Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

LAIČIUOSE VIETOJE GRIUVĖSIŲ ŽALIUOJA PARKELIAI

Laičiai – kaimas Skapiškio seniūnijoje ir parapijoje, 6 kilometrai į rytus nuo Skapiškio ir 20 kilometrų į šiaurės rytus nuo Kupiškio. Gretimi kaimai: Gūrai, Jozoniai, Meldeikiai, Staniuliškiai, Stukonys. Iš šiaurės rytų ir rytų prieina Laičių miškas, Notigalės pelkės. Laičiai yra seniūnaitijos centras. 2002 metais čia buvo 237 gyventojai, 96 ūkiai.

Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu Laičiuose savo gyvenamąją vietą deklaruoja 126 žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kaimo praeities ir dabarties akcentai

Pažvelgus į kelio rodykles galima daryti išvadą, kad Skapiškio seniūnijos Laičių kaimas yra beveik pusiaukelėje nuo Kupiškio ir Rokiškio bei nuo Skapiškio ir Panemunėlio geležinkelio stoties.

Atvažiavę į Laičius pirmiausia pasukome prie kaimo centre stovinčio buvusio kultūros namų ir kolūkio kontoros pastato. Šiandien kažkada buvęs modernus statinys raudonų čerpių stogu atrodo gana varganai, ypač ta pusė, kuri buvo skirta kultūros reikmėms ir dabar niekam nebenaudojama.

Buvę kolūkio valgyklos ir pirties pastatai.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

Kieme pasitikusi kultūros darbuotoja Jelena Valkauskienė pakvietė užeiti į geresnę statinio pusę, kur glaudžiasi biblioteka, yra laisvalaikio salė ir darbo kabinetas, koplytėlė. Kurį laiką šiose patalpose veikė ir Laičių pradinė mokykla, uždaryta 2007 metais.

Apsilankymas kaime šį kartą buvo netradicinis. Iš karto teko pabendrauti ne tik su Jelena, bet ir su keliomis šio kaimo moterimis – Aušra Raupiene, Violeta Mikalauskiene ir Sigute Mažyliene. Jos atsiliepė į Jelenos prašymą pasikalbėti su žurnaliste apie Laičius, apie gyvenimą šiame kaime ir savo patirtį.

Prie Laičių kaimo kryžiaus (iš kairės) Sigutė Mažylienė, Aušra Raupienė ir Violeta Mikalauskienė.

Pokalbio dalyvės apgailestavo, kad griūva toks pastatų kompleksas. Negi Lietuva tokia neturtinga, kad per trisdešimt metų nesukrapštoma lėšų stogui pakeisti, nesumąstoma, kaip racionaliai jį būtų galima šildyti. Dabar lietus, sniegas toliau ardo šį statinį ir jis eina perniek.

Kultūros namų ir kontoros pastatą suprojektavo vietinis architektas Čėčys, kad statinys atsirastų, rūpinosi tuometinis kolūkio pirmininkas Vaclovas Šukys. Visas kompleksas pastatytas apie 1985–1986 metus. Į tą pastatą 1996 metais įkelta biblioteka, pradinė mokykla, medicinos punktas, paštas, tebeveikė kultūros namai. Vėliau įrengta ir koplytėlė.

Pasak moterų, labai realu, kad greitai čia gali nebelikti ir šiuo metu dar gyvuojančios veiklos. Pašnekovės pridūrė, kad pirmininkas V. Šukys pasirūpino ir asfaltuoto kelio į Laičius projektu. Toks keliukas tikrai prideda šiam kaimui patrauklumo. Baisu ir pagalvoti, jei tuos keturis kilometrus reikėtų dardėti žvyrkeliu.

Antra vertus, anot pašnekovių, liūdnas permainas Laičiuose lemia ir tai, kad labai mažėja gyventojų. Šiandien jų kaime gyvena gal apie 90 žmonių, daugiausia pensinio amžiaus ir turinčių negalią.

Mokyklinių metų vaikų telikę gal apie septyni. Per trisdešimt metų gyvenimas tarsi sustojo. Pasak moterų, anksčiau žmonės vargiai į maršrutinius autobusus tilpdavo.

Per tuos dešimtmečius daug kas išvyko dirbti ir gyventi į užsienį. Yra tuščių namų. Tiesa, dauguma jų atgyja vasarą, kai atvažiuoja čia pasibūti tų sodybų šeimininkų palikuonys. Linksmiau nuteikia vienas kitas jaunas žmogus, sugrįžęs gyventi į tėviškę. Yra net viena šeima, kuri Vilnių išmainė į Laičius. Čia graži gamta. Netoli Ešerinio ežeras. Tolėliau ir Notigalės. Yra kur uogauti, grybauti, žvejoti.

Kaime dar veikia parduotuvė. Yra du pieno surinkimo punktai. Atvykstančius į Laičius žmones tarsi pasitinka kaimo kryžius. Jo pastatymo iniciatoriai prieš dvidešimt vienerius metus buvo Antanas Ašmega, Algis Viktoras Sakalauskas, Jonas Matiukas. Jie prikalbino Vytautą Jakštą tą kryžių padaryti.

Rūpestį kaimo žmonėms kelia avarinis daugiabutis namas, apleisti privatizuoti buvusios mokyklos, pirties ir valgyklos pastatai. Buvusio kolūkio pirmininko pavaduotojo Petro Audicko rūpesčiu pavyko nugriauti niekam nebereikalingą darželio pastatą ir toje vietoje pasodinti parką. Taip pasielgta ir su teritorija nugriovus buvusį bendrabučio pastatą.

Paklaustos, kodėl nėra Laičiuose bendruomenės, moterys sakė, kad čia yra ūkininkių draugijos „Sodžius“ skyrelis, kuriam vadovauja Alma Zolbienė. Jam priklausė visos aktyvesnės moterys.

Šią veiklą sustabdė pandemija. Iki jos nestigo organizuotos veiklos ir nebuvo poreikio kurti bendruomenę. Gal ji ir galėtų atsirasti. Tik reikia visiems susirinkti ir nuspręsti.

Sėkmingai pakeitė profesiją

Jelena šiame krašte gyvena trisdešimt metų. Yra kilusi iš Zarasų. Prieš atvykdama į Laičius dirbo Zarasų rajono Stelmužės tarybiniame ūkyje fermos vedėja. Ten tada dirbo ir žmonės iš Laičių. Po kurio laiko jie susiruošė grįžti į gimtąjį kraštą ir pavadino ją kartu važiuoti. Pasiūlymas buvo patrauklus, juolab kad Laičiuose pažadėtas darbas ir būstas.

Kupiškio kultūros centro Laičių padalinio darbuotoja Jelena Valkauskienė.

„Laičiai buvo centrinė kolūkio gyvenvietė. Tuometinis kolūkio pirmininkas Bronius Sliekas pasiūlė paukštyno fermos vedėjos pareigas ir alytnamį. Gimus vaikui, to darbo nebedirbau. Visuomet turėjau ir tebeturiu savo ūkelį. Iš pradžių esu laikiusi net dvylika karvių. Dabar likusios keturios. Gaila tik, kad pieno supirkimo kainos itin mažos.

Kultūros darbuotoja Laičiuose pirmiausia tapo mano dukra, kai pirmais metais neįstojo studijuoti pasirinktos specialybės. Tuo metu atsirado laisva darbo vieta Laičių kultūros namuose. Tai dukra ten ir įsidarbino. Kai po metų ji išvyko studijuoti, tas pareigas aš perėmiau. Ši sfera man tapo sava. Mėgstu bendrauti su žmonėmis. Stengiuosi, kad Laičių kaimo žmonės turėtų turiningą laisvalaikį. Esame dalyvavę ne vienoje šventėje ir prisidėję ruošdami visokius valgius. Turime tradicinę sūrių šventę „Ir sudėjau skanų sūrį“.

Čia šventės dalyviai parodo savo išmonę slėgdami ne tik varškės sūrius, bet ir mėsos, grybų, obuolių ir kitokius. Labai gaila, kad koronaviruso pandemija tą veiklą gerokai sustabdė. Buvome subūrę moterų vokalinį ansamblį. Pastaruoju metu nebedainuojame. Neturime meno vadovo.

Buvo jaunimo klubas „Sparnai“, vėliau jis vadinosi „Kaimas“. Su jaunimu sutvarkėme buvusio bendrabučio griuvėsius, kur dabar yra parkelis. Įvykdžius Kupiškio kultūros centro reformą esame priskirti Skapiškio kultūros namams. Girdėjome pažadų, kad Laičiuose kultūros renginių salė išliks. Mums labai svarbu neapleisti šio pastato. Visai liūdna būtų kaime, jei nebeliktų vietos, kur kaimo žmonės galėtų susiburti“, – kalbėjo Jelena.

Iš virėjų į paukštyną

Aušra papasakojo, kad jos tėvai Antanas ir Birutė Murauskai buvo rokiškėnai. Čia juos, tik susituokusius, atviliojo tuometinis kolūkio pirmininkas Pranas Baleliūnas, gamtininkas, mokslininkas. Tėvas dirbo mechanizatoriumi, mama – melžėja karvių fermoje, o vėliau ne vienerius metus kolūkio kontoros valytoja.

„Šeimoje užaugome penki vaikai: Vytautas, Antanas, Gintaras, Asta ir aš. Iš pradžių tėvai gyveno nuomojamame būste, kol nusipirko namus Gūrų kaime. Vėliau pasistatė namus Laičiuose. Aš vienintelė iš vaikų likau gyventi tėvų namuose. Abu mano tėveliai jau mirę.

Biržų žemės ūkio mokykloje įgijau virėjos specialybę. Buvau gavusi paskyrimą dirbti Laičių vaikų lopšelyje-darželyje, bet jį uždarė, kai baigiau mokslus.

Tad sugrįžusi į Laičius įsidarbinau paukštyne. Pakvietė jo vedėja tuo metu dirbusi Jelena. Vėliau ir melžėja dirbau, kol išėjau motinystės atostogų. Visą laiką gyvenome ūkiškai. Dabar laikau pulkelį vištų, mėsinių viščiukų. Vyras Egidijus rokiškėnas, mechanizatorius. Užauginome du sūnus. Šiuo metu abu gyvena užsienyje. Planuoja sugrįžti į Lietuvą. Labai tuo džiaugčiausi.

Nors virėja neteko dirbti, bet mielai tuos savo įgūdžius pritaikau ne tik savo virtuvėje. Jie praverčia dalyvaujant įvairiose šventėse, renginiuose, organizuojamuose kultūros darbuotojų. Dainavau ir Laičių vokaliniame ansamblyje“, – pasakojo Aušra.

Apie seno kirpimo kartą

Kitą pašnekovę Violetą į Laičius iš Kavolių (Rokiškio r.) tėvai atsivežė, kai jai tebuvo dveji metai. Tad save ji laiko tikra šio kaimo gyventoja, nes savo gimtinės nepamena.

„Mano tėvai Lionginas ir Zofija Ruželės čia namus nusipirko iš Liongino Šepkos, literatūros kritiko, vadovėlio autoriaus, tėvų. Esu vienturtė. Mama dirbo kolūkio fermoje melžėja, o tėvas buvo fermos darbininkas.

Pradinę mokyklą lankiau Petro Gabnio namuose (čia ta mokykla įkurta 1921 metais), Laičių kaimo vienkiemyje. Klasėje buvo net 28 vaikai. Pirmokai mokydavosi nuo 11 valandos, o vyresni – nuo 9 valandos. Mokytoja buvo Irena Povilonienė (Baltrūnaitė). Gyvena Skapiškyje.

Toliau mokslus mūsų kaimo vaikai tęsdavo Skapiškio vidurinėje mokykloje. Ten važiuodavome Rokiškio–Kupiškio maršruto autobusu, kuris užsukdavo į Laičius. Ne visada tas autobusas važiuodavo. Tai tekdavo aštuonis kilometrus kulniuoti į mokyklą ar namo pėsčiomis.

Kartą kolūkio pirmininkas V. Šukys pamatęs, kad mes dar ne mokykloje, visus susodino į dulkiną bortinę mašiną su būda ir nuvežė į mokyklą. Išlipę bijojome eiti pavėlavę ir išteptomis uniformomis į istorijos pamoką. Mus pamačiusi mokytoja tik tarstelėjo, kad Laičiai vėl vėluoja.

Kai sujungė „Žalgirio“ (Kandrėnų) ir „Tarybinės aušros“ kolūkius, tuomet mokiniai iš Laičių pradėti nuolat vežioti į mokyklą Skapiškyje bortiniu sunkvežimiu su brezentiniu stogu. Į mašiną sulipdavome kopėtėlėmis. Pavasarį mokyklą pasiekdavome dviračiais. Vėliau kolūkis įsigijo savo autobusiuką, su kuriuo vežiodavo ir mokinius.

Daug visokių nuotykių patirdavome pėsčiomis keliaudami iš mokyklos. Net pamokas ruošdavome po Dedervinų pušimi susėdę. Kartą mūsų net mano mama atėjo ieškoti. Dabar ta pušis nukirsta.

Baigusi vidurinę mokyklą įstojau į Vilniaus žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikumą. Kolūkis mokėjo stipendiją. Baigus už tai reikėjo trejus metus atidirbti Laičiuose. Pradėjau kolūkio kontoroje darbuotis 1984 metais. Ištekėjau. Kai iširo kolūkiai, įkūrėme mišrų savo ūkį. Laikėme dvylika karvių. Dauguma kaimo žmonių tada buvo linkę į gyvulininkystę. Iš pradžių buvo geros supirkimo kainos. Dabar iš to mūsų ūkelio liko penkios karvės.

Vyras Petras pensininkas. Aš esu priešpensinio amžiaus, kai rasti kažkokį kitą darbą sunku. Tad savo ūkelis tikras išsigelbėjimas ir šioks toks pajamų šaltinis. Kai turi žemės, gyvulių, negali pretenduoti į jokias pašalpas, nedarbo išmokas. Be to, kitaip mano karta ir nelabai įsivaizduoja, kad kaime gyvendamas nelaikytum jokio gyvulio, paukščio ar daržų nesodintum.

Taip mes įpratę. Esame seno kirpimo. Įžvelgiame ir šios veiklos prasmę, ir nuobodulį nuvaikome, kol sveikata leidžia. Manau, kad mūsų kartos užnugaryje jau nieko nebėra. Nebeliks ūkiškai gyvenančių. Jaunimas labiau linkęs į miestišką gyvenimo būdą. Nori visko greitai čia ir dabar“, – pasakojo apie save ir išsakė savo įžvalgas Violeta.

Kitoms pašnekovėms pasufleravus, kad ji moka gaminti visokiausių rūšių gardžius sūrius, kad ne tik sūriais, bet ir grietine, sviestu su Birute Širkevičiene kaime garsėjo, paklausiau Violetos, kas to išmokė.

Pasak moters, sūrį slėgti, sviestą mušti, grietinę nugriebti visos kaimo moterys mokėdavo. Mokėjo ir jos mama. Visuomet sūrį įdėdavo jai išvažiuojant tęsti mokslų į Vilnių. Jį su keturiomis bendrabučio kambario draugėmis sudorodavo per vieną dieną.

„Sūrininkyste susidomėjau, kai vienu metu labai nukrito pieno supirkimo kaina. Tuomet nusprendžiau, kad už dyką jo tikrai neatiduosiu. Per savaitę net 30 sūrių suslėgdavau. Visokiausių – rūgščių ir saldžių. Pinigų reikėjo sumokėti už vienos dukros studijas“, – teigė pašnekovė.

Violeta su vyru užaugino tris dukras. Visos baigė mokslus, gyvena užsienyje. Viena dukra įsikūrusi Turkijoje. Ten dėsto anglų kalbą, nors pagrindinės studijos Vilniaus universitete buvo vokiečių kalbos. Kita dukra gyvena Vokietijoje ir dirba tenykštėje darbo biržoje teisininke. Trečia dukra dirba konsultante vienoje britų įmonėje Maljorkoje, Ispanijoje.

Dukros, anot Violetos, nesako, kad niekada negrįš į Lietuvą. Tik dvi yra sukūrusios šeimas su užsieniečiais. Šiuo metu pas ją atostogauja dukros šeima iš Turkijos. Tai seneliams gera proga pasidžiaugti ir kol kas vieninteliu anūku.

„Norėčiau, kad bent viena iš dukterų gyventų Lietuvoje. Dabar negana to, kad visos užsienyje, bet dar ir skirtingose šalyse įsikūrusios“, – apgailestavo pašnekovė.

Po vijokliais slepiasi buvęs Laičių pradinės mokyklos pastatas.

Kur buvo biblioteka ir kodėl jos reikia

Sigutė jau trisdešimt metų dirba Laičiuose bibliotekininke. Užaugo Laičių vienkiemyje Kazimiero ir Janinos Pumpučių šeimoje su seserimi Laima.

„Mano tėtė kilęs iš Kamajų (Rokiškio r.), o mama buvo vietinė, Jozonytė. Jos jau nebeturiu. Tėtis šiuo metu gyvena pas seserį Noriūnuose. Jam 92 metai.

Abu tėvai dirbo kolūkyje. Labai mėgo saviveiklą. Dar žmonės prisimena mamos pasakojimus apie linų rovimą, abiejų dalyvavimą advento vakaruose.

Bibliotekininkės specialybę įgijau tuometinėje Vilniaus kultūros mokykloje. Mokiausi dirbdama. Dirbu nuo 1990 metų. Bibliotekos vieta Laičiuose keitėsi ne kartą. Ji iš pradžių buvo tokiame mediniame namelyje, nugriautame, studentų bendrabutyje, kur dabar parkelis, šiandien įkurdinta buvusiose medicinos punkto patalpose.

Turi būti kaime biblioteka. Čia žmonės ateina įvairios informacijos, gali įgyti naujų įgūdžių. Daugiausia skaitoma periodika – laikraščiai, žurnalai, nes ne visi išgali spaudą prenumeruoti.

Šiemet gavome nemažai ir naujų knygų. Jos irgi ne visiems įperkamos. Labiausiai skaitomi meilės romanai, vienas kitas detektyvas. Mokiniai prašo knygų pagal mokykloje jiems sudarytą sąrašą. Bibliotekoje teikiamos spausdinimo ir kopijavimo paslaugos. Jos gana populiarios.

Turime gerą interneto ryšį. Gavome ir naujų kompiuterių. Tik vietiniai žmonės pastaruoju metu jais rečiau naudojasi. Sumažėjo vaikų. Daugelis turi savo kompiuterius ar išmaniuosius telefonus. Tiesa, populiarūs yra kompiuterinio raštingumo mokymai. Jų atvykdavo vesti specialistas. Tik koronaviruso pandemija tuos užsiėmimus pristabdė“, – pasakojo apie save ir darbą Sigutė.

Moteris pašmaikštavo, kad yra šiek tiek jaunesnės kartos atstovė. Tad jos ūkelis šiuo metu tik penki triušiai ir katinas.

Vyras Danas važinėja dirbti į Ilzenbergo dvaro paukštyną. Sūnus gyvena Šiauliuose.

Atmintyje gegužinės ir karas

Laičiuose apsilankėme ir pas bene seniausią šio kaimo gyventoją Joaną Ščerbickienę (Matijosaitę). Šių metų lapkričio pradžioje moteriai sukaks 98 metai. Pašnekovė noriai bendravo. Tik paprašė kalbėtis su ja garsiau, nes klausa nebe tokia kaip jaunystėje. Į pokalbį įsitraukė ir kaimynė Stasė Juronec, kasdien jai pagelbėjanti apsitvarkyti, išverdanti valgio.

Laičių gyventoja Joana Ščerbickienė (dešinėje) su savo pagalbininke kaimyne Stase Juronec.

„Čia gimiau, čia ir numirsiu“, – taip savo prieraišumą Laičiams išsakė Joana pokalbio pradžioje.
Jos gimtoji sodyba buvo Laičių vienkiemyje. Tėvas Antanas per Pirmąjį pasaulinį karą buvo patekęs į vokiečių nelaisvę. Iš Vokietijos į Lietuvą sugrįžo su žmona vokiete. Mamos vardas buvo Julė. Į Laičių kaimo gyvenvietę tėvai atsikėlė po melioracijos, kuri nušlavė jų buvusią sodybą. Šie namai, kur ji dabar gyvena, anksčiau priklausė Ambrazui Gabniui. Jis su žmona neturėjo vaikų. Joanos tėvas dirbo jo žemę ir Gabnius senatvėje prižiūrėjo. Po Gabnių mirties jų žemė atiteko tėvui. Vėliau šitą sodybą su žeme tėvas jai perrašė. Tėvų savos žemės tebuvo gal trys hektarai. Tėvas dirbo eiguliu. Mama į kolūkį ėjo darbuotis. Ji tėvą dvidešimt metų pergyveno. Joana augo su seserimis Vanda, Danute ir Jadze, kuri penkiolikos metų mirė nuo plaučių uždegimo. Mirusi ir Vanda. Danutė gyvena Skapiškio geležinkelio stoties gyvenvietėje.

„Vėliau šiame name penkerius metus gyveno buvusi kolūkio pirmininkė Vilčinskienė, ir buvo kolūkio kontora. Visi kažkaip tilpome.

Lankiau tik pradinę mokyklą. Esu beveik keturias klases baigusi. Į mokyklą eidavau medinukais apsiavusi. Toliau mokytis nebuvo sąlygų dėl nepriteklių. Tarnavau trejus metus pas Matulį, metus – pas Gabnį. Teko Zolbos vaikus prižiūrėti man ir vienai iš seserų.

Vėliau kolūkio karves melžiau trylika metų be jokių atostogų. Man buvo priskirta 18 karvių banda.
Baisiausia buvo karo metais. Sviedinys pataikė į klojimą ir šis sudegė. Kliuvo ir sesers dviračiui, paslėptam rugiuose. Bėgdavome slėptis į bunkerį, kai prasidėdavo šaudymas.

Po karo stigo maisto, ypač duonos. Mama važiuodavo į Dvinską (Daugpilį) jos nusipirkti. Siauruku geležinkeliu apsipirkti nukakdavo ir į Pandėlį, o arkliuku į Skapiškį ar Kupiškį, vėliau tuos miestelius ir dviračiu pasiekdavome. Laičiuose nebuvo jokios parduotuvės. Tėvai stengdavosi mėsai užsiauginti nors vieną kiaulę“, – pasakojo pašnekovė.

Buvęs šimtametis Ambrazo Gabnio, o vėliau ir Joanos Ščerbickienės tėvo Antano Matijoso namas Laičiuose.

Ji sakė, kad naktį prabudusi prisimena jaunystę, kaip šokdavo, kaip sekmadienį po šv. Mišių susitikęs jaunimas susižinodavo, kurioje sodyboje vyks šokiai. Šitoje sodyboje dažnai vykdavo gegužinės pamaldos, o po jų ir jaunimo vakaruškos erdviame kieme palei klėtį. Joana prisiminė, kad jaunimas prisiprašydavo, kad gegužinėse pagrotų Vytautas Šerepka arba jo tėvas, atrodo, Antanas Šerepka. Sutardavo, kad už grojimą jiems bus atsilyginta alumi arba naminuke. Tų gėrimų iš tėvo išprašydavusi. Muzikantai niekada nepasigerdavo. Tik vieną kitą stikliuką išlenkdavo dėl linksmumo.

Nemigos valandomis prisiminimuose pro Joanos akis prabėga ir sunkūs darbai, kaip žmonės sėdavo linus, kaip juos raudavo, kaip mirkydavo kūdroje, kaip arkliais mindavo ir Ašmegos džiovykloje džiovindavo.

Paklausta apie vyrą, Joana papasakojo, kad su būsimu vyru Broniumi kartu lankė pradinę mokyklą. Jo tėvo vardas buvo Antanas.

Susituokusi su Broniumi Joana susilaukė sūnaus Lino ir dukros Birutės. Vyras kurį laiką dirbo Skapiškyje žemės ūkio skyriaus vedėju, vėliau išvažiavo į Vilnių dirbti. Jų keliai netrukus išsiskyrė. Mat Bronius mėgo išgerti.

„Viena likusi pradėjau geriau gyventi“, – tvirtino moteris.

Joanos dukra Birutė gyvena Vilniuje. Dukters sūnus irgi ten pat įsikūręs, o dukra užsienyje. Sūnus Linas gyveno Laičiuose. Miręs. Jo dukra gyvena Skapiškyje, o sūnus Panevėžyje. Joana jau sulaukė ir septynių proanūkių.

Pasak jos kaimynės ir pagalbininkės Stasės, kas dvi savaitės Joaną aplanko anūkas Ramūnas, gyvenantis Panevėžyje. Abu jo tėvai mirę. Jis dažnai atvažiuoja į buvusią Laičiuose tėvų sodybą pasibūti. Tuo metu užbėga ir pas močiutę žolės kieme nupjauti, kai ką paremontuoti. Atvažiuoja ir anūkė Renata iš Skapiškio. Taigi senolei nestinga artimųjų dėmesio.

Su ja kaimynė Stasė artimiau pradėjo bendrauti po mamos, kurią po insulto slaugė šešerius metus, mirties.

„Gal buvau apimta po tos netekties depresijos. Tad labai traukė bendrauti su buvusia mamos drauge. Mūsų draugystė tęsiasi jau septyneri metai. Esame kartu ir kai linksma, ir kai negandos užpuola“, – kalbėjo Stasė.

Savo pagalbininkę gyrė ir Joana: „Staselė labai gera. Valgyti išverda. Apskalbia. Nemainyčiau jos į kitą.“
Paklausus, ar palaiko kokius nors ryšius Joana su mamos artimaisiais Vokietijoje, Stasė sakė, kad gal prieš trisdešimt metų į Laičius buvo atvykę iš ten giminės. Joana žinojo apie mamos artimuosius. Tik dabar neprisiminė jos mergautinės pavardės.

Garbaus amžiaus pašnekovės nebevarginau kalbomis. Atsisveikinant visgi Joana pasitikslino, su kuo kalbėjosi, kur bus apie tai parašyta.

Laičių kaimo kapinės.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad dabartinis Laičių kaimas susiformavo iš senojo kaimo ir šalia jo buvusio dvaro. Kaimas pirmą kartą paminėtas 1596 metais. Tada Jurgis Žygimantaitis Mituvos-Molcherovo savininkui Samueliui Skopui įkeitė 2 savo kaimus Laičius ir Akmenius, o Skopas savo ruožtu juos ir dar keletą kitų kaimų užstatė Frydrikui Bartoševskiui.
1623 metais kaimas minimas su kitomis Skapiškio dvaro valdomis. Laičiai 1799 metais pažymėti vakarinių Rusijos teritorijų žemėlapyje. 1820 metais kaime buvo 18 lažininkų ir 6 dūmininkų ūkiai. Iš viso 134 gyventojai.

1919 metais matininkas A. Slonimskis kaimą išskirstė į vienkiemius. Buvo išdalyti 39 sklypai. Apie pusė kaimo ūkių buvo mažažemiai. Kiti vidutiniai ir tik keletas didesnių. Didžiausi buvo dvaro savininko J. Sakalausko (43,37 ha), P. Gabnio (25,25 ha), Juozo Matijoso (24,01 ha) ūkiai.

1923 metais buvo 38 ūkiai, 184 gyventojai. 1925 metais kaimą sukrėtė baisi tragedija – ankstų rytą Petras Matijosas nušovė savo brolį Adomą ir seserį Marijoną, o po to ir pats nusišovė.
1935 metais kaimui priskirti išparceliuoto Laičių dvaro žemėse įsikūrę vienkiemiai.

1942 metais kaime buvo šie ūkiai: Elzbietos Sakavičienės, Emilijos Nakienės, Juozo Gūros, Juozo Gabnio, Petro Gabnio, Karolio Meškelės, Antano Matijoso, Romo Visocko, Juozo Matijoso (Alekso s.), Broniaus Gintauto, Petro Junoko, Petro Mikėno, Petro Trumpicko, Andriaus Meškelės, Liongino Matulio, Juozo Matulio (Kazio s.), Jono Čypo, Emilijos Gabnienės, Ambrazo Gabnio, Kazio Klimkos, Romo Trako, Povilo Šepkos, Antano Banio, Kostės Misiūnienės, Kazio Gabnio, Mato Matulio, Jono Matijoso (Jackaus s.), Jono Šerepkos, Barboros Matulienės, Ambrazo Matijoso, Augustino Kirstuko, Juozo Dranseikos, Broniaus Dranseikos, Jono Gintauto, Jono Ridiko, Juozo Matijoso (Kazio s.), Jono Matulio (Juozo s.), Prano Šlekio, Jono Matijoso (Jurgio s.), Juozo Čėčio, Jono Matijoso (Ambrazo s.), Antano Klimkos, Jono Matulio (Kosto s.), Domo Šukio, Petro Žintiko. Iš viso 179 gyventojai.
1919–1946 metais kaimas priklausė Rokiškio apskričiai, Skapiškio valsčiui. 1947–1950 metais priklausė Kupiškio apskrities Skapiškio valsčiui, o 1950–1962 metais Pandėlio rajonui. Kaime išaugo centrinė „Tarybinės aušros“ kolūkio gyvenvietė. 1989 metais kolūkis pervardytas Laičiais.

1959 metais kaime gyveno 140 žmonių, 1979 metais – 168, 1997 metais buvo 83 ūkiai, 243 gyventojai.
Pokario metais Laičių žmonės beveik nenukentėjo. Lageriuose kalintas tik Kirstukas. 2000 metais kaime pastatytas kryžius (aut. Vytautas Jakštas).

Iš Laičių kilęs literatūros kritikas Lionginas Šepkus, dailininkas dizaineris Valerijonas Šepkus, inžinierius Vytautas Romualdas Meškelė.

1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Užuprūdė, Dubulingis, Jurgiškės, Laibeliai, Pakūdrys, Paplotė (pievos), Plintavonė, Vilbiškiai (neišdžiūstančios balos), Untvazaunės, Užupės, Vidubrastis (ariamoji žemė), miškas Užusienis.

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. Rūtenis (78.63.191.35)

    2021-09-11 at 20:56

    Laičių k. vardo kilmė, matyt, nuo senovinio žodžio „leičiai“, kurį aukštaičiai taria „laičiai“. Leičiais LDK buvo vadinami kariai kavaleristai, sudarę ginkluotą karo vado ar kunigaikščio palydą, kaip artimiausieji jų bendražygiai. Tarp žygių jie kunigaikščių padovanotose sodybose augindavo žirgus, gamindavo ginklus. LDK rytinėse ir pietrytinėse srityse (Gudijoje, V. Ukrainoje) ši kunigaikščio palyda buvo vadinama „litva“.
    Lietuvoje yra keletas vietovių Laičių vardu: Viešinto ež. pietiniame krante, Molėtų ir Ukmergės rajonuose,Elektrėnų savivaldybėje.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų