2024/03/28

 

MOKYTOJO DARBAS – SUNKUS, BET LYDIMAS ŠYPSENŲ

Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijoje nuo šio rugsėjo pradinių klasių mokytoja dirba Lina Rožėnienė. Autorės nuotrauka

Vienų labai laukta, kitiems nerimą ir susirūpinimą kėlusi Rugsėjo pirmoji nuskambėjo.
Pirma rudens diena – lyg naujo atspirties taško simbolis. Atostogos mokiniams baigėsi, viskas pamažu grįžta į savas vėžes. Vėl aidintis mokyklos skambutis, sukvietęs į klases, kažkam įprastas, kažkam skambėjo pirmą kartą.
Kiek daugiau jaudulio šį kartą jis kėlė Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos pradinių klasių mokytojai Linai Rožėnienei. Iki šiol čia dirbusi mokytojo padėjėja, nuo šio rugsėjo ji mokys pirmokus. Artėjant naujiems mokslo metams, su Lina pasikalbėjome apie mokytojo pašaukimą, kasdienius šio darbo džiaugsmus ir išmėginimus.

Jurga BANIONIENĖ

Lina, nuo šių metų dirbsite pradinių klasių mokytoja. Su kokiomis mintimis pasitinkate Rugsėjo 1-ąją ir praveriate naujos savo klasės duris?

Ši Rugsėjo 1-oji man tikrai kitokia. Bet darbas su pradinukais nėra visiškai svetimas, teko su jais kurį laiką dirbti Viešintų pagrindinėje mokykloje. 15 metų čia dėsčiau anglų kalbą. Mano pedagoginio darbo stažas – 22 metai. Dirbau ir vaikų lopšelyje-darželyje „Obelėlė“, Skapiškio mokykloje.

Džiaugiuosi, kad birželį susipažinau su savo pirmokais, jų tėvais. Visi labai šaunūs. Žinoma, bus išbandymų, bet gerai, kad praeitus mokslo metus dirbau mokytojo padėjėja, viską maždaug žinau. Truputį neramu, atsakomybė gavus pirmokus tikrai didelė, norėčiau su vaikais, tėvais užmegzti tikrą, žmogišką kontaktą, nes visų tikslas bendras – užauginti vaikus gerais žmonėmis.

Turėsite 16 mokinių. Kokie jie?

Matosi, kad labai žingeidūs, judrūs, gyvi. Žiūrėsime, kaip seksis.

Kaip nutiko, kad pasirinkote mokytojos kelią?

Kai mokiausi mokykloje, beje, šioje, į kurią atėjau dirbti, mūsų auklėtoja vienais metais buvo rusų kalbos mokytoja Svetlana Kalugina. Buvau gal septintokė, kai ji man pasakė, kad būsiu mokytoja. Atsakiau, kad tikrai ne. Bet paskui taip susiklostė, kad pabaigusi vidurinę mokyklą pagalvojau, jog neblogai būtų studijuoti pedagogiką. Mokiausi Panevėžio konservatorijoje, buvome pati pirma pradinių klasių mokytojų laida, dar svarsčiau perstoti, bet studijuoti čia patiko, baigiau. Vėliau mokiausi Šiaulių universitete, taip pat pradinių klasių mokytojos specialybės, po to dar vienos – anglų filologijos.

Mokytojai – žmonės, be kurių kelionė per mokslo šalį būtų neįmanoma. Ar Jūs turite mokytojų – autoritetų?

Jų daug, bet pirmiausia prisimeni savo pirmąją mokytoją. Turbūt, visiems ji svarbiausia. Mano pirma mokytoja buvo Gražina Vilimaitė. Juk tais laikais pradinių klasių mokytojos turėdavo po beveik 40 vaikų klasėje. Ir visus išmokydavo! Labai šiltai prisimenu lietuvių kalbos mokytoją Eugeniją Sokienę, jos mintys buvo labai gyvenimiškos. Nuoširdžiai ačiū sakau ir technologijų mokytojai Palmirai Žilinskienei, rankdarbių pomėgis atėjo per šias pamokas, nors mama irgi ilgai mezgė, dabar ir pati tą darau. O kiek daug esame pakeliavę su auklėtoja Skaistute Paulauskiene, kiek jos dėka pamatę spektaklių! Važiuodavome kartą per mėnesį į Vilnių ar Kauną, mūsų kultūrinis gyvenimas buvo labai aktyvus.

Kaip jaučiatės grįžusi dirbti į gimtąją mokyklą?

Keistas jausmas, aišku, daugelio mokytojų, kurie mokė mane, šioje mokykloje jau nėra, tuo metu kolektyvas buvo jaunas, bet nepaisant jo pasikeitimo esu labai šiltai priimta.

Lina, koks turi būti šiuolaikinis pradinių klasių mokytojas?

Pirmiausia – geras žmogus, nes su geru žmogumi paprasta bendrauti. Jis turi suprasti vaikus, būti pasiruošęs nuolatiniams pokyčiams, nebijoti išbandyti naujų technologijų ir būdų užmegzti ryšiui su jaunąja karta. Žinoma, ir žinoti, ko nori juos išmokyti.

Ar būti mokytoju reikia pašaukimo, ar užtenka pedagoginių žinių?

Aš vis dėlto manau, kad pašaukimas turi būti. Ne visi gali dirbti kolektyve, su žmonėmis, o juo labiau su vaikais. Kodėl baigę universitetus ir į mokyklą atėję jauni žmonės retai pasilieka, tik mažuma? Nes pabando ir supranta, kad tai ne jiems. Būti mokytoju pašaukimo reikia, kaip ir kiekvienam darbui.

Kas mokytojui padeda eiti koja kojon su naujais gyvenimo poreikiais? Juk nelengva, kai šių dienų tikrovėje viskas greitai keičiasi.
Pirmiausia, turi pats viskuo domėtis, nes jeigu tau bus neįdomu, nenorėsi keistis, tai ir vaikams būsi neįdomus, su jais nerasi bendros kalbos. Atsiranda naujos technologijos, gyvenimas tiesiog priverčia keistis. Mokytojai to nebijo, elektroninis dienynas dabar yra tiesiog darbo palengvinimas. Paskutinis didelis išbandymas buvo nuotolinis mokymas, jeigu su juo mokytojai susitvarkė, tai mūsų jau niekuo nebepagąsdinsi.

Jelgavoje su mokiniais.

Kokia mokytoja esate – griežta, atlaidi?

Griežta. Bent stengiuosi išreikalauti to, ką sutariame, laikytis taisyklių, nes be jų būtų chaosas. Aišku, visada matai, kada gali iš vaiko reikalauti, kada geriau jį palikti ramybėje, padarys vėliau. Pirmiausia reikia juos gerai pažinti.

O Jūs ar kažko iš vaikų išmokstate?

Žinoma. Vaikai skatina neatsilikti nuo gyvenimo. Kai jie ima kalbėti apie skaitytas knygas, matytus animacinius filmus, ir man įdomu pasižiūrėti. Mes visi pamiršome, kad patys buvome vaikai, jie labai gerai tai primena. Per jų prizmę pasižiūrėjus, daug bėdų atrodo tikrai ne tokios ir rimtos.

Prie Puntuko su auklėtiniais.

Ar prisimenate savo buvusius mokinius?

Visiškai visų savo mokinių negali prisiminti, bet didžiąją dalį – taip. Džiugu, kai mokiniai daug pasiekia, kai vaikai prisimena ir padėkoja. Viena mano buvusi mokinė šiais metais pelnė anglų kalbos egzamino šimtuką, tokie dalykai džiugina. Džiaugiuosi visais, kurie pasiekė tai, ko norėjo, ar tai būtų studijos, ar kas kita.

Ką manote apie skambią frazę, kad mokinys turi pralenkti savo mokytoją.

Sutinku su ja. Mokytojas – ne enciklopedija ir ne visažinis internetas, jis negali visko žinoti. Mokinys gali būti už savo mokytoją stipresnis bet kurioje srityje.

Tai – įvertinimas, aš visada džiaugiuosi, jei vaikui pasiseka daug pasiekti.

Jei reikėtų keliais žodžiais nusakyti, ką Jums reiškia mokytojo darbas, kokie jie būtų?

Įdomu. Kartais – sunku. Šypsena, mokiniams pasiekus užsibrėžtus tikslus.

Kokią matote ateities mokyklą?

Labai tikiuosi, kad gyvuos knygos ir kad vaikai jas skaitys. Spausdinta knyga yra vertybė. Tikiu, kad mokytojo autoritetas vaikui išliks, gal vyresnėse klasėse jis ir gali sumažėti, bet pradinukui – ne. Mokytoja jam yra ir pusiau mama. Dar labai reikia, kad apkabintų, kai sunku, paguostų, jei kas nesisekė. Taip pat tikiuosi, kad ateities mokykloje vaikui bus leidžiama suklysti. Dabartiniai standartizuoti testai to neleidžia.

O kokia bus ši mokykla, Povilo Matulionio progimnazija?

Džiugu, kad mūsų mokykloje vaikų daugėja. Rajonų centruose mokyklos vis tiek turės išlikti. Viliuosi, kad į Kupiškį grįš jaunimas, nes čia auginti vaikus ideali vieta.

Papasakokite apie save, jūs – kupiškėnė?

Taip, čia gimiau, augau. Tėvai – ne vietiniai, vienas iš Anykščių, kitas – iš Panevėžio rajono. Bet tais laikais gavo paskyrimus čia dirbti, Kupiškyje susipažino, susituokė, atsiradau aš ir mano brolis. Buvau iš Kupiškio pabėgusi tik trumpam, kol studijavau.

Jūs turite šeimą. Auginate tris dukras.

Mano vyriausioji Ugnė jau baigusi mokslus, dabar gyvena Vilniuje, dirba socialine darbuotoja, šiais metais dar įstojo į magistrantūrą. Vidurinioji Gabija studijuoja genetiką Vilniaus universitete, bus antrakursė, o mažoji Meda – dvyliktokė, bet kol kas neapsisprendusi, ką veiks baigusi mokyklą.

Vyras – kariškis, žinoma, buvo laikas, kai auginti dukras buvo sunku, kai vyras išvažiuodavo į tarptautines taikos palaikymo misijas. Dabar gyvename Kupiškyje ir džiaugiamės, didžiuojamės savo mergaitėmis, kurios išaugo labai savarankiškos.

Kaip pailsite, atsipalaiduojate?

Man laisvalaikis pirmiausia yra knygos. Mėgstu psichologines, skaitau ir detektyvus, meilės romanus, tai priklauso nuo krūvio. Per mokslo metus rimtesnę knygą paimti į rankas sudėtinga, tik lengvo turinio, o vasarą, per atostogas, galima. Yra tokių autorių, po kurių labai sunku skaityti kažką kita. Pavyzdžiui, Kristina Sabaliauskaitė.

Taip pat mezgu, tai labai gerai – pirštai dirba, atsipalaiduoji. Mėgstu darbuotis sode, ir ravėti, ir žolę nupjauti, taip pailsiu. Patinka leisti laiką su šeima, draugais, tarp savų. Stengiuosi taip susiplanuoti savo laiką, kad jo užtektų ne tik darbui, bet ir poilsiui.

Paryžiuje. Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video