Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

SU MŪZOMIS DRAUGAUJANTI GABRIELĖ

Gabrielei labai patinka piešti portretus. Įkvėpimu tampa žmonės, kuriuos ji piešia. „Esu kruopšti ir mėgstu susitelkti į smulkmenas“, – kalbėjo pašnekovė.
Nuotrauka iš Gabrielės Kurulytės asmeninio albumo

Sakoma, kad be didelių kančių kūryba bus bevaisė. Su šia mintimi sutinka ir vienuoliktokė, Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokinė Gabrielė Kurulytė. Meniškos sielos mergina ne tik kuria gilius literatūrinius tekstus, didelį dėmesį skiria akademiniam piešimui ir tapybai, bet ir randa laiko dar vienai silpnybei – skaito psichologines noveles.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Visiška humanitarė

Apie Gabrielę girdėjau tik iš pasakojimų, tad norėjau kuo greičiau su ja susipažinti. Ir nė kruopelės nenusivyliau: ši mergina sužavėjo savo talentais, požiūriu į ją supantį pasaulį.

„Jau daugiau nei dešimt metų stengiuosi pasiekti maksimaliai viską, kiek tiktai galiu“, – teigė labai gerai besimokanti gimnazistė.

Paklausta, kas jai padeda siekti aukštų mokymosi rezultatų, ji atsakė, kad anksčiau stengdavosi visus dalykus iki smulkmenų išmokti mintinai, tačiau būdama vyresnėse klasėse ėmė suvokti, kad tai ne tik mažiau naudinga, bet ir laikina. Reikia žinias ne į galvą kalti, o suvokti, kam, kodėl to reikia, ir domėtis viskuo iki… negalėjimo.

Pašnekovė tvirtino, kad yra visiška humanitarė, tą polinkį į kalbas jautė nuo pat mažens, o matematiką ir kitus tiksliuosius mokslus mokosi noriai, tačiau be tokio entuziazmo, kurį jaučia gilindamasi į humanitarinius dalykus. Be anglų kalbos, šiemet pradėjo mokytis vokiečių, sakė, kad į naują kalbą pasinėrusi su dideliu entuziazmu. Norėjo šiais metais pasirinkti ir rusų kalbą, bet kadangi gimnazijoje nesusidarė grupė, lanko šios kalbos pamokas papildomai pas korepetitorę.

„Dievinu kalbas. Jos visos savitos, bet lietuvių kalba – mylimiausia. Ji išraiškingiausia, bet kartu ir kebli. Daug nutylėjimų, metaforų“, – tvirtino G. Kurulytė.

Vienuoliktokė Gabrielė Kurulytė kūrybinius išgyvenimus išlieja ne tik rašydama, bet ir piešdama, tapydama.

Dažnas mokinys, kad ir labai mėgstantis skaityti, turbūt pritartų teiginiui, kad rekomenduojamas knygas, kurias reikia perskaityti per mokslo metus, reikėtų mažinti, nes nebelieka laiko susitelkti į patinkamą laisvalaikio literatūrą. Tačiau Gabrielė randa laiko ir privalomoms, ir laisvai pasirenkamoms knygoms. Vienu metu prasitarė skaitanti net kelias knygas. Šiuo metu baigia paskutinį Levo Tolstojaus „Karas ir taika“ tomą, dar skaito Ivano Turgenevo „Išvakarėse“, o pagal rekomenduojamų kūrinių sąrašą nagrinėja Gėtės „Faustą“ ir Šekspyro „Hamletą“.

„Nesu knygų rajūnė, vadinamoji knygų žiurkė. Esu lėta skaitytoja, mėgstu įsigilinti, skaitau pagal savo poreikį, greitį. Mano vaizduotė labai gaji, būtinai turiu susitapatinti su knygos veikėjais, pajausti jų išgyvenimus. Jei vaizduotė neįsijungia, kartoju pastraipą. Dažniausiai to prireikia skaitant poeziją, dramą, ypač psichologinę, kai daug monologų.

Mane žavi komplikuota Fiodoro Dostojevskio psichologija, Levo Tolstojaus klasika, apšvietos epochos mąstytojų kūriniai“, – vardijo G. Kurulytė.

Nuo poezijos prie prozos

Meilė kalboms, literatūrai paskatino rašyti ir ją pačią. Iš pradžių pradėjusi kurti eiles, dabar jau rašo prozos kūrinius. Anot Gabrielės, kūrybai reikia pakylėjimo, kokio nors emocijas sukrečiančio nutikimo, sukeliančio vidinę bangą. Neretai mūza aplanko po perskaitytų kūrinių, taip pat kūrybai įkvepia ir kiti žmonės. Žinoma, kūryba užvaldo ir įsimylėjus, bet turbūt labiausiai norisi kurti, kai būna sunku.

Pavyzdžiui, pajuto pakitusį kūrybinį atspalvį, kai su šeima iš Kupiškio persikėlė į Duoniūnų kaimą. Pirmi metai buvo savotiškas šokas – buvo sunku prisitaikyti prie mažo kaimo ramybės, ilgėjosi aktyvesnio socialinio gyvenimo, judesio.

„Esu toks žmogus, kuris daugiau išgyvena praeitį. Teikiu pirmenybę veikėjo emocijoms, vidinei jausenai. Mano kūriniai apsistoja ties subtiliais veiksmais, detalėmis, niuansais.

„Plačiai, giliai, nuodugniai aprašau, ką žmogus jaučia, o veiksmo lūžis – minimalus“, – taip savo kūrybinius bandymus apibūdino jautrios sielos mergina.

Gimnazistės kūrybinį talentą pastebėjusi lietuvių kalbos mokytoja Aldona Bočiulytė paskatino G. Kurulytę dalyvauti įvairiuose jaunųjų literatų, jaunųjų filologų konkursuose. Deja, pasirodo, norint dalyvauti juose reikia produktyvumo, t. y. nemažai kūrinių, tai, pasak gimnazistės, su kūryba sunkokai suderinama. Mat kurti pavyksta tik pagavus įkvėpimą, o jis ateina ne visada.

„Jei kūryba mane aplankytų viduryje nakties, susiruoščiau ir rašyčiau“, – neabejojo pašnekovė pridurdama, kad turi visai žemišką, realiai įgyvendinamą svajonę – išleisti prozos knygą.

Bando keistis

Save per kūrybą pašnekovė išreiškia ne tik rašydama, bet ir pasitelkdama dailės kalbą. Baigusi Kupiškio meno mokyklos dailės skyrių Gabrielė piešimo reikalų nemetė. Pasirinko išplėstinį dailės kursą ir skiria daugiau dėmesio nebe grafikai, kurią anksčiau labai mėgo, bet tapybai.

„Anksčiau maniau, kad negaliu prisileisti kitų spalvų, tik juodą ir baltą. Dabar bandau keistis ir vis daugiau tapau. Labiausiai patinka tapyti iš natūros. Aš visiška realistė – stengiuosi atvaizduoti tą, ką matau, tapyba suteikia daugiau laisvės. Mano didžiausias įkvėpimas yra pats žmogus“, – mintis dėstė G. Kurulytė, prie vieno portreto be poilsio galinti praleisti net keturias valandas.

Mergina yra labai savikritiška ir pastebi vietas, kurias reikia tobulinti. Piešiniuose vyrauja labai tamsūs, žemiški atspalviai, spalvos sužeistos.

Vienuoliktokė prisipažino, kad tie du pomėgiai – tekstų kūrimas ir dailė – tarsi vienas su kitu konkuruoja. Kai literatūros mūza aplanko, dailė lieka nuošalyje, arba atvirkščiai.

„Šiuo metu jaučiu, kad grįžta dailė“, – sakė gimnazistė.

Iš kur toks polinkis į kūrybą, Gabrielė gali tik paspėlioti. Gal iš mamos Ritos, kuri dirba policijos tyrėja, bet jaunystės metais kūrė eiles, mėgo piešti? Tėtis Donatas – stalius, taip pat kūrybiškas, jį dukra vadina medžio dailininku. O sesuo Akvilė turi stiprų muzikinį pajautimą, groja pianinu.

Paklausus, kur planuoja stoti, G. Kurulytė tikino, kad dar yra didelėje kryžkelėje. Mąsto apie dailės arba filologijos studijas, taip pat svarsto ir apie psichologės kelią. Apie pedagogikos studijas nemąsto, tačiau smalsu stebėti mokytojų darbą, kaip jie ugdo vaikus, kokią metodiką, sistemą taiko norėdami juos išmokyti.

Vienas vienintelis kartas…

Kur buvęs, kur nebuvęs, keberiodamasis, knapsėdamas ir kliūdamas už išsišakojusių sidabrinio maumedžio šakų, nesyk ramstydamasis ir tarsi laikydamasis ore apčiuoptos rankos, išsliūkino vaiskus mėnuo, slopiai dūsaudamas bei vangiai bešvytintis nakties metu debesims nusileidus spindinčiojo sergėti. Keldamas vieną koją, antrą, lyg naštą, glėbyje laikąs, įkėlė į kambarį, kuriame Viljamas vis dar nebyliai stebeilijo sau po kojomis… ,,Pakylėti kojos pirštai, sutrypti šalia esantieji… Pakitęs pasikartojimas, nė kiek nestabtelėjus, nesusizgribus, jog prieš pat tave pats mėnuo atsirideno! Viljamai, pabuski!“

Mėnesiena, nieko nelaukusi, švelniai kištelėjo pirštus į Viljamo barzdos slėpinius, taip norėdama pati savomis rankomis pajusti aštrų dyglumą, tačiau, prisiartinusi prie rymojusios figūros, nustėro… Atsitraukė atatupsta, kai ranka, nevalingai kryptelėjus, artėjo prie Viljamo galvos, ant kurios taip ir pasiliko gulėti nejudėdama. Nejučia mėnuo, tipendamas artėliau kiūtojusio žmogaus, aptiko rūko miklių rankučių išnarpliotas ties smilkiniais kyšančias plaukų sruogas, kurios, netekusios sodraus gymio, bolavo žilsterėjusia sidabro spalva. Mėnuo, be perstojo kalbindamas Viljamą, surinko visas išsiplaiksčiusias sruogas ir, slogias vyro akis palytėjęs, ištarė: ,,Lai būki dėmesingas tiems, kurie iš nežinios prie tavęs prisliuogs, ir nebūki abejingas prieš sumaištį nelauktą… Sava valia nuspręski, ar tiems, kurie prie menko tavo kūno prigludę ir kranksinčiu kuosų maišu pavirtę, bus lemta tavas sagas nuo krūtinės atplėšti?.. Paskutinįjį kartą pažvelk į ten, kur nusvirusi jurgino galva byloja apie savo lemtį ir pabandyki įsivaizduoti ją tūnant aklinoje tamsoje ir joje vienui vieną vešint. Viljamai… Tai nutiks tik kartą, vieną vienintelį kartelį… Viljamai, tikėti drįstu, jog visa, kas manųjų žodžių rimais suvarstyta, neliks abejinga ir šią naktį.

Gabrielė KURULYTĖ

 

Tamsi, karti, svajinga

Juodi žolelių ritinėliai – kvapni juodoji arbata.
Aštrokas kardamono kvapas su riešutmedžio spalva.
Auksiniu raštu dabintas – rožės žiedlapiu pramintas.
Avangardiška esybė – gvazdikėlio nuosavybė.
Ji papildanti save apelsinų žievele.

…Susipynus josios skoniams, arbata kaip pasakorius!

Gabrielė KURULYTĖ

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų