Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

PRIEŠŠVENTINIAI STEBUKLAI

Autorės nuotraukos

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Gamta nurimo, sustingo laukdama pabudimo, o žmonės – Kalėdų stebuklo. Visi pasiilgome kažko gero ir paprasto. Sakoma, kad stebuklai vyksta kasdien, tik ne visada pastebime. O gal ir gerai, kad kartais mažas stebuklas nuplaukia kažkur pro šalį.

Argi ne stebuklu galima pavadinti Europos Komisijos rekomendaciją atsisakyti žodžio „Kalėdos“? Kalėdines šventes siūloma vadinti šventiniu laikotarpiu. Pasak vieno šmaikštuolio, kaip tada reikėtų vadinti Jėzų – renginių organizatoriumi? Juk Kalėdos – tai Kristaus gimimo šventė.

Beje, toje pačioje rekomendacijoje yra ir dar vienas įdomus pasiūlymas: kad nediskriminuotume lyčių, teks atsisakyti kreipinio „ponios ir ponai“. Rekomenduojama sakyti „brangūs kolegos“.

Taip ir girdisi ausyse dar neseniai visur skambėjęs „dorogije tovarišči“… Juk kolegos ir draugai bendrinis žodis. Tai va, bėgome strimgalviais nuo tų „tovariščių“ globos, o papuolėme į tokių pat ar dar keistesnių „kolegų“ glėbį.

Štai, tokie stebuklai ir stebuklėliai vyksta pasaulyje. Nors gal geriau būtų be jų. Mes, lietuviai, dar esame nuosaikesni. Nekliudo mums nei Kalėdos, nei ponai ir ponios. Liūdna būtų, jeigu dvejus metus Kalėdų šventes vogusi pandemija savo vietą užleistų Briuselio „išminčiams“.

Gal geriau visi kartu sulaukime tikro stebuklo: kad Lietuvos pasienyje nebeliktų nelaimėlių iš tolimųjų Azijos ir Afrikos šalių. Per toli vieni nuo kitų iki šiolei gyvenome, kad suprastume vieni kitus. Jų akimis baltoji žiema prilygsta mūsų senelių tremtinių matytiems Laptevų jūros ledynams. Tik skirtumas toks, kad lietuvius ten per prievartą gabeno, o šie žmonės patys atvyko naiviai patikėję auksine Europos pinigų saule. Važiuodamas Lenkijos keliais ne vienas pažįstamas žmogus matė lyg zuikius pamiškėse tupinčius ir nežinia ko laukiančius pabėgėlius. Ko gero, po kiek laiko istorikai šį laikotarpį pavadins nauja savanoriška XXI amžiaus tremtimi į niekur.

Ar pagalvojote, kokio šventinio stebuklo labiausiai nori tie žmonės? Atvirai pasakius – sunku nuspėti. Jeigu tiesa, ką sako patys nelegalūs migrantai, kad gimtinė jų nelaukia, namų nebėra.

Ar gali būti baisiau, kai turi tik tai, ką esi apsirengęs, visi namai telpa kuprinėje, o pats esi be tapatybės, šalies, apgautas ir nieko nesuprantantis, kas vyksta aplinkui? Net šuo turi savo būdą nuo sniego ir lietaus. Kol sostas brangiau už gyvybę, o valstybes valdo dėl valdžios pamišę žmonės – stebuklo vargu ar tie nelaimėliai sulauks. O jo, to stebuklo, ne mums, bet jiems labiausiai šiandien reikia.

Kad ir kaip dejuotume, Lietuva dabar gyvena geriausiai per visą savo gyvavimo istoriją. Tik gal pagieža ir pavydas neleidžia tuo džiaugtis. Jeigu kitaip, be pykčio, nesusiraukę, o su šypsena pasitiktume rytą ir miegoti nueitume ne tik artimiesiems, bet ir visam pasauliui palinkėję ramybės? Ramybės labiausiai reikia visiems, nes aplinkui žvanga ne Kalėdų varpeliai, o ginklai ir stipriųjų grasinimai silpnesniam, kad ne tu esi savo namų  šeimininkas, o jis – galingesnis beprotis su granata rankoje… Vietoje artėjančių švenčių sveikinimų liejasi žinutės visam pasauliui: „Jūs dar pasigailėsit, visus reikia nušluoti nuo žemės paviršiaus, idiotai, tuščiagalviai…“ O taip reikėtų to stebuklo, kad viskas staiga nurimtų, nutiltų. Užteks. Juk visi gyvename vieną gyvenimą, antro nebus.

Turime savo gimtinę, šiltus namus, artimuosius. Visa kita – galima susikurti, kai jauti savo žemę po kojomis, eini gimtinės apšarmojusiais takais. Tada ir stebuklai ateina, nes jų nusipelnome.

 

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų