2024/04/24

 

MINTYS IŠ KARO. GYVIEJI LIUDININKAI

Nežinomo autoriaus iš Ukrainos piešinys

Mums, gyvenantiems ne karo zonoje, viskas atrodo kitaip. Viskas toli, ir yra viltis, kad tai nenutiks. Pateikiame pasakojimus ir mintis žmonių, kurie savo akimis matė karo baisumus, kurių vienintelis ir pats didžiausias troškimas, kad tai kuo greičiau baigtųsi.

Borisas Filatovas

Dnipro meras

Nežinau, nuo ko pradėti. Rašau, bet mintys sutrikusios. Šiandien pamačiau pragarą iš vidaus. Kartais atrodo, kad karas jau netoli, bet tai mūsų neliečia. Arba tinka – bet praeis. Leisk papasakoti šiandienos istoriją. Kas nutiko gatvėje šalia mūsų.

Kartą gyveno šeima. Prasidėjus karui, mama nusprendė kūdikį vežti į saugesnę vietą. Pas močiutę. Šiandien į jų namus atskrido rusų raketa.

Duobė, kurią visi matėte nuotraukose, yra apie 8 iš 10 metrų. Žmonės tiesiogine prasme išgaravo. Močiutė Alla, mama Nataša, dukra Vasilyna ir sūnus Ivanas. Ir Džekas, mažasis šunelis.
Ne, ne. Būsiu atviras iki galo. Kai kurie ne tik išgaravo. Jie buvo rasti ant kaimynų stogų. Gatvėse šalia. O kai atvyko gelbėtojai, griuvėsiuose rado seną šunį Krymą. Jis ne staugė, o rėkė.
Tada atsirado komunalininkai. Nuvežė šunį, kuris kurčias, aklas ir kontūzytas, į KP „Zoookontrol“, o ten miesto veterinarijos gydytojai užmigdė šunį.

Viską mačiau savo akimis. Noriu tik vieno dalyko. Kad tiems žvėrims, kurių dar yra mūsų žemėje, neliktų niekur vietos. Apie Dievo bausmę rašyti nereikia.
Vis dar negaliu suvokti, kaip tai vyksta Europos centre ir kaip šie išprotėję šunsnukiai išsisuka.
Ar šis košmaras dar ilgai tęsis?

Maya Targamadze,
Abchazija

Rugsėjo 27 dieną buvo 29-osios kruvinųjų Suchumio įvykių metinės.
Tada Abchazijoje rusai padarė tą patį, ką darė Bučoje, Irpinėje, Mariupolyje.
Tada pasaulis apsimetė, kad nieko neįvyko.
Keletas „broliškų žmonių“ žiaurumų:
Mariamidze Anna, 19 metų, ją tėvo akivaizdoje išprievartavo trylika orkostano „kovotojų“, tada abu, dar gyvi, buvo pririšti prie medžio ir sudeginti.

Kajaya Leri – mirė kankinimų metu, tada jam nukirtę galvą įsibrovėliai žaidė futbolą.

George Abramishvili, 40 metų, – sužeistąjį sūdė, supjaustė mėsą, supakavo į batą ir išsiuntė žmonai į Bzif kaimą.

59 metų Peter Razmadze – 1992 metų rugsėjį kartu su žmona nužudytas kankinant – abiem buvo nukirstos galvos. Artimiesiems neleido pasiimti lavonų, juos metė kiaulėms.

Johadze Iza – jo akys buvo išskaptuotos, krūtinė perpjauta, o tada nušautas.

Tėvas Andriejus (Kurašvili) – 26 metų Kamanų vienuolis, sušaudytas 1993 metų liepos 5 dieną Kamanų vienuolyne.

Ir tokių istorijų yra begalė…
Karas Abchazijoje prasidėjo 1992 m. rugpjūčio 14 d. ir truko 13 mėnesių ir 13 dienų. Per karinę konfrontaciją žuvo daugiau nei 10 tūkst. asmenų, priverstinai perkeltų asmenų skaičius – daugiau nei 350 tūkstančių.

Oksana Nazimok,
Ukraina

Karo kelyje pamečiau visas savo svajones… Šaltą vasarį jos liko kažkur toli.
Jas uždengė pilka dūmų uždanga ir nutildė šūviai. Jas degino nepakeliamas skausmas.

Liko tik norai. Taip paprasta ir kasdieniška, bet taip svarbu: išgerti kavos, pasivaikščioti gamtoje, pamiegoti, apkabinti draugus, susigaudyti pasakyti svarbiausią…
O kur sapnai? Kur tos laukinės, drąsios svajonės, kurios ilgai gyveno mano širdyje ir uždegė ugnį?

Kur yra didžiulės svajonės, kurios įkvėpė pasiekti? Ir jų nebėra, dingo ir virto tik viena bendra svajone – Pergale ir Taika.
Vienintelė svajonė dabar – atsibusti vieną rytą ir išgirsti žodžius: „Karas baigėsi!“ Tai laimės šauksmas nuo ilgai laukto žodžio – Pergalė. Tada eiti į visos Ukrainos paradą ir apkabinti visus žmones, su kuriais ilgai ir sunkiai kovojome.

Tai tam, kad sugrąžintume gyvus visus vyrus ir moteris, kurie saugo mūsų šalį. Tai gyvenimas tyloje, ramybėje ir saugume.
Visa kita prarado prasmę ir nebesvarbu. Svarbiausia tik mūsų Ukraina! Ir viskas bus Ukraina! Kovokime – laimėsime!


Rusija, tu labai apsiskaičiavai.
Mūsų meilę Ukrainai pakėlėte iki tokio neįtikėtino lygio, kad neįmanoma apsakyti žodžiais. Palietėte tokias šimtmečių senumo mūsų patriotizmo praktikas, kad geriau mirsime nei tapsime Rusijos dalimi.

Tu atvėrei mūsų širdis ir gavai tiesą. Ši meilė yra besąlygiška ir ji sprogo prieš visus sunkumus įsiutusiu greičiu. Ji pakilo iš mūsų sielos gelmių, tarsi lauktų, kol mus užpuls šis laukinis žvėris.
Būtent ji šildė mus pro ašaras ir drebėjimą iš baimės šaltuose rūsiuose. Būtent ji suteikė stiprybės sprogimų garsams, kad galėtų padėti silpnesniems.

Ji suteikia vilties ir tikėjimo mūsų kariais ir mūsų pergale. Būtent ji siaubingu skausmu siuva mūsų sielos žaizdas ir paverčia jas likimu.
6 mėnesius stovime virš bedugnės ir vaikštome virve, o mus laiko tik ji – meilė Ukrainai. Ir su kiekviena sirena aš dar labiau myliu Ukrainą.
Su kiekviena nauja raketa noriu apkabinti visus miestus.

Gatvėje sutikus karį, norisi žemai nusilenkti ir padėkoti už galimybę kvėpuoti ir pamatyti saulę.
O jūs, rusai, niekada nesuprasite, kas yra meilė Tėvynei, nes jūs – vergai ir galite mylėti tik savo Šeimininką.

Parengė Neringa Butkevičiūtė

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video