Vasaros saulėgrįžos metu, ilgiausią vasaros dieną, trumpiausią naktį, birželio dvidešimt ketvirtąją, švenčiama Joninių, anksčiau vadintos Rasos, Kupolinių šventė.
Šią dieną, virš horizonto nusitiesęs ilgiausias saulės kelias, atneša daug šviesos ir gėrio.
Joninės – šv. Jono diena, todėl tradiciškai sveikinami Jonai ir Jonės.
Vasarvidžio naktį saulei dėkojama už šviesą. Senovės lietuviai, Joninių išvakarėse susirinkdavo ant aukštos kalvos ir uždegdavo didelį laužą. Manydavę, kad kuo toliau laužo šviesa apšvies laukus, tuo rudenį bus gausesnis derlius.
Tikėta, kad prieš patekant saulei – rasa stebuklinga, turinti nepaprastų, gydomųjų galių.
Ligoniai eidavo į upes ar ežerus maudytis, tikėdamiesi pasveikti, apsisaugoti nuo ligų, sustiprėti.
Pasakojama, kad Joninių išvakarėse, pats tinkamiausias laikas rinkti vaistažoles, nes žolelės įgyja ypatingų gydomųjų savybių.
Todėl Joninių šventė dar buvo vadinama Kupolinėmis. Kupolėmis vadintos – ramunės, jonažolės, mėlynai ir geltonai žydintys žolynai.
Kupolė – šakota kartis įkasama šventvietės viduryje. Rytų Lietuvoje pasakojama, jog tai – stebuklingas augalas su trimis šakomis, kurių viena – žydi, kaip saulė, kita – kaip mėnulis, trečia – kaip žvaigždė.
Per Joninių šventę ypač daug dainuojama. Su žolynų rinkimu (kupoliavimu), vainikų pynimu, laužo kūrenimu, prausimusi rasoje, maudynėmis prieš saulėtekį susijusios tam tikros giesmės.
Mistifikuotas paparčio žiedo ieškojimas, įgijęs svarbią reikšmę. Tai tarsi simbolis, nenuginčyjamas įrodymas, kad ieškojimuose atrandama laimė.
Žybsi paparčiai apgaulingai viliodami akimis – žiedais, kuriuos norėtų atrasti ne vienas. Kas tiki, būtinai atras savąjį, nors tektų sustabdyti laiko tėkmę. Žvalgomės nesiliaudami ieškoti.
Ieškome visą gyvenimą, bet Joninių naktį suprantame svarbiausia – mums pavyko užsimiršti, paskęsti svajose, pabūti kartu. Patikėti tuo, kas atrodo naivu, gal net neįmanoma. Ištarti tyloje žybsinčiam paparčiui slapčiausius troškimus.
Kartais, kad atrastume, tenka nueiti netrumpą kelią, nebijant pasiklysti miško tankmėje, kad suvoktume – gražiausi žiedai skleidžiasi mūsų viduje. Tai atradę, įžiebsime tamsiausią naktį negęstančią šviesą – viltį. Trumpiausią naktį, ilgiausią dieną atrasta, ji išliks gyva.
Bernardinai.lt