2022/11/27

 

GIMTINĖS BESIILGINTI OLENA RAMYBĘ ATGAUNA SIUVINĖDAMA VYŠIVANKĄ

Olena Kovalenko iš šiaurės Ukrainos, Černihivo srities, Bachmačo miesto, su vyru ir sūnumi prieglobstį rado Kupiškyje. Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo

Pasikalbėti su ukrainiete Olena Kovalenko susitikome jos laikinuose namuose Kupiškyje. Anksčiau moteris buvo apsistojusi Rudilių universaliame daugiafunkciame centre, bet pavykus rasti darbą, su šeima nutarė persikelti į miestą.
Ji – iš šiaurės Ukrainos, Černihivo srities, Bachmačo. Kaip ir kiti kalbinti karo pabėgėliai, Olena sakė, kad apsispręsti palikti gimtinę dėl saugumo buvo labai sunku. Ji negali patikėti, kad eina jau aštuntas mėnuo, kai gyvena toli nuo Ukrainoje likusių artimųjų.

Jurga BANIONIENĖ

Sunku buvo apsispręsti

Į Kupiškį Olena atvyko kovo 22 dieną. Bėgdama su sūnumi Artiomu nuo karo baisumų žinojo, kad važiuos į Lietuvą, į kažkokį nepažįstamą miestą. Kupiškyje prieglobstį jau buvo radę vieni pažįstami, jie ir pasiūlė čia apsistoti.

„Žinoma, labai bijojome, ypač kelionės. Ji buvo įtempta. Mėnesį negalėjau apsispręsti važiuoti ar likti. Bet auginu sūnų, buvo tikrai baisu. Bijojome okupacijos. Matėme, kas vyksta, prievartaujamos moterys, vaikai.
Visa tai labai slėgė. Mus išvežė mano brolis, jo draugas buvo paprašęs nuvežti mamą į Kijevą, jis pasakė, kad tai vienintelė galimybė mus išgabenti, paskui kažin ar pavyks, nes buvo jau labai daug blokpostų.

200 kilometrų, kuriuos nuvažiuodavome per daugiau nei porą valandų, įveikėme beveik per septynias. Atsimenu, važiuojame, o mašinų – nė vienos. Man labai baisu buvo toje kelionėje, vis galvodavau, o jei apšaudys. Dažnai stodavome, važiavome be šviesų. Dar spėjome patekti į evakuacinį traukinį, kuris vežė nemokamai“, – pasakojo pašnekovė.

Mėnuo košmaro

Ir atvykus į Lietuvą, pradžia buvo sunki: svetima šalis, darbo nėra, tirpo turimos santaupos.

„Labai sunku buvo ir morališkai, nes Ukrainoje liko mano mama, 27 metų brolis. Jie – ten, mes – čia“, – pasakojo Olena ir mintimis grįžo į tą košmarą, kurį išgyveno prasidėjus karui.
Savo mieste, Bachmače, ji su šeima gyveno nuosavame name. Kai viskas prasidėjo, persikėlė pas mamą. Dieną grįždavo namo, nes ten liko augintiniai – trys katinai, didelis šuo, akvariumas su žuvimis. Reikėjo juos prižiūrėti. Anot pašnekovės, dienos bėgo jaučiant nuolatinę baimę, vis sekant įvykius, stebint naujienas.

Per miestą nuolat važiuodavo rusų karinės technikos kolonos, neišvengta aukų.

„Mėnesį miegojome apsirengę, visada turėjome kuprinę su pagrindiniais daiktais, dokumentais, santaupomis. Pamenu, mama užmigo, sūnus šalia manęs irgi, po pusiaunakčio jau girdžiu – oro pavojus, jie prabunda, nesupranta, kas vyksta, visi greitai į slėptuvę. Ją buvome įsirengę. Telefonai ten neveikia, negali suprasti, ar pavojaus jau nebėra. Vieną kartą oro pavojus paskelbtas tada, kai su sūnumi buvome namuose, o kur slėptis nėra. Vėliau atsirado blokpostai, negalėjai išvykti už miesto ribų. Parduotuvėse jokio maisto nebebuvo galima įsigyti, ūkininkai atveždavo savo turimas maisto atsargas, ryte eini labai anksti, eilėse laukia po kelis šimtus žmonių, jei išstovėsi, kažką nusipirksi. Buvo sunku. Taip gyvenome beveik mėnesį, vasario 24 dieną prasidėjo karas, o kovo 20-ąją mes išvažiavome“, – kalbėjo O. Kovalenko.

Džiaugiasi galėdama dirbti

Su Ukrainoje likusia mama Olena nuolat palaiko ryšį, po kelis kartus per dieną susisiekia. Nepertraukiamai seka visus įvykius, naujienas. Jos gimtajame mieste pastoviai skraido lėktuvai, griaudi sprogimai. Pats Bachmačas smarkiai nenukentėjo. Šiame mieste iki karo gyveno apie 20 tūkst. gyventojų. Ukrainietė pasakojo, kad jos šeima verčiasi, kaip tik gali. Darbo nėra, mama augina daržoves ir veža jas pardavinėti į Kijevą, kaskart rizikuodama savo gyvybe. Iš to gyvena. Kainos didžiulės. Galėtų keltis į Kijevą, bet ten dar daugiau neramumų.

O. Kovalenko iki tol, kol tapo karo pabėgėle, savo gimtinėje dirbo pardavėja-konsultante drabužių parduotuvėje, pagal specialybę ji – turizmo vadybininkė. „Bet čia aš irgi dirbu, kavinėje „Provinsalis“ esu virėjo padėjėja“, – nusišypsojo pašnekovė.

Kai pavyko susirasti darbą, nutarė įsikurti Kupiškyje, pasisekė išsinuomoti butą. Dar tik mėnuo, kai čia įsikūrė.
„Pradžioje, kai radau darbą, dar nežinojau, kad iš Rudilių persikelsime į miestą, darbdavys Šarūnas sutiko mane vežioti į darbą, kartais nuveždavo ir virėja Jūratė. O tada, jai padedant, radome butą. Darbe man patinka, puikiai mane priėmė, geranoriškai, geri savininkai. Ir sūnus ateina į darbą pabūti“, – džiaugėsi Olena.

Olena su sūnumi Artiomu.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo

Dvylikametis jos sūnus Artiomas lanko Subačiaus gimnazijos Noriūnų Jono Černiaus pagrindinio ugdymo skyrių.
Nors mokytis arčiau, Povilo Matulionio progimnazijoje, dabar būtų patogiau, kol kas keisti mokyklos nenori, priprato, susirado draugų. Keltis reikia gerokai anksčiau, bet tai netrukdo.
Kasryt padaro mankštą, pats pasigamina pusryčius ir po septintos lydimas mamos nueina iki autobuso.

Berniukas lanko ir Kupiškio meno mokyklą. Ukrainoje grojo fortepijonu, būgnais, trimitu, altu, o čia groja saksofonu.
Paklausta, ar jau priprato Kupiškyje, O. Kovalenko sakė, kad negali patikėti, jog čia gyvena jau septynis mėnesius.

„Jau priprantu, bet be jokios abejonės, namo norisi. Čia gerai, bet viskas nesava, svetima. Labiausiai pasiilgau artimųjų, daugiau nei pusė metų, kai jų nemačiau. Kai važiavome čia, galvojau, mėnuo, ir viskas baigsis, gal du. Paskui atrodė, kad gal iki vasaros. O dabar nežinia, kada bus karo pabaiga. Jei atvirai, aš manau, kad negreitai“, – kalbėjo moteris.

Namo, kai viskas baigsis

Olena sakė sau dažnai užduodanti klausimą, kodėl visa tai vyksta.
„Man labai gaila vaikų, buvo koronavirusas, visi turėjo būti namie. Dabar – karas, vaikai išgąsdinti, jiems sunku, kaip tai paveiks jų psichiką. Ką jie paaugę prisimins? Kad neturėjo vaikystės, nes buvo karas? Man pirmiausia gaila vaikų, tų, kurie liko be tėvų. Tarkime, vyksta karas. Yra frontas, ten kariaujama. Galima tai suprasti. Bet kuo dėti taikūs žmonės, vaikai, moterys, senoliai, kuo jie nusikalto? Kiek žuvo žmonių, kiek nukentėjo“, – mintis dėstė ukrainietė.

Vis dėlto Olena tiki – košmaro pabaiga ateis, grįš namo. Nors nemažai tautiečių jau paliko Kupiškį ir grįžo į gimtinę, ji dabar tam nesiryžtų.
Kai kalba pasisuko apie tai, kuo mėgsta užsiimti laisvu laiku, pašnekovė ėmė iš spintos traukti savo rankdarbius. Moteris siuvinėja biserio karoliukais.

Parodė ir vieną ypatingą savo darbą, baigiamą siuvinėti tradicinį ukrainiečių tautinį drabužį – vyšivanką. Sakė, kad kreipsis į siuvėją, kad padėtų pasiūti marškinius. Dar ir mezga, per Lietuvoje praleistus mėnesius numezgė apie trisdešimt kojinių, kurias išsiuntė į Ukrainą.

Labai gražiai Olena atsiliepė apie kupiškėnus. Ji susidūrė tik su gerais žmonėmis. Nuo pat pirmos dienos, kai tik čia atvyko, sulaukė visokeriopos pagalbos.
Geru žodžiu minėjo Skaistutę Paulauskienę, kitus savanorius, kurie pastoviai atvykdavo ir aprūpindavo reikalingiausiais higienos reikmenimis, drabužiais, nes su savimi atsivežė labai nedaug ir tik pagrindinius, lietuvių kalbos kursus vedusias mokytojas, Kupiškio kultūros centro darbuotojus, kurie ragino ateiti į renginius.

Dalintis
Vėliausias komentaras
  • Labas malonūs šilti žmonės.Teko krlis kartus susitikti Rudiliuose.Dievo palaimos ir greičiau atkurti Ukrainą.

PALIKTI KOMENTARĄ

Taip pat skaitykite: