiai gali nebesuprasti, kaipgi atrodo tikra žaliaskarė, kvepianti mišku ir sakais. Nes, tenka pastebėti, daugelio jaunesnės kartos, užaugusios nepriklausomoje Lietuvoje, paklausus, kas yra Akropolis, Babilonas ar Ermitažas, akimoju atsakys – prekybos centrai.

Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ prenumerata 2023 metams ir – dovanos! SPAUSK ČIA

Dalintis
Komentarų nėra

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video