2024/05/21

 

NUOTRAUKŲ ARCHYVE – GYVENIMO FILMAS

Kovo 29 dieną socialiniame tinkle „Facebook“ vyko penktasis paskaitų ciklo „Moterys mene“ renginys-virtuali paskaita „Veronikos Šleivytės fotofikcija: apie meną, moteris ir meilę“. Paskaitą vedė viena iš 2020 metais Kupiškio etnografijos muziejaus išleistos knygos „Foto Vėros Šleivytės“ sudarytojų, menotyrininkė, fotografijos ir dailės kritikė, profesorė, daktarė Agnė Narušytė. Autorės nuotraukos

Šviesuliai

Veronika Šleivytė (1906–1998) žinoma ne tik kaip sentimentali gėlių tapytoja ir ekscentriška asmenybė.

Fotografija iš Viktariškių kaimo kilusiai, Kaune gyvenusiai menininkei irgi turėjo labai svarbų vaidmenį.

Ką apie V. Šleivytę išduoda jos nuotraukos, per virtualią paskaitą „Veronikos Šleivytės fotofikcija: apie meną, moteris ir meilę“ papasakojo viena iš 2020 metais Kupiškio etnografijos muziejaus išleistos knygos „Foto Vėros Šleivytės“ sudarytojų, menotyrininkė, fotografijos ir dailės kritikė, profesorė, daktarė Agnė Narušytė.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Siekė socialinio teisingumo

Anot A. Narušytės, V. Šleivytės nuotraukos labai iškalbingos, jose atsispindi menininkės kūrybinis polėkis, ambicijos ir dramos.

Žvelgiant į jos nuotraukų ir negatyvų archyvą, susidaro įspūdis, kad čia sukurtas visas įvairios patirties paveikslas, o nuotraukos – tarytum pėdsakai, fosilijos gyvenimo, kuris kadaise buvo išgyventas.
Pastebima, kad didžioji dalis V. Šleivytės nuotraukų yra tartum pastatymai su aiškiai apmąstyta kompozicija ir idėja, kurią norima perteikti. Galima numanyti, kodėl taip yra.

Dauguma nuotraukų virtę eskizais, kūriniais, kuriuos dailininkė perkeldavo ant popieriaus lapo.
Ankstyvoje V. Šleivytės kūryboje akivaizdžiai matomos socialinės nelygybės temos. Nuotraukose įamžinama vargstančių žmonių kasdienybė.

Socialinio teisingumo menininkė siekė ne tik per meno prizmę. Ji ne vienerius metus dirbo Vaikelio Jėzaus draugijos našlaičių amatų mokykloje, iš kurios buvo atleista už lėšų švaistymą. Vargu ar tai buvo tikroji jos nušalinimo priežastis.

Manoma, kad V. Šleivytė atleista dėl to, kad aktyviai kovojo už vaikų teises. Archyve rastose nuotraukose (neaišku, ar jos) užfiksuota, kad vaikai baudžiami nehumaniškomis bausmėmis, pvz., pririšami virvėmis. Spėjama, kad V. Šleivytė rinko įrodymus, norėdama iškovoti vaikams geresnes sąlygas.

Tiek V. Šleivytės nuotraukose, tiek dailės kūriniuose atsispindi dar viena ryški moterų nelygybės tema – vaizduojamos sunkius darbus dirbančios moterys.

Pasirodo, V. Šleivytė buvo ir aktyvi moterų teisių gynėja. Yra žinoma, kad ji dirbo Moterų globos komiteto amatų mokykloje, o pati kaip mėgėja fotografijos konkursuose (fotografuojančių moterų anuomet buvo mažai) sužibėdavo netgi geriau už kai kuriuos profesionalus fotografus vyrus.

Derėtų pabrėžti, kad daugumoje V. Šleivytės nuotraukų dominuoja moterys. Fotografijose dažnai vyrauja jos šeimos moterys – mama, sesuo, vėliau ir dukterėčia Steputė. Beveik visose nuotraukose pozuoja ir pati jų autorė.

Nelaimingos meilės istorijos

Fotografijos prabyla ir apie tais laikais netoleruotiną homoseksualumą. Jose V. Šleivytė pozuoja kartu su mylimosiomis.

Nuotraukų serijose matyti ir džiugus jausmų pakylėjimas, ir ta pati, jau nelaiminga virtusi, meilė, kur V. Šleivytė pozuoja viena.

Kiek galima spręsti iš užrašų nuotraukų nugarėlėse, dažniausiai romantiškas ryšys nutrūksta, nes dėl tam tikrų priežasčių mylimosios išvyksta. Pasak A. Narušytės, žvelgiant į šias fotografijas nepavyko išsiaiškinti vieno svarbaus dalyko, ką dėl kitokios lytinės orientacijos turėjo išgyventi pati V. Šleivytė. Ar apie tai žinojo jos artimieji, ar jai pavyko tai nuslėpti nuo visuomenės, ar ji dėl homoseksualumo persekiota?

A. Narušytės teigimu, V. Šleivytės nuotraukos išduoda ir apie jos dvilypę asmenybę. Silpną ir kartu stiprią, nerūpestingą ir kartu labai rimtą, moterį ir kartu… vyrą. Archyve rasta nuotraukų, kuriose V. Šleivytė pozuoja apsirengusi vyrišku kostiumu, taip pat nuotraukų, kuriose ji pozuoja plikai nuskusta galva. Yra ir nuotraukų, kuriose V. Šleivytė pozuoja šypsodamasi, bet į tą pačią nuotrauką patekęs kitas kadras – rimta jos mina – iš karto verčia suabejoti, ar save fotografuojančiai nuotraukos autorei iš tikrųjų linksma.

Veronika Šleivytė visą gyvenimą mėgo fotografuotis šalia jai dovanotų gėlių.
Ar Vėrai Šleivytei iš tikrųjų linksma? „Ligoninės džiaugsmas“, 1933 m.

Kadangi V. Šleivytė dažnai sirgo ir gulėdavo ligoninėje, yra likę daug nuotraukų, kuriose ji šypsodamasi pozuoja su kažkieno atneštomis gėlėmis. Čia, A. Narušytės manymu, pastebimi tam tikri performanso elementai.

„Nuotraukose galima pamatyti vienokią Veroniką, kokia ji yra kaime, pas tėvus, ir visai kitą Veroniką – Kaune gyvenančią menininkę“, – sakė A. Narušytė.

Šalia jai dovanotų gėlių V. Šleivytė mėgo fotografuotis ir senatvės sulaukusi. Iš šių nuotraukų galima pamatyti tarsi savotišką gyvenimo filmą, kaip dailininkė metams bėgant keitėsi.

Anot vienos iš knygos sudarytojų, liko neįminta dar daug mįslių, ypač tai, ką menininkei teko patirti sovietiniais metais.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video