Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

IŠ TIESIOGINIŲ PATIRČIŲ: DRAUGYSTĖ

Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas

Praėjo kiek daugiau nei penkeri metai be filosofo Leonido Donskio. Daug kas socialiniuose tinkluose, televizijos ir radijo eteryje per įvairius kontekstus prisiminė vieną ar kitą mąstytojo citatą, teksto fragmentą.

Dar daugiau tiesiogiai ir netiesiogiai jį pažinojusių žmonių vėl apgailestavo, kad šiandien L. Donskio minties skvarbumo ir gylio labai trūksta.

Iš daugelio filosofo minčių norėčiau pasvarstyti jo dažnai viešai aptartą draugystės temą. Antrindamas L. Donskiui, sutikčiau su prielaida, pagal kurią šiandien esame susiję tik naudos arba šeimos ryšiais.

Ir viena, ir kita tokių santykių rūšis artima iš XX amžiaus paskutinio dešimtmečio realijų neišsivaduojantiems žmonėms, kuriems pinigas ir aršumas ginant artimuosius yra aukščiausios vertybės. Anuomet L. Donskis kalbėjo apie visai kitais pagrindais grįstą žmonių tarpusavio bendrystę.

Mąstytojas prisimindavo daugeliui mūsų girdėtą, vaikystėje gal net perskaitytą ispanų rašytojo Migelio de Servanteso romaną „Don Kichotas“.

Būtent iš šio kūrinio bene pirmą kartą Vakarų literatūroje galime semti įžvalgas apie tokias sąsajas tarp žmonių, kurioms būdingas nuoširdus ir tikras rūpestis dėl šalia esančiojo ir ištikimybė tiesai. Kaip dažnai, nusižengdami teisingumui (beveik nesusijusiam su teisėtumu), esame linkę dangstyti artimo žmogaus ydas ir moralinius paklydimus?!

Minėto romano pagrindinis personažas Don Kichotas ir po kelių šimtų metų nuo jo sukūrimo gyvenęs L. Donskis aiškiai byloja: draugystės ryšiai tarp žmonių reikalingi tam, kad išlaikytume savo intelektinį, moralinį ir etinį vientisumą – kad išvengtume savo dvasios pasaulio skilimo ir subyrėjimo.

Trumpai sakant, draugystė – tai atsakomybė už draugą ir jo poelgius, visokeriopas palaikymas, reiškiantis pagalbą, kai draugas renkasi ne kelią, o klystkelį. Jei pasirenkama yda, nusižengimas, draugystė tiesiog baigta. Paradoksalu, bet ir iš ispanų literatūros klasiko raštų, ir iš L. Donskio kalbėjimo aiškėja, kad supratus nesunkią ir ilgų apmąstymų nereikalaujančią draugystės kaip draugo asmenybės integralumo palaikymo esmę, išsiskyrimai su draugais tampa labai reti.

Šiandien, 2021 metų spalį, siaučiant pandemijai, pykstasi ir atsisveikina tikrai daugiau žmonių, kuriuos iki koronaviruso laikų siejo draugiški santykiai. Pasaulinę krizę išgyvenome taip, kad praradome savo pačių moralinį ir intelektinį vientisumą, todėl ne vienas netekome daugelio ankstesnių draugų.

Dabar tėra retas, kuris, sulaukęs garbaus amžiaus, gali sakyti, kad tebebendrauja su įvairių savo gyvenimo laikotarpių artimais žmonėmis. Pandemija su mumis pasielgė taip, kad drastiškai atėmė kito asmens perspektyvą.

Lietuvoje, kurioje ir iki pandemijos empatijos lygis buvo labai žemas, tai reiškia, kad dažnas yra linkęs rėkti savo „tiesas“. Ir už viso to riksmo yra banalus blogis – didžiulis vidinis skausmas, kurio, regis, niekas aplink nesupranta. Žmogus, kuris mato tik savo paties atspindį, draugų turėti tiesiog negali, nes kiti asmenys jam paprasčiausiai nerūpi.

Kol kas nežinia, ar mus ištikusi, pirmiausia, vidinė atskirtis rodo, kad renesanso laikų draugystės samprata mūsų civilizacijoje savo dienas jau baigė. Dabar akivaizdu, kad po karantino susitikę nelabai turime, ką kalbėti ir klausyti – kavą namuose įpratome gerti vieni ar su šeimos nariais.

Taip prarandamas ne tik jaukus draugų pokalbis, reiškiantis asmeniškumą, bet ir socialinės kuriamosios galios, neprasidedančios ir nesibaigiančios ministerijų ar savivaldybių slenksčiuose ir koridoriuose.

Draugijos esmė per amžius Vakarų šalyse buvo siejama su draugyste – kai nėra draugų, nėra ir draugijų. Kas šiandien galėtų kalbėti apie tokį draugų būrį, kuris vasaros vidurnaktį susirenka prie ežero ir skaito gerą poeziją?

Šis vaizdinys mano sąmonėje atkeliavo iš romantizmo literatūros profesorės, dėsčiusios dabar jau neegzistuojančiame universitete. Aišku tai, kad po masinio žmonių sąmonės suskilimo klasikinė draugystė tampa sunkiai pratęsiama ir reikalauja didžiulių individo vidinių pastangų, integruojant į savo pasikeitusį vidinį pasaulį tuos, nuo kurių nutolome, ir tuos, kuriuos naujai atradome.

Gal išminties galėtume semtis iš Jono Meko, kuris, kas beatsitikdavo, įkyriai ir linksmai sakydavo „a, gyvenimas tęsiasi!“ – vis dar labai noriu tikėti, kad ir šįvakar įmanomas toks draugų pasisėdėjimas, kuris prilygtų pasakų knygai „Tūkstantis ir viena naktis“.

 

Vilės Leščinskienės nuotrauka

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. ? (188.69.198.91)

    2021-10-31 at 19:30

    Pabandom BE PYKČIO.ar moketume?

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų