Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

IŠ TIESIOGINIŲ PATIRČIŲ: KINAS

Ramūnas ČIČELIS
Žurnalistas, rašytojas

Kinas, skirtingai nei, pavyzdžiui, šiuolaikinis menas, yra ta kultūros sritis, kurią daugmaž pažįstame kiekvienas. Vienų ši patirtis paviršutinė ir labiau televizinė, kitų – sinefilinė, prisotinta meilės kinui.

Mano pažintis su judančiais vaizdais, prisimenant sąmoningą žiūrėjimą, siekia praėjusio šimtmečio paskutinį dešimtmetį. Pirmas filmas, kurį kino teatre žiūrėjau pats, buvo anuomet nemažą atgarsį sukėlusi juosta „Šindlerio sąrašas“. Šiame kūrinyje pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo laikus, Holokaustą ir žymų austrų pramonininką Oskarą Šindlerį, anuomet išgelbėjusį nuo mirties tūkstančius žydų. Galima įsivaizduoti, kokį įspūdį paliko šis kino kūrinys vaikui, niekada negirdėjusiam apie prieš pusę amžiaus nutikusius, jau istoriniais tapusius įvykius, kurių tada nepasakojo nei artimieji, nei mokyklos istorijos mokytoja. Buvome saugomi nuo pavojingos patirties ir tokiu būdu netekę svarbaus istorinės savimonės komponento. Ironiška ir dėsninga, kad tas mažo vidurio Lietuvos miestelio kino teatras šiandien yra virtęs prekybos centru.

Vėliau, jau įstojęs studijuoti į universitetą Vilniuje, vos ne pirmą 1997 metų rugsėjo savaitę nukeliavau į kino teatrą. Ten žiūrėjau vokiečių filmą „Beldžiant į dangaus vartus“. Kūrinys tada sužavėjo savo nutrūktgalviškumu ir ypatinga viltimi, kai ekrano herojai atsiduria, atrodo, situacijose be išeities. Tačiau šis apsilankymas kine įsiminė labiau ne dėl to, ką mačiau, o dėl to, ką patyriau išėjęs iš teatro salės. Filmas baigėsi apie 23 valandą ir, o siaube, supratau, kad iš Vilniaus centro į Šeškinę teks traukti pėsčiomis, nes visi autobusai jau pravažiavo, o taksi – ne studento kišenei. Stovėjau Neries krantinėje ir nusiteikinėjau pėsčiųjų žygiui. Staiga sustojo automobilis ir vairuotojas paklausė, kur man reikėtų nuvažiuoti. Išgirdęs atsakymą, pasisiūlė pavėžėti. Bet kuris atsargesnis žmogus nebūtų ryžęsis tokiai kelionei su nepažįstamu žmogumi. Tačiau išdrįsau būti pavežamas ir po keliolikos minučių jau sėdėjau namuose, gėriau arbatą. Taip kino ekrane matyti vaizdai savotiškai buvo pratęsti ir pasibaigus filmo seansui. Turbūt tada supratau, kad gyvenimą įmanoma ir galima gyventi lyg kino filmą.
Giliausias patirties rėžis, susijęs su kinu, ištiko dar po dvejų metų, kai susipažinau su poetu, eseistu Donatu Petrošiumi, kurio šviesaus atminimo tėvas ilgus metus dirbo kino mechaniku Pietų Žemaitijoje. Nepiktai pavydėjau draugui tų ilgų vakarų, per kuriuos jis tėvo darbovietėje galėjo mėgautis italų neorealizmo ar prancūzų naujos bangos kino tradicija. Šis bendravimas man šaukte šaukė, kad vaizduotė yra ugdoma ir išsiugdoma.

Ir štai, priežastis, dėl kurios rašau šį komentarą: prieš kelias savaites gimtajame Lietuvos miestelyje po beveik trijų dešimtmečių pertraukos susiruošiau į kiną, kuris dabar ten rodomas kultūros centre. Tikėjausi būsiąs vienintelis žiūrovas, nes rodomas filmas buvo mūsų šalies kino kūrėjų darbas. Žodžiu, ne tai, ką rodytų „Forum Cinemas“ Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar kitame didmiestyje. Vis dėlto, įėjus į salę, netikėtumas sekė netikėtumą: miestelio kultūros centras įsigijęs naujausią kino techniką, o žiūrovų susirinko kelios dešimtys. Tokia auditorijos kiekybė būtų visiškai įprastinė Kauno „Romuvos“ kino centre, kuriame rodomi nekomerciniai filmai.

Praleidžiant įspūdžius apie Lietuvos režisieriaus juostą, minėti būtų vertas žiūrovų atsisveikinimas su kultūros centro budėtoju, pasibaigus seansui. Daugelis jų nelinkėjo gero vakaro ar sėkmės, jie sakė: „Iki kito karto!“ Ši frazė akivaizdžiai parodė, kad net nedideliame mieste yra turbūt ne pirmus metus egzistuojanti neformali kino mėgėjų grupė. Man, kaip turinčiam akademinio darbo patirties, iš karto kilo mintis pasikviesti į diskusiją kino kritiką, režisierių. Tai būtų visiškas tos neformalios draugijos esmės išpildymas.

Po kelių dienų nukeliavęs į universitetą, girdėjau ne vieną kolegą, kalbantį apie mano matytą filmą, ir jų ketinimus apsilankyti kino teatre. Koks paradoksas: gyvendamas vietoje, kurią netgi neretas joje įsikūręs žmogus yra linkęs vadinti kaimu, pamačiau daugelio aptariamą filmą anksčiau nei didmiestyje. Nekantraudamas laukiu rytojaus, kai eisiu į dar vieną naujo filmo seansą.

Suprantama, kad šiandien vizuali kultūra yra mus užplūdusi. Visgi, didysis raginimas būtų nepamiršti, kad kiekvienas žmogus dar gali rinktis, ką nori matyti ir ko siektų geriau išvengti. Nuo vieno žmogaus individualios vaizduotės priklauso labai daug tikrovės įvykių, jų vertinimų ir santykiai su kitais žmonėmis. Kai sumuodami sąlygiškai bandome suprasti, kokia yra mūsų kolektyvinė vaizduotė, kad neapimtų liūdesys ir desperacija, nueikime į kiną. Sofoje ar miegamajame išsėdėtas ar išgulėtas filmas niekada neprilygs apsilankymui kino teatre. Jei tai darysime dažniau, gal ir mūsų gyvenimas atrodys mažiau dramatiškas ir kartu įdomesnis, labiau niuansuotas ir daugiau įsivaizduojamas, todėl ir labiau pasiekiamas. Tos dvi dešimtys mano minėtų kino žiūrovų neabejotinai plačiau ir giliau suvokia savo pasirinkimus, laisvę ir atsakomybę. Kino sąlygiškumas yra ne mažiau ugdantis valią nei literatūrinis romanas ar poezijos eilutė. Kuo daugiau patiriame kiną, tuo savarankiškesni ir laisvesni galime būti ir tokie esame.

Simono Dariaus nuotrauka

 

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų