Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

SMĖLINKA PRIMENA DZŪKŲ KRAŠTĄ IR PAJŪRĮ

Smėlinka, Smėlynė – kaimas Subačiaus seniūnijoje ir parapijoje, pusė kilometro nuo Subačiaus miesto, Ilčiūnų miško šiauriniame pakraštyje, Viešintos kairiajame krante. Čia teka upelis Skardžiukas.

Gretimos vietovės: Paviešintys, Subačius, Vėveliškis, Vigodka.

2011 metais Smėlinkoje buvo 13 gyventojų. Subačiaus seniūnijos duomenimis, šiandien savo gyvenamąją vietą čia deklaravęs vienas žmogus, bet yra devyni namai.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Atgijęs senelių kiemas

Šilta rudens diena labai tiko apsilankyti Smėlinkos kaime, apsuptame šimtamečių pušų. Atvažiavus čia atrodė, kad patekai į tikrą kurortą – kvepėjo sakais, einant keliuku po kojomis čežėjo gelsvas smėliukas. Į kaimišką realybę sugrąžino tik kažkur kudakuojančios vištos ir mykianti karvė.

Užsukusi į pirmą sodybą nieko neradau, o gretimoje susipažinau su Bronislovu ir Regina Nevidonskais. Jiedu gimė ir užaugo Smėlinkoje, bet darbingus metus praleido Panevėžyje. Dabar apie šešiolika metų gyvena Bronislovo senelių Onos ir Kazimiero Nevedomskų sodyboje. Bronislovas sakė, kad jų pavardę vėliau valdininkai pildydami dokumentus iškraipė. Vienų vaikų vienokia, kitų kitokia. Dėl to reikėjo vėliau aiškintis tvarkant turtinius reikalus.

Bronius ir Regina Nevidonskai savo namų kieme Smėlinkos kaime.
Autorės nuotraukos

„Šitas namas statytas 1915 metais. Seneliai turėjo du vaikus, sūnų Bronių (būsimą mano tėvą) ir dukterį Branę. Nė vieno jau nebėra tarp gyvųjų. Mano tėvai Bronius ir Elžbieta turėjo šešis vaikus. Broliai Vytautas, Alvydas ir sesuo Ona mirę. Sesuo Janina gyvena Subačiuje, o sesuo Regina – Klaipėdoje. Po bobutės mirties 1977 metais sodyba tuščia nestovėjo. Čia atvažiuodavome iš Panevėžio tarsi į kolektyvinį sodą. Daržus sodinome. Žemė čia prasta, aplink geltonsmėlis. Reikia pastangų, kad užaugtų daržovės, bulvės.

Dabar irgi žemdirbiškų darbų neatsisakome. Turime pulką vištų, kelis šunis, nemažą šiltnamį. Gal ketverius ar penkerius metus prie sodybos paukščių inkiliukuose gyveno voverės. Ten joms lesyklas buvome įtaisę. Po 30 kilogramų riešutų sušerdavome. Mes sėdime ant suoliuko kieme, o greta ant kelmo riešutus triauškina veverytės. Jos žmonių nebijojo. Stebėdavome su įdomumu jų gyvenimą. Dabar liko paukščiukai. Ant aplinkinių medžių esu inkilų prikėlęs. Bukučiai atskrenda į kiemą ir vagia sausą ėdalą iš šunų. Dažnai stirnos aplink vaikštinėja po serbentyną ar sode.

Lietuvos istorinė vėliava plevėsuoja prie buvusių Broniaus Nevidonsko tėvų namų Smėlinkoje.

Palaikome šios sodybos ir viso kaimo gyvastį. Pastaruoju metu likome vieninteliai nuolatiniai jo gyventojai. Ištuštėjo Juzulėnų, Alešiūnų, Štitilių namai. Papšių, Stašiūnų ir Šnirienės sodybas jau seniai yra nusipirkę žmonės iš Panevėžio“, – sakė Bronislovas.

Kitoje keliuko pusėje beveik priešais Bronislovo ir Reginos kiemą yra kiti namai. Toje vietoje ją pasistatė Bronislovo tėvas Bronius. Vėliau toje sodyboje buvusi viralinė irgi pertvarkyta į gyvenamąjį namuką. Ten senatvėje buvo apsigyvenę seneliai iš mamos pusės.

Po bobutės Onos mirties jos namai kaip palikimas atiteko anūkui Bronislovui. Sesuo Janina paveldėjo tėvų sodybą. Dabar aplink ją riša savo gyvulius. Prireikus juos pasižiūri ir Bronislovas.

Regina taip pat yra kilusi iš Smėlinkos kaimo. Mergautinė jos pavardė Užusienytė. Tėviškės namas buvo netoliese, pernai jį nugriovė. Moters tėvas buvo Petras Pranckevičius, liedavo paminklus, darydavo antkapius. Palaidotas Pavašuokiuose. Jos pavardė pagal mamą. Mama buvo ištekėjusi du kartus.
Su kitais Smėlinkos vaikais per pusnis ar per patvinusį Viešintos upelį, kai vanduo užliedavo net lieptą, Regina skubėdavo į mokyklą Subačiaus gyvenvietėje.

Jų kaimo žmones dažniausiai laidodavo Subačiaus miestelio arba Stračnių kaimo kapinėse. Matyt, atsižvelgta, kur palaidoti kiti artimieji. Bronislovo ir Reginos senelių kapai Stračniuose.

Žvelgiant į šias sūpuokles Smėlinkos kaimo miškelyje kyla asociacijos, susijusios su kadaise čia hamakuose poilsiavusiais žydais.

Reginai bobutė yra pasakojusi, kad į Smėlinką pailsėti, pakvėpuoti grynu pušyno oru tarpukario metais atvažiuodavo žydai iš miesto. Pasikabindavo hamakus tarp medžių ir ilsėdavosi. Eidavo maudytis į netoliese tekantį Viešintos upelį. Ten būdavo gerų maudyklų. Vėliau karo metais irgi pro čia žydai varyti į sušaudymo vietą kitame Ilčiūnų miško gale.

Netoli jų namų miškelyje buvusioje aikštelėje mėgdavo apsistoti čigonai. Jie ten kūrendavo laužus, arklius paleisdavo pasiganyti. Kaimui dėl jų viešnagės nekildavo jokių problemų. Jei ko prireikdavo, čigonai kaimo žmonių paprašydavo.

Regina ir Bronislovas susilaukė dviejų dukterų.

Viena gyvena Panevėžyje, o kita su jais Smėlinkoje.

Regina dirbo linų kombinate, vėliau „Tulpės“ suvenyrų įmonėje drobeles audė. Turi keturiasdešimt trejų metų darbo stažą. Dabar audimu jau nebeužsiima. Nuo pavasario iki gilaus rudens sodyboje apstu visokių darbų, o žiemą mėgsta kai ką sau nusimegzti, persiūti.

Buvusi Onos ir Kazimiero Nevedomskų sodyba, kurioje dabar gyvena jų anūkas Bronislovas su šeima.

Per pokalbį Regina nutylėjo, kad yra Panevėžio trečiojo amžiaus universiteto klausytoja, kad išleido dvi eilėraščių knygeles. Vėliau jos vyras šiuos faktus patvirtino ir prasitarė, kad žmona ir šiandien kūrybos neužmetusi.

Bronislovas taip pat labai darbštus ir nagingas žmogus. Jis duoną pradėjo užsidirbti nuo šešiolikos metų. Panevėžio statybos treste dirbo tekintoju, šaltkalviu, montuotoju. Jo darbo stažas net keturiasdešimt devyneri metai.

Nevidonskų paukštynas Smėlinkoje.

Bronislovas stebėjosi, kad šitiek metų atidirbta. Gana. Reikia ir laisviau pagyventi. Nors namuose nuobodžiauti nėra kada. Kasdien nestinga visokių ūkiškų darbelių. Laisvalaikiu mėgsta žvejoti. Nuvažiuoja prie Stračnių karjero, Kupiškio marių, Pauliankos karjero. Tik šiemet visur žuvys prastai kibo.

Kur buvo trys sodybos

Įvažiavus į Smėlinką pirmiausia akį patraukia ilga medine tvora palei keliuką užtverta teritorija, kur seniau būta trijų sodybų. Pas kaimynus sutiktas šios valdos šeimininkas Arnoldas Gražys sutiko pasikalbėti ir pakvietė užsukti į svečius.

Taip atrodo vienas iš atnaujintų namų Gražių sodyboje Smėlinkoje.

Tą dieną sodyboje tvarkėsi pašnekovo šeima ir jo mama Romutė.

„Esame panevėžiečiai. Mano tėvo giminė kilusi nuo Troškūnų, o mamos – iš Prienų rajono. Subačius, Kupiškio kraštas mums nebuvo artimas. Atsitiktinai radome skelbimą, kad Smėlinkos kaime parduodama sodyba. Prieš dešimt metų ją ir įsigijome. Labai patiko aplinka, geras atstumas nuo Panevėžio. Nebereikia 150 kilometrų važiuoti iki ežero ar kitokių maudyklų ieškoti. Viską turime čia. Sodiname daržą, bulvių. Manau, kad neverta mieste pirkti nuosavą namą, mokėti didžiulius pinigus, kai šiek tiek toliau nuo jo gali susikurti kokybišką gyvenimą.

Jaunoji gražios Smėlinkos sodybos šeimininkė Paulina su ištikimu namų sargu.

Kelius žiemą seniūnija nuvalo. Praėjusi žiema buvo šioks toks išbandymas, kai kieme su sniego pusnimis teko galynėtis. Bet darbo nebijau. Man nesunku ir šaką nupjauti, jei reikia, ir santechnikos įrenginius galiu pats pasitaisyti, kai ką suremontuoti. Jei prireikia į parduotuvę, čia pat Subačius. Netoli ir Kupiškis. Gyvename pušyne ir labai džiaugiamės ramybe. Sodyba šiuo metu yra skirta šeimos poilsiui. Per karantiną joje ir nuolat gyvenome. Beveik visi savaitgaliai čia prabėga. Atvažiuojame ir kitomis dienomis. Vėliau gal ir nuolat čia įsikursime“, – apie sodybos pirkimo aplinkybes ir jos privalumus kalbėjo pašnekovas.

Gražių sodyboje dar išlikusi autentiška smėlinkiečių Šnirų troba, rūsys atnaujintas.

Išties per dešimt metų šis Smėlinkos pakraštys labai pasikeitė. Keli seni namukai neatpažįstamai atnaujinti. Teritorijoje atsirado nemažas tvenkinys. Pradėta naujo garažo statyba. Arnoldas teigė, kad kol dirbi, turi pajamų, tai po truputį viską, ką suplanuoji, galima padaryti. Žinoma, šiuo metu, kai viskas labai pabrango, būtų sunku pradėti kurtis sodyboje.

Arnoldo mama Romutė tą dieną kieme grėbstė lapus. Moteris džiaugėsi kaimo ramybe. Sakė, kad čia tikras kurortas. Apgailestavo, kad jos tėviškėje Stakliškėse senosios trobos nebeliko, susiklosčius aplinkybėms, reikėjo ją nugriauti.

„Norisi kažką autentiško palikti, kad jaustųsi buvusi senoji kaimo dvasia. Sodyboje dar yra nepertvarkytas buvęs Šnirų namukas. Kai pirmą kartą atvažiavau į Smėlinką, mane labai stebino, kad tokiame nedideliame plote tiek sodybų išsiteko, kiemas prie kiemo“, – kalbėjo Romutė.

Kaime patinka ir mokinukei Arnoldo dukrai Paulinai. Juolab kad ir čia nesi atskirtas nuo informacinių technologijų. Kai pabosta kaimo ramybė, maudynės ir kitokie kaimiški užsiėmimai, galima ir filmuką pasižiūrėti. Mergaitė sakė, kad jų šuo iš miesto į sodybą taip pat labai veržiasi. Visada skuba įsitaisyti automobilyje pirmas.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad XIX a. pabaigoje Smėlinkoje įsikūrė 7 mažažemiai, kurie iš Vėveliškio nuomojosi po ¼ dešimtinės žemės. XX a. pradžioje vietovė imta vadinti Vėveliškio–Smėlinkos kaimeliu. 1923 metais čia buvo 7 ūkiai, 41 gyventojas. 1924 metais Kupiškio apylinkės teisme Smėlinkos mažažemiai bandė įrodyti, kad žemę jie nusipirko, bet buvo pripažinti nuomininkais ir jiems priteista sumokėti nuomą už praėjusius trejus metus. Mažažemių pretenzijas į Vėveliškio žemę atmetė ir apskrities žemės tvarkymo komisija.

1959 metais kaime buvo Elzbietos Nevedomskienės, Onos Nevedomskienės, Rožės Mizaikienės, Mortos Gudaitės, Nastazijos Spiridonienės, Antaninos Minkevičiūtės, Vlado Vyšniausko, Jono Stašiūno, Bronės Papšienės, Juzės Šnirienės, Broniaus Mackevičiaus, Uršulės Papšienės, Petro Pranskevičiaus, Onos Šamparienės namų ūkiai. Iš viso 44 gyventojai.

1970 metais čia gyveno 32, 1979 metais – 27 žmonės, 1989 metais – 15, 2001 metais – 11 žmonių.

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. patikslinimai (212.117.7.253)

    2021-10-26 at 15:59

    Google žemėlapyje Smėlinką radau tik prie Viešinto ežero, berods jau Anykščių rajone.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų