2023/02/09

 

VIRTUVĖS ŠEFĖS KULINARINĖ NUOJAUTA NIEKADA NEAPGAUNA

Regina Kažukauskienė kulinarijos srityje sukasi tris dešimtmečius. Autorės nuotrauka

„Darbas man yra viskas. Džiaugsmas, kūryba, laisvalaikis“, – tikina Regina Kažukauskienė. Jos ruoštų karštųjų patiekalų, užkandžių ragavę ne tik vietiniai, bet ir kiti Kupiškyje savo šventes minintys žmonės, atvažiavę iš svetur, net iš užsienio. Nors Regina drąsiai galėtų vadintis virtuvės šefe, kuklinasi ir teigia, kad dažniau prisistato kaip maisto tiekėja. Jos darbinė patirtis – beveik 30 metų. Tiek laiko moteris jau sukasi kulinarijos srityje.

Jurga BANIONIENĖ

Regina, savęs be šios veiklos neįsivaizduojate?

Tikrai ne. Kai linksma, leki į darbą, liūdna – irgi į jį kabiniesi. Man tai, ką darau, labai patinka. Gal nuo dešimt metų gaminu. Turiu septyneriais metais vyresnę sesę Nijolę, ji kažką gamindavo, o aš nuolat šalia. Ne visada išeidavo, bet labai stengdavomės, tėvai į darbus, o mes, kai jie grįš, stengdavomės būti pagaminusios vakarienę. Paskui sesė išvažiavo mokytis, aš pradėjau ruošti valgyti. Visko būdavo, atsimenu, kartą bandelių primaišiau didžiausią dubenį, kepiau kepiau ir galo nėra, tešla vis kyla.

Ar turėjote pavyzdį, gal šeimininkavo močiutės, mama?

Viena močiutė anksti mirė, ją mažai atsimenu. Mama, nors daug dirbo, aišku, kad gamindavo. Ir kūčiukus kepdavome kartu. Sesuo, nors su maistu nedirba, yra gera šeimininkė, gal ji labiau užvedė ant kelio. Kai reikėjo rinktis specialybę, nugalėjo kulinarijos trauka. Pasirinkau konditeriją, bet baigus ji nelabai patiko. Daugiau traukė kulinarija. Pamenu, jau paauginusi vaikus, nuėjau į darbo biržą. Iki šiol esu dėkinga ten dirbusiai Mildai, kuri patarė išbandyti virėjo specialybę kavinėje „Kamaryta“. Turėjau nepaprastai geras mokytojas, Almą Valiušienę ir Laimą Šarmaitienę, kurios padėjo pagrindus ir parodė, kad man tas labai patinka. Ir, žinoma, sekėsi. Pradėjau dirbti praėjus keliems mėnesiams po kavinės atsidarymo ir darbavausi, kol ji gyvavo, apie dešimt metų. Lankiau virėjo kursus, turiu konditerės diplomą. Paskui Kupiškyje pradėjo kurtis picerija „Savana“, mane pakvietė Žilvinas Vareika. Baigiau dar ir picų kepėjo kursus. Čia dirbau apie aštuonerius metus. Beje, tik baigus pirmus, konditerijos, mokslus, teko dirbti „Eglės“ konditerijos ceche Panevėžyje, išbandžiau viską – tortų, pyragaičių, bandelių kepimą. Bandelių skyriuje ilgiausiai dirbau, gal dėl to ir dabar jas mėgstu kepti. Nors auginau vaikus, mokslams skyriau daug laiko, buvo toks didelis noras išmokti, nes apie jokį kitą darbą negalvojau. Iki šiol savęs kitur ir neįsivaizduoju. Džiaugiuosi, kad man visada sekėsi su darbdaviais, visi buvo puikūs žmonės.

Bet vis dėlto ryžotės imtis savo verslo. Kada ir kaip atsirado „Aitrioji paprika“?

Dirbdamas kavinėje esi įstatytas į tam tikrus rėmus. Yra maisto technologinės kortelės ir turi būti taip ir ne kitaip. Kūrybos lieka labai nedaug. O man visada kirbėjo noras kažką toje lėkštėje pagražinti, pridėti. Viskas įvyko palaipsniui. Pagalvojau, kad reikia pabandyti dirbti pačiai. Pradžioje buvo labai baisu, bet noras didesnis, jei ryžausi, nes esu kuklus žmogus. Pagal individualią veiklą darbuojuosi dešimt metų, o iš viso virtuvėje sukuosi beveik 30 metų. Visi šie metai plėtojant savo verslą buvo labai kūrybingi. Jaučiuosi savo vietoje, tad jie prabėgo akimirksniu.

Esate linkusi prisistatyti maisto tiekėja, ne virtuvės šefe. Kodėl?

Gal kuklumas kiša koją, nors feisbuko puslapyje „Aitrioji paprika“ prisistatau kaip virtuvės šefė. Yra tokių patiekalų, kuriuos galėčiau pagaminti kaip šefė, bet mes gyvename provincijoje. Ne viską žmonės supras, priims, o kai darai paprastesnį meniu, tas žodis „šefė“ tarsi kontrastuoja.

Porą metų rengiau degustacines vakarienes, pristačiau naują meniu, kviečiau ateinančių metų vestuvininkus, kad jie paragautų. Tada kepsnį gali ruošti ilgai, nes žmonės neskuba, bendrauja, ragauja. Jei būtume restorane, kur ir dvi valandas laukti karšto patiekalo normalu, būtų vienaip, gali taip vadintis. Bet kai vyksta banketai, tiek niekas nelauks, tad esi maisto tiekėjas, virėjas.

Maisto kultūra keičiasi. Turbūt dabar žmonės kitaip ir švenčia. Ką jie nori matyti ant šventinio stalo?

Viskas labai keičiasi. Jei jaunieji būna iš didmiesčio, užsienio, jiems užtenka gražių užkandukų, maisto – saikingai. Bet vyresniems žmonėms dar reikia, kad jo būtų daug. Būtinai silkės, žuvies, baltos mišrainės. Gali sugalvoti kokį nori naują meniu, bet šie dalykai vis tiek liks, gal tik kitaip patiekti. Vieni gal labiau suvokia maisto kultūrą, kad jo nereikia mėtyti, nes gausiai padengus stalą, kitą dieną jį turėsi išmesti. Jaunimas linksta, kad būtų padengti furšetiniai stalai.

Keičiasi ir maisto patiekimo kultūra. Neužtenka tik uždėti petražolės lapelį, atsiranda dailesnių papuošimo būdų. Man tai labai patinka. Visada norėjau, kad maistas būtų ne tik sudėtas į lėkštę, bet ir išglostytas. Tai kūrybinis dalykas. To mano darbe yra daug ir tai labai džiugina, atrodo, smulkmena, bet juk pirma valgome akimis.
Aišku, maistas turi būti skanus, bet skonis draugų neturi, vienam skanu, kitam ne, bet stengiesi. O kai ir gražiai patieki, valgyti maloniau.

Jums labiau patinka maisto gamybos procesas, puošimas ar galutinis rezultatas?

Negalėčiau išskirti. Net važiuodama į prekybos centrą pirkti produktų jau mintyse dėlioju, kaip viskas bus. Aišku, sudėtingiausia diena būna maisto gaminimas, ypač vasarą. Lauke 30 laipsnių karštis, o kai įjungiu tris orkaites, dujinę viryklę, dar karščiau, bet niekada nesu pagalvojusi, kodėl aš čia, virtuvėje?

O grįžusi namo ar dar norite gaminti sau, artimiesiems, draugams?

Labai. Pavyzdžiui, savaitgalį ruošiu maistą šventei. Žinoma, jai praėjus, sekmadienio vakarą, gaminti nebenoriu, bet dieną pailsi, ateina antradienis ir jau traukia į virtuvę. Drauges pasikviečiu, tėveliams maisto nunešu. Tas noras nedingsta ir aš dėl to labai džiaugiuosi.

Ar turite patiekalą, kurį mėgstate gaminti, skanauti?

Man patinka jūros gėrybės, žuvies patiekalai. Ir juos gaminti, ir valgyti. Paprastą žuvį gali paruošti labai įvairiai, o silkė – svarbiausia. Mėgstu su ja improvizuoti, kokios tik nedarau – saldžią, gaivią, su vaisiais.

Išskirtumėte savo firminį patiekalą?

Kai laukiu atvažiuojančių vaikų, gana dažnai kepu čeburekus, toks paprastas patiekalas, bet visada jų labai prašo. O iš šventėms gaminamų išskirčiau savo užkandžius, vieno kąsnio sumuštinukus, kur daug darbo ir žaidimo, bet sudėliojus ant stalo rezultatas džiugina, jie estetiškai labai gražiai atrodo.

Ar maistą ruošiate pagal receptus, ar kliaujatės ilgamete kulinarine nuojauta?

Kaip tik vakar sūnaus draugas klausė čeburekų recepto, pažadėjau pabandyti jį parašyti, bet aš juos visada darau iš akies. Ir nebūna, kad prašaunu. Mėgstu improvizuoti, ypač su prieskoniais. Darbe yra technologinės kortelės, bet per tiek metų jos atmintinai išmoktos, nesveriu kiekvieno gramelio. Man labiau patinka aštrus maistas, tad ir sriubos nebūna prėskos. Nesu sulaukusi pastabų, kad per aštru. Kol žmonės džiaugiasi, manau, esu savo kelyje.

Ruošiant šventes Jums tenka bendrauti su daugybe žmonių. Ar neįnoringi klientai, kaip pavyksta užmegzti su jais ryšį?

Galiu pasidžiaugti, kad kiek žmonių sutinku, gal tik pusė procento tokių, kurių norus sunku suprasti. Klientai nuoširdūs, net metams po šventės praėjus susirašome, kaip sekasi jauniesiems ir pan. Dažniausiai ruošdamiesi šventei žmonės žino, ko pageidauja, pasitariame, ar galėsiu tai išpildyti. Dažnai pasiūlau savo variantus ir paskui jaunavedžiai padėkoja už patarimus.
Aš tikiu žmonėmis ir juos myliu, gal dėl to ir sekasi, nė vieno kliento per tiek metų nebuvo nepatenkinto. Vadinamų nuotakų siaubūnių nesu sutikusi. Juk šiais laikais nieko nenuslėpsi, yra socialiniai tinklai, kur greitai viskas pasklinda. Antai vakar gavau prieš pusę metų vestuves šventusių jaunųjų padėką. Tai labai smagu, viską atperka.

Neabejoju, kad kiekvieną šventę, prie kurios teko prisidėti, prisimenate. Ar buvo tokia, kuri itin įstrigo.

Taip. Praeitą vasarą į mane kreipėsi nuotaka Deimantė. Paprašė tik dviejų padėklų užkandžių į Uošvės Liežuvį. Nuo tų dviejų šventė padidėjo iki 12 padėklų, o nuo poros valandų pavirto į pusdienį. Nemoku apsakyti, kokia ji buvo nuostabi. Dieną žmonės susituokė, pasivaišino, jiems nereikėjo sulaukti tamsos, kad pasišoktų, puikiai pasilinksmintų. Juk būna, kad vestuves žmonės planuoja metus ar dar ilgiau. O čia pavyzdys, kaip per savaitę galima tai padaryti.

Savo darbą labai mylinti Regina kitoje sferoje nei kulinarija savęs neįsivaizduoja. Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Šventimo kultūra irgi keičiasi, tiesa?

Labai. Ir tik į gera. Dabar per daug prisivaišinusių svečių retai būna, apie kokius nors konfliktus nė kalbos nėra. Šventimo kultūra kinta, jaunimas moka švęsti, linksmintis, jie šiandien tai daro kitaip.

Darbas, kaip sakote, Jums yra ir laisvalaikis. Bet gal turite ir kitokių pomėgių?

Dar mėgstu į žemę sukišti rankas – šiltnamis, gėlės. Į savo kiemą išeini lapų grėbti – ir tai nepaprastai atpalaiduoja. Turiu šuniuką Zoro, einame dažnai pasivaikščioti. Mėgstu ir knygą paskaityti, ir į kažkokį renginį nueiti.

Turite du sūnus. Ar jie nepaveldėjo mamos talento gaminti?

Gaila, bet ne. Tačiau sau vaikai pasigamina. Dominykas kažkada klausė, kaip kepu Čičinsko užkandžius, bet tai buvo gal vienas kartas per 30 metų (juokiasi – aut. past.). Yra klausęs, ir kaip barščius virti. Bet Čičinskus iškepė dar dailiau už mane.

Ar dažnai sulaukiate vaikų savo namuose. Kaip juos palepinate?

Abu gyvena Vilniuje, atvažiuoja kas dvi trys savaitės. Stengiuosi paruošti naminio maisto – Kėdainių blynų, kugelį, bulvinių blynų su varške, to, ko tikrai patys namie negamina. Dabar jau turiu ne du vaikus, bet tris. Marti Giedrė – man kaip dukra.

Ar nepagalvojate, kad Kupiškis Jums jau per mažas, nesinori nerti į platesnius vandenis?

Tikrai ne. Kupiškis mielas, turiu čia daug draugų. Gera savame krašte, kol turiu darbo, apie tai negalvoju. Gal tas pasakymas „kol turiu darbo“ čia ir netinka. Tiesiog reikia stengtis, kad jo turėtum. Pastebėjau per karantiną tokį dalyką. Pavyzdžiui, žmonės prašo paruošti maisto labai nedaug, vos keliems žmonėms. Yra kavinių, kurios sakys, kad tiek ruošti neapsimoka. Man gal irgi neapsimoka, bet jei žinau, kad žmogui reikia, tai ir padarau, gal kitą kartą grįš. Juk dirbi žmonėms, atiduodi visą širdį, turi dėl jų stengtis. Štai neseniai sulaukiau prašymo, kad maisto reikia ryte septintą valandą. Atsikelsiu naktį ir padarysiu. Kai dirbi savarankiškai, turi prisitaikyti. Ir niekas nesunku.

Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ prenumerata 2023 metams ir – dovanos! SPAUSK ČIA

Dalintis
Komentarų nėra

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video