Regina TOTORYTĖ-STUNDIENĖ
Saldus atradimo džiaugsmas
Neseniai iškeliavus į Anapilį „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ režisieriaus Povilo Zulono našlei Stanislavai, atsivijo prisiminimai apie švęstą paties spektaklio trisdešimtmečio jubiliejų, kuriame teko ir dalyvauti, ir parašyti. Tą kartą kultūros namuose kabojo Henriko Orakausko paveikslas – pano su vestuvininkais, giedančiais „Strazdelį“, mat šiuo kulminaciniu aktu baigdavosi spektaklis. Pagal galimybes į sceną būdavo kviečiamas ir rašytojas Juozas Baltušis.
Prilenkęs neprigirdinčią ausį, ypačios klausos neturėjęs, giedodavo vis tiek. O tame pano sėdi vesėlninkai, kaip sakytų mono krošto žmonas, kėp gyvi. Susirikiavę tarsi į išskrendančių paukščių pulkelį, o režisierius nuo rėmo karšto, tarytum iš savojo nekantrumo kojomis maskatuoja.
Užėjo knietulys kūrinį būtinai surasti, bet sekėsi sunkokai, net pats Henrikas mažai kuo galėjo padėti: nė nuotraukos neturįs, mat tą pano palikęs dabartinei AB „Simega“. Tiesa, autorius prasitarė, kad jis tikrai pano kūręs iš vestuvininkų fotografijos. Puse lūpų užsiminusi, kad mano Kupiškis labai gerbia jo kūrybą, o uteniškiai, kaip čia pasakius, nelabai, santūrus kalbose ir iškalbus kūriniuose Henrikas ištarė vienintelį sakinį: „Neįtinku, nes nesu geidžiamos spalvos…“
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotrauka
Ieškojimo džiaugsmas buvo saldus, dar labiau patvirtinęs, kaip kupiškėnai vertina skulptoriaus kūrybą. Pats bendrovės vadovas Zenonas Bražys atsiliepė į skambutį net atostogaudamas, su malonumu pakvietęs pano nusifotografuoti. Ir vesėlninkai iš tiesų „Simegoje“ įkurdinti pravornai, jaukioje patalpoje, į kurią užsuka ir bendrovės svečiai. Tėviškėniškas pagarbumas sukildino ir asmeninius įspūdžius.
Susikeitę gimtinėmis
Kartais likimas taip nubraižo gyvenimo koordinates, kad pats atsiduri svetimo žmogaus gimtinėje, o jis didžiąją savo gyvenimo atkarpą pragyvena tavojoje. Iš Utenos pakeliui į gimtąjį Kupiškį visuomet pravažiuoju skulptoriaus Henriko Orakausko gimtinę – Vyžuonas. Čia, Rašytojų kalnelyje, Henriko sukurtas Angelas sergėja dviejų talentingų tėviškėnų – poeto bei literatūros kritiko Antano Masionio ir prozininko Broniaus Radzevičiaus – atminimą.
Tarsi iš balto gimtinės debesies nusklendęs Angelas kviečia į savąjį glėbį skaudaus Likimo nuvirintuosius, kurie bando pavėjui paleisti tragiškos lemties naštos skrandą, bet nepajėgia. „Ot, pagavo Heniukas Braniuko ir Antaniuko gyvenimų skausmus, – yra prasitaręs sutiktas senolis vyžuoniškis. – Anas jaunesnis buvo už anuos abu, bet vis tiek perprato. Užtat, kad savybėj tarp savų užaugęs… “
O paskui, pasiekus Kupiškį, Henrikas lyg vedasi už rankos, neįkyriai kviesdamas grožėtis tuo, ką palikęs mažame miestelyje. Kaip toje pasakoje: kur pasuksi – ten jo kūrybos įspaudą rasi. Jei iš karto skubėsi kapinių aplankyti, tai Baltų medis pasitiks, o Lietuvos kareivis ant senos šaudyklos, tarsi apsauginis, palydės. Kai autobusų stotis buvo remontuojama, eidama į kapines užtikau, savo gėdai, dar nematytų skulptūrų ligoninės teritorijoje.
O dabar intuityviai žvilgsnis ieško jo buvusių skulptūrų miesto aikštėje. Šią po rekonstravimo mano 1970 metų laidos bendraklasiai taikliai pavadino Čiornaja ploščiad (Juodąja aikšte): tuščia, juodai nykia, kviečiančia ne jaukiai pailsėti, o į protesto demonstracijas telktis.
Savam krašte našlaitis
Gi pačioje Utenoje, pasiskelbusioje Laimės miestu, H. Orakausko meniškų įspaudų reta. Jei mano mažame Kupiškyje jo kūrinių net dvidešimt aštuoni, tai kelis kartus didesnėje Utenoje jiems suskaičiuoti gana ir vienos rankos pirštų. Ir bemaž jie visi turi keistokas istorijas, paliudijančias seną patarlę, kad savame krašte pranašu nebūsi.
Pagrindinėje J. Basanavičiaus gatvėje ant pašto pastato dar sovietiniais metais įkurdinta „Žinia“ jau bejėgė priminti, kad ji tėviškėno kūrinys. Tačiau… Kai buvo sumanyta kitapus šios gatvės įrengti skverelį su skulptūromis, šių atrankos konkurse dalyvavo ir skulptoriaus Henriko „Svečias“ (paukštis), galėjęs grakščiai įsibristi į gėlyno puslankį. Deja, „pamušė“ jam koją vieno komisijos nario „argumentas“, negerai, kad abipus gatvės stovės to paties autoriaus skulptūros. Visiškai skirtingo išraiškos braižo, kad vargiai atspėtum jų autorystę.
Todėl trumpai, svečio teisėmis, užtrukęs skulptoriaus gimtinėje, konkursantas „parskrido“ į Kupiškį, be vargo nutūpė ilgam. O vietoj jo Utenos skverelį užgriozdino „Vaivorykštė“, to paties, kaip ir vilniečių vamzdžiu pervardytos „Krantinės arkos“ autoriaus, sukurtoji. Ir uteniškiai nebuvo pėsti: „Vaivorykštę“ bemat pavadino akmeniniu šašlyku. Avangardo stiliaus skulptūra, sverianti 3 tonas, suverta iš daugiau nei 100 akmenų, iškeltų į 4 metrų aukštį ir prilaikoma 4,5 tonos metalo stipinų. Kai per jos pristatymą vienas žurnalistas paties autoriaus paklausė, „kokio bieso reikia kelti akmenį į dangų“, kai jis amžių amžius pragulėjo ar prastovėjo ant žemės, klausimas liko be atsako.
Po kurio laiko, įprasminant senąjį traktą Sankt Peterburgas–Varšuva, buvo parengtas projektas skulptūromis papuošti Uteną. Sužibo viltis, kad ir tėviškėno H. Orakausko „(Iš)keliaujantis rugių laukas“ pagaliau ras deramą vietą tėviškės žemės lopinėlyje. Savo kūriniuose mėgstantis metaforų užuominas, ir didžiuliame vežime su daugybe judrių, tarsi vėjyje siūruojančių varpų, menininkas perduoda žinią, kad tuo pačiu traktu keliavo ir duona. O išsipusčiusios poniutės pro diližano langus matė nuobodų peizažą su triūsiančiais duondaviais trakto pakelės laukuose.
Autorės nuotraukos
Ši poetinė metafora ne tik apie praeitį, bet ir su liūdna nuojauta dėl ateities, kad europėjanti Lietuva neišvengiamai tolsta nuo ryšio su žeme. Gi skulptūros pavadinimas tarsi užkodavo vežimą kelionei be… tinkamo maršruto. Pastovėjusi J. Basanavičiaus gatvėje prie prekybos centro, gavo tinkamesnę vietą pagrindinėje Utenio aikštėje.
Bet netrukus, sumanius joje įrengti fontanėlius, „(Iš)keliaujantis rugių laukas“ buvo išprašytas ir liūdnai skambantis (varpose įmontuoti keli varpeliai, o rugių stiebai pritvirtinti prie spyruoklių, pakilus vėjui pradeda linguoti) nulingavo į senojoje pašto stotyje įsikūrusios Meno mokyklos kiemą. Jį pamatyti turistui – neįmanoma, net publikacijos autorė bandė skulptūrą nufotografuoti pro užrakintų vartų pinučius.
„Niekas nesakė, kad gyventi bus paprasta, tik pažadėjo, kad bus verta“, – teigė nežinomu likęs šios išmintingo sakinio autorius.
Man pasirodė, kad jis dera ir H. Orakausko kūrybos laikui.
