Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

PRO SLABADĄ VINGURIAVO SIAURUKAS

Slabada – kaimas Skapiškio seniūnijoje ir parapijoje, 3 kilometrai į pietus nuo jų centro. Gretimi kaimai Bajorai, Šimiškiai, Skapiškio geležinkelio stoties gyvenvietė. Iš pietvakarių prieina Misiukiškio miškas.

2011 metais čia gyveno 8 žmonės. Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu kaime savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 3 žmonės, bet realiai gyvenančių yra daugiau.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Apie senelius ir sodybą

Iš Kupiškio į Slabados kaimą galima nuvažiuoti pro Skapiškio geležinkelio stoties gyvenvietę, pasukus į keliuką palei geležinkelį, senojo depo pastato link.

Pirmas šiame kaime sutiktas žmogus buvo inteligentiškos išvaizdos moteris su šiaurietiškomis lazdomis einanti žvyrkelio pakraščiu. Užkalbinta patvirtino, kad čia Slabados kaimas, o ji kaip tik ir gyvena geltoname name rausvu stogu. Moteris sutiko pasikalbėti ir pakvietė užsukti į jos sodybą.

Gražina Ragalevičienė čia laiko jai brangių žmonių nuotraukas.

Taip ir susipažinome su Gražina Ragalevičiene (Klivečkaite). Moteris papasakojo, kad keliuko, kuriuo atvažiavome į kaimą, vietoje buvo siauruko geležinkelio bėgiai. Iš Skapiškio geležinkelio stoties pro čia siauruku vietiniai žmonės nuvažiuodavo į Pandėlį ir Suvainiškį.

Sodyboje, kurioje ji ruošiasi dabar gyventi, gyveno jos seneliai Kazimieras Smailys ir Vilhelmina Smailienė (Vrublevska). Seneliai susipažino Pirmojo pasaulinio karo metais Rusijoje, Voroneže, kur buvo pabėgę iš Lietuvos nuo karo baisumų.

Bobutė buvo kilusi iš Zarasų krašto, iš kilmingos šeimos, o senelis kilęs iš Kėdainių, iš vargingesnės daugiavaikės šeimos. Jis buvo net Japonijos ir Rusijos kare dalyvavęs. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę jiedu sugrįžo į gimtąjį kraštą.

Senelis savo žmoną nusivežė į Kėdainius, kad supažindintų su tėvais, giminėmis. Pažintis nepavyko, nes artimiesiems nepatiko, kad jis vedė merginą, kalbančią lenkiškai. Vėliau Vilhelmina išmoko kalbėti lietuviškai ir lietuvybės klausimas, kaip ir vyrui, jai tapo svarbus.

Užsienyje uždirbtus pinigus Gražina Ragalevičienė (Klivečkaitė) skyrė buvusiai senelių ir mamos sodybai Slabados kaime atnaujinti, prisodino gėlių. Autorės nuotraukos

Netrukus senelis gavo paskyrimą į Skapiškio geležinkelio stotį ir dirbo čia siauruko traukinio, veždavusio keleivius maršrutu Skapiškis–Suvainiškis, konduktoriumi.

„Iš pradžių seneliai gyveno barake prie geležinkelio. Vėliau iš Laukelių dvarininko nusipirko apie 7 hektarus žemės ir pradėjo kurti šitą sodybą. Pirmiausia 1938 metais buvo pastatytas tvartas, o vėliau ir kiti pastatai.

Bobutė triūsė namuose. Augino kiaules. Labai sunkiai dirbo. Iš paskutiniųjų siekė, kad sūnus Lionginas ir dukra Aleksandra (mano mama) mokytųsi. Sukardavo 14 kilometrų pėsčiomis aplankyti vaikų ir atnešti valgio, kai jie mokėsi Kupiškio progimnazijoje. Bobutė turėjo negalią.

Nesilankstė viena jos koja, nes dar gyvendama Zarasuose, buvo susižalojusi kelio girnelę. Mano seneliai Smailiai Slabados kaime karo metais savo sodyboje apie savaitę slėpė dvi žydaites Baronaites. Vėliau jos išėjo kitur.

Tai buvo labai pavojinga, nes kitame trobos gale buvo įsikūręs vokiečių štabas. Rusai vėliau ten irgi savo štabą buvo įkūrę. Per karą nuo bombardavimo namiškiai slėpdavosi svirne arba tuneliuke po geležinkeliu“, – apie senelius pasakojo Gražina.

Jos senelis mirė 1942 metų balandžio 6 dieną, o Gražina gimė tų pačių metų balandžio 13 dieną. Bobutė jai yra pasakojusi, kad senelio buvusi silpna širdis ir nebeatlaikiusi karo žiaurumų. Senelis labai sielojosi, kai buvo pradėti šaudyti žydai.

Matyt, turėjo tokiai baigčiai įtakos ir ankstesni jo išgyvenimai per kitus karus. Senelis, kaip ir bobutė, pabrėžė Gražina, buvo labai humaniški žmonės, neskirstė žmonių nei pagal tautybę, nei pagal rasę, išgyvendavo, jei kitiems tekdavo patirti represijas ir žiaurumus.

Tebėra sodyboje senelio sodinti beržai ir kelios obelys. Kitą sodą čia sodino Gražinos mama Aleksandra.

Seno šulinio liekanos buvusioje Smailių sodyboje Slabados kaime.

„Šioje sodyboje buvo tarpusavyje sujungti trys šuliniai. Visuomet turėjome vandens. Juo buvo aprūpinama ir kieme stovėjusi lentpjūvė. Prie lentpjūvės buvo kūdra. Tą kūdrą panaikinome. Nedidelį tvenkinuką išsikasėme netoli naujos pirtelės.

Senelis svajojo nusipirkti namą Rygoje, buvo susitaupęs pinigų, bet červoncai nuvertėjo ir svajonės nebeliko.

Mamytė norėjo, kad sodyboje būtų pastatytas kryžius. Noriu išpildyti tą mamytės norą“, – sakė Gražina.

Apie tėvus

Gražinos mama Aleksandra baigė Panevėžyje mokytojų seminariją ir pradėjo mokyti pradinių klasių mokinius. Su jos tėveliu Jonu Klivečka susipažino Panevėžyje.

Tėvelis mokėsi Panevėžio 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Vėliau įstojo į Kauno karo mokyklą. Atėjo 1939 metai. Jų kursas baigė tos mokyklos pagreitintus mokymus. Tėveliui teko iš Kauno žirgu joti į Vilnių, kai šis buvo grąžintas Lietuvai.

Tėvai susituokė 1939 metais per Kalėdas Panevėžio raudonojoje bažnyčioje, vestuves iškėlė Bliūdžių kaime prie Panevėžio.

Aleksandra Smailytė ir Jonas Klivečka prieš vestuves 1939 metais.

Sovietams okupavus Lietuvą, tėvai 1940 metais gyveno Vilniuje. Čia gimė Gražinos sesuo Dalia. J. Klivečka buvo paimtas į sovietinę armiją, į vadinamąją 16-ąją lietuvišką diviziją. Ten vos jo nesušaudė prasidėjus karui.

Jis spėjo palikti karinę tarnybą ir vėl sugrįžo į Panevėžį, kur jau šeimininkavo vokiečiai. Dirbo 1-osios vidurinės (vėliau ji tapo J. Balčikonio gimnazija) mokyklos geografijos ir fizinio lavinimo mokytoju, universitete studijavo geografiją. Buvo labai griežtas savo mokiniams. Reikalaudavo kariškos tvarkos. Tuo metu šioje mokykloje mokyti tik berniukai.

Abu Gražinos tėvai nepritarė nei sovietinei, nei vokiečių okupacijai. Buvo dideli Lietuvos patriotai. Platino proklamacijas, kuriose buvo parašyta apie tas valdžias taip: „Vienas raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva.“ Jas slėpdavo lietvamzdžiuose.

J. Klivečka su visa savo berniukų klase 1944 metais įsirašė į karininko Povilo Plechavičiaus vadovaujamą rinktinę. Dabar šio karininko veikla skirtingai vertinama, bet iš buvusių tėvo mokinių pasakojimų Gražina žinanti, kad jie žydų šaudymuose nedalyvavo.

Pirmoje nuotraukoje kairėje Dalia ir Gražina Klivečkaitės su bobute Vilhelmina Smailiene, o kitoje nuotraukoje Gražina stovi šalia sėdinčios savo mamos Aleksandros Klivečkienės.

Tėvai 1944 metais pradėjo ruoštis bėgimui į Vakarus. Paskutinę akimirką Aleksandrai širdį suskaudo ir ji atsisakė išvažiuoti. Tuo metu daug kas galvojo, kad išsiskiria mėnesiui ar dviem, kad ta suirutė greitai baigsis. Taip Gražinos mama ir liko su abiem dukrelėmis Lietuvoje, o tėvas dingo visiems laikams. Nepavyko šeimai apie jo likimą sužinoti. Dingo be žinios. Ieškota jo, pasak Gražinos, ir per Raudonąjį Kryžių, ir kitais kanalais, bet nesėkmingai.

Mamai pokario išbandymai

Pasilikusiai Lietuvoje Gražinos mamai po karo prasidėjo sunkus metas. Gerai, kad pavyko išvengti visokių provokacijų. Ji slapstėsi, net fiktyvią ištuoką buvo įregistravusi, kad susigrąžintų mergautinę Smailytės pavardę, kad išvengtų represijų ir išvežimo į Sibirą.

„Kai tėvelis išvažiavo, aš nuo dvejų metukų gyvenau Slabados kaime pas senelius. Čia ir į pirmą klasę pradėjau eiti. Vėliau mama mane buvo pasiėmusi į Bigailius gyventi ir mokytis, nes buvo pradėjusi mokytojauti to kaimo mokykloje. Ten irgi buvo nesaugu gyventi. Aš vėl grįžau pas senelius. Čia man mokytis padėjo mokytojai Žvirblis ir Balaišis, tuo metu gyvenę pas senelius. Penktą ir šeštą klasę vėl baigiau 1-ojoje vidurinėje mokykloje, sugrįžusi gyventi pas mamą į Panevėžį.

Per pažįstamą kunigą mamai pavyko gauti darbą Panevėžio pradinėje mokykloje. Apsigyvenome buvusiame klebonijos pastate. Kai mirė Stalinas, siautė didžiulė pūga. Mama mūsų neleido į lauką ir sakė, kad negalima rodyti viešai džiaugsmo.

Po kelerių metų mamai pagerino buto sąlygas. Persikėlėme į tą namą, kuriame prieš karą ji gyveno su tėveliu. Mama universitete pradėjo studijuoti rusų kalbą. Aš vėl sugrįžau gyventi pas senelius.

Po kelerių metų į gimtinę sugrįžo ir mano mama. Reikėjo jai padėti savo mamai, kurios sveikata silpnėjo. Dar gyva buvo ir prosenelė. Atvažiavusi čia gyventi mama pasikeitė pavardę ir vėl tapo Klivečkiene.

Skapiškyje mokytojauti pradėjo 1958 metais. Iš pradžių dėstė rusų kalbą, o vėliau dirbo Šimiškių pradinės mokyklos mokytoja. Labai daili buvo jos rašysena. Su mamyte vėliau, kai pati tapau mokytoja, rasdavome daug bendros kalbos.

Mamytė buvo labai įdomi moteris. Artistiška. Jai jaunai net buvo siūlyta pasukti aktorės keliu. Su mokiniais Geležinkelininkų dienos proga kasmet rugpjūčio 15 dieną ji pastatydavo po spektaklį buvusiame depo pastate. Močiutė siūdavo kostiumus vaidintojams.

Sesuo tada jau mokėsi Vilniaus prekybos technikume. Kad neprarastume buto, aš iš Slabados išvažiavau gyventi į Panevėžį. Ten dvejus metus mokiausi ir muzikos mokykloje, kol 1959 metais baigiau 1-ąją vidurinę. Tais metais sesuo baigė technikumą ir sugrįžo gyventi į Panevėžį, o aš išvažiavau studijuoti matematikos į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą. Norėjau studijuoti mediciną, bet nepasisekė įstoti“, – pasakojo Gražina.

Baigusi studijas ji gavo paskyrimą į Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą. Vėliau matematiką dėstė dar keliose sostinės mokyklose. Buvo Sąjūdžio dalyvė. Spausdinimo mašinėlę yra padovanojusi Sąjūdžio būstinei. Gražina viena pirmųjų yra apdovanota Sausio 13-osios medaliu.

Čia nori apsistoti

Gražina 1994 metais išvažiavo į Jungtines Amerikos Valstijas gydytis ir padirbėti. Norėjo padėti vaikams atsistoti ant kojų. Turi sūnų Aušrių ir dukrą Nendrę. Sulaukė ir penkių anūkų.

Gražinos dukra N. Černiauskienė yra teisininkė, reiškiasi politikoje, yra piliečių iniciatyvinės grupės, kuri siūlo, kad referendumams Lietuvoje surengti reikėtų ne 300 tūkst., bet 50 tūkst. Lietuvos Respublikos piliečių parašų, viena iš koordinatorių.

„Kai 2008 metais mirė mamytė, sesuo norėjo jos sodybą parduoti. Aš nesutikau. Iš užsienio grįžau 2011 metais. Nutariau uždirbtas lėšas investuoti į tėviškės atkūrimą. Atsiskaičiau už seseriai priklausiusią palikimo dalį.

2013 metais vėl išvažiavau padirbėti į užsienį. Šį kartą į Londoną. Sodybą man išvykus prižiūrėjo ir joje gyveno buvusi mano mamos mokinės šeima. Jais esu labai patenkinta.

Grįžau čia tik šiemet liepą. Dar kraustausi. Slabadoje ketinu gyventi, kol išveš į kapelius. Jie man labai gerai matyti pro antro aukšto langą. Ten palaidoti seneliai ir mamytė. Tikiuosi, kad sodybą po manęs puoselės sūnus, dabar su žmona gyvenantis Švedijoje. Jų vaikai grįžo studijuoti į Lietuvą.

Sugrįžo iš Rokiškio

Kita aplankyta Slabados gyventoja buvo Lina Savickienė. Moteris papasakojo, kad čia yra jos gimtinė, čia gyveno jos tėvai Kostas ir Uršulė Varnai. Mama kilusi iš Girvalakių kaimo. Tėvas Skapiškio geležinkelio stoties depe dirbo siauruko garvežiuko kūriku, savo žemės neturėjo.

Po vestuvių jis nusipirko 2,9 ha žemės iš Slabados palivarko ūkininko Vasalausko (tas palivarkas buvo už geležinkelio) ir 1937 metais pasistatė namą, vėliau molinį tvartą ir daržinę. Taip atsirado ši sodyba. Tėvai laikė gyvulių. Ūkio reikmėms dar nuomojo gabalą žemės, kuri priklausė Kandrėnų pieninei.

Buvusiuose Kosto ir Uršulės Varnų namuose dabar gyvena jų dukra Lina Savickienė.

„Pamenu, kad siauruku važiuodavo du traukiniai – prekinis ir keleivinis. Prekiniu veždavo statybines medžiagas, medieną. Prieš devintą valandą prie garvežiuko prikabindavo vagoną ir veždavo vaikus į mokyklą, važiuodavo pro Pandėlį iki Suvainiškio. Mes tuo metu priklausėme Pandėlio rajonui. Vėliau mus priskyrė Kupiškio rajonui.

Siauruką geležinkelį buvo nutiesę vokiečiai per pirmąją okupaciją. Tuo metu ir depą pastatė. Buvo labai gaila, kad siauruką išardė. Vietiniai neteko patogaus susisiekimo su Pandėliu, Suvainiškiu. Tiesa, tada padaugėjo visokių maršrutinių autobusų.

Šiandien esame likę beveik be jokio susisiekimo. Traukiniu į Rokiškį gali nuvažiuoti tik vakare. Jei ten turi reikalų, tai privalai pasirūpinti ir nakvyne. Atgal traukiniu galima sugrįžti tik anksti ryte.

Kursuoja pro Skapiškio geležinkelio stotį ir autobusas Biržai–Kaunas, bet vis tiek negali judėti kada nori, jei neturi savo automobilio“, – pasakojo apie praeitį ir šios dienos rūpesčius pašnekovė.

Tėvų šeimoje Lina užaugo su seserimi Palmina. Sesuo gyvena Varniuose, Telšių rajone. Lina, baigusi Skapiškio vidurinę mokyklą (buvo šios mokyklos pirmos laidos abiturientė), įgijo bibliotekininkės specialybę ir daug metų dirbo bibliotekininke Rokiškyje. Išėjusi į pensiją sugrįžo gyventi į tėviškę.

Senajame depo pastate šalia Slabados kaimo vykdavo vaidinimai Geležinkelininkų dienos proga.

„Gimtinė visada traukė. Niekur kitur nenoriu. Laikau vištų. Turiu du avilius bičių, dvi kates. Gyvulių nebelaikau. Nebe mano jėgoms. Gyvenu viena. Aplanko sesuo. Turiu labai geras kaimynes. Ypač bendrauju su artimiausia kaimyne Aušra. Visada galiu ja pasikliauti. Tebemėgstu skaityti. Yra nemaža asmeninė biblioteka. Skaitau laikraščius, nuolat klausausi radijo. Įdomu, kas dedasi Lietuvoje ir pasaulyje.

Dabar telikę tik penki Slabados vienkiemiai. Jie nelabai vienas nuo kito nutolę, tarsi susiglaudę. Tolėliau tik Čelkių sodyba. Iš vietinių žmonių čia tik aš ir Gražina, sugrįžusi gyventi į buvusią senelių Smailių, o vėliau savo mamos Aleksandros Klivečkienės sodybą. Žarskių buvusioje sodyboje įsikūrę Varkaliai. Stovi tuščias Partauskų namelis, kurį anksčiau nuomojosi ne viena šeima.

Dauguma Slabados gyventojų buvo geležinkelininkų šeimos. Turėjo nedaug žemės. Ūkininkavimą derino su darbu geležinkelyje. Taip buvo ir kolūkio laikais“, – pasakojo Lina.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad čia būta Mirabelio dvaro palivarko. Kaimo pavadinimas yra kilęs iš slaviško žodžio svoboda (laisvė). Palivarkas arba užusienis buvo nuomojamas. 1861–1919 metais priklausė Virbališkių valsčiui.

1861 metais Slabadoje Juozas Novodvorskis (26 m.) vedė Teklę Vainauskaitę iš Narbutų, 1875 metais Teofilis Lesmonavičius (27 m.) iš Slabados vedė Teklę Lisinskaitę. 1873 metais kaimo žemę perkirto Liepojos–Romnų geležinkelio atšaka. 1888 metais kaime buvo 40 gyventojų.

Pirmojo pasaulinio karo metais šiaurės rytų palivarko pakraščiu nutiestas siaurasis geležinkelis. Pro Slabadą iš Skapiškio ėjo kelias į Kandrėnėlius.

1903 metais palivarke buvo 10 gyventojų. 1919–1950 metais Slabada priklausė Skapiškio valsčiaus Laukelių seniūnijai (apylinkei). 1923 metais čia buvo 32 ūkiai, 24 gyventojai. Iš Marijos Šuazel de Gufjė Slabadoje žemės buvo nusipirkęs Vilhelmas Smailys, Varnas, Žarskis, Šilinis?

1927 metais matininkas Povilas Sirvydas palivarką išparceliavo. Tada jam priklausė 91,22 ha žemės. Palivarkas padalytas į keturis sklypus.

Palivarko centre įsikūrė buvęs Šuazelių nuomininkas Juozas Vasalauskas. Jis iš klėties pasistatydino naują namą, pertvarkė ūkinius pastatus. Slabada ribojosi su Bajorais, Šimiškiais, siaurojo ir plačiojo geležinkelio linijomis, valstybiniu mišku.

Slabados kaimo vienkiemiai.

1942 metais kaime buvo Jono Šilinio, Juozo Vasalausko, Juozo Butavičiaus, Jurgio Jankausko, Liongino Smailio, Kosto Varno, Juozo Čelkio, Balio Žarskio su Viktoru Konstantinavičiumi, Antano Balio namų ūkiai ir 31 gyventojas. 1944 metais sovietai nušovė besislapstantį Vasalausko sesers vyrą Jakubėną. Jakubėnienė mokytojavo Kaune. Dar 2 seserys, Ona ir Danutė Vasalauskaitės, gyveno Slabadoje.

1950–1962 metais kaimo šiurinė dalis priklausė Pandėlio rajonui, Vėželių apylinkei, „Artojo“ kolūkiui, o pietinė dalis – Kupiškio rajono Viluinių apylinkei.

1959 metais Slabadoje buvo Broniaus Tumonio, Magdės Čelkienės su Brone Griniene (ar Griniūte?), Kosto Varno, Vilhelminos Smailienės, Jono Daugaravičiaus, Onos Mirinavičienės, Petro Kvedaravičiaus, Prano Trumpicko, Juozo Vasalausko namų ūkiai. Iš viso 26 gyventojai.

1966 metais iš Vasalausko sodybą įsigijo Lašai su Juknevičiais. Lašų sodyboje iš palivarko likusi dalis diendaržinio tvarto. Prie sodybos, į stoties pusę, buvo linmarkos, dabar užaugusios krūmais.

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. Vytautas (89.116.94.252)

    2021-10-17 at 19:23

    Ta Gražina, pasirodo, Nendrės Černiauskienės, kur prieš rinkimus į televiziją su lazda lindo, motina. Juokas.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų