Ramūnas ČIČELIS
Žurnalistas, rašytojas
Lietuvos piliečiai iš esmės nuo nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio triukšmingo minėjimo prieš dvejus metus kaskart vasarį, kovą ir liepą staiga pasijunta, kad sudaro valstybę, nes minimos jos šventės.
Neatmestina prielaida, kad buvimo valstybės nariu jausmas neapleidžia ir kitais metų mėnesiais bei laikais. Tačiau esminis skirtumas nuo senųjų demokratinių Vakarų šalių yra toks, kad Lietuvos piliečiai tik jaučiasi esantys valstybė, bet iš tikrųjų tokie nėra. Jei pilietinė visuomenė Lietuvoje būtų tikrai susiformavusi ir veikianti, žmonės ne jaustųsi, o būtų.
Norint suprasti šį subtilų skirtumą, reikia mąstyti apie tai, kas sukelia patriotines emocijas. Atsakymas vienareikšmis – ne gilus savosios politinės tautos istorijos išmanymas ir sąmoningas angažavimasis dėl konkrečių idėjų ir darbų, bendraujant su kitais piliečiais, o viešųjų ryšių akcijų ir kelių gana rėksmingų ultrapatriotų transliuojamos tos istorijos nuotrupos, fragmentai, iš kurių piliečiai sprendžia apie mūsų praeitį kaip didingą pasakojimą.
Buvimas pilietinės visuomenės nariu reiškia, kad asmenybės įsipareigoja dėl bendro gėrio, kuria susikalbėjimą tarp skirtingų požiūrių žmonių, grupių ir interesų. Tradicinė Vakarų Europoje susiklosčiusi liberalioji visuomenė, daugeliui mūsų intensyviai keikiant liberalias Lietuvos politines ir kriminalines praktikas, prieš kelis šimtmečius reiškė tai, kad dabartinės visuomenės veikimo formos užgimė laisvame Amsterdamo mieste, kuris buvo pastatytas ant žemės, atkovotos iš vandenyno būtent piliečių susitelkimo bendram darbui būdu, kuris, galima tik spėlioti, tikriausiai sukūrė daugybę žmogiškųjų santykių.
Tada, kai dabartinė Nyderlandų sostinė ir jos žmonės sukūrė prielaidas anapus okeano gimti Niujorko miestui, jau buvo aišku, kad senajai feodalinei Europai atėjo pabaiga, jau nebebuvo atskirties tarp turtingojo ir kukliau gyvenančiojo, abiejų namai stovėjo toje pačioje gatvėje, abu įgavo lygias ir prigimtines laisves ir pareigas.
Kad ir kiek šiandien būtų kalbama apie Europos Sąjungos krizę ar net žlugimą, sunku įsivaizduoti, kad per kelis dešimtmečius šiame žemyne susiklostytų tokios aplinkybės, kurios nubrauktų visą milžinišką olandų įtaką, pasiekiančią mus iš istorinės, bet labai gyvos, praeities. Pati piliečių dalyvavimo valstybės gyvenime politika niekur nedingo ir nedings.
Ką šis istorinis ekskursas reiškia dabarties Lietuvai? Pirmiausia, tai, kad esminė tragedija yra ne žmonių nelygybė pagal turtą, o atotrūkis tarp piliečių ir valdžios, kuri turėtų jiems atstovauti. Šių metų vėlyvas pavasaris ir vasara šalyje tapo valdiškų pinigų dalijimo laikotarpiu. Iš tiesų, dabartinė valdžia piliečiams praneša ne tik tai, kad nori netiesiogiai pirkti būsimų rinkimų balsus, o ir tai, kad per pinigines išmokas staiga tarsi nebelieka valdžią ir žmones anksčiau skyrusios didžiulės distancijos. Piliečiai į dovanas reaguoja įvairiai, tačiau įdomiausi šiame kontekste yra du reiškiniai.
Pirma, kultūros srities įstaigos ir darbuotojai bei meno kūrėjai įkrito į gilų godumo liūną: kiek Lietuvos kultūros taryba paskirstytų milijonų eurų, kultūros atstovams vis tiek bus maža. Jie – nepasotinami.
Antra, visi tie, kurie gavo kitas išmokas, neretai vis tiek neatsikrato nepasitikėjimo tais, kuriuos išrinko. Numanoma frazė: „dabar jie lengvai dalija, o grąžinti reikės mums, piliečiams, tik truputį vėliau“. Taigi, ir šiuo atveju gera valia netikima.
Kultūrininkų ir kitų piliečių nuogąstavimai dėl blogų valdžios ketinimų ne tik padeda lengviau demaskuoti politinių tikslų turinčias valdžios manipuliacijas, bet ir atskleidžia bendrą mūsų santykį su pinigais ir turtu. Kaip ir daugelis Lietuvos verslininkų, taip ir kiti žmonės iki šiol nemano, kad savąjį godumą derėtų apriboti dėl gerų santykių su kitais valstybės žmonėmis. Juk esminis reiškinys yra nepasitikėjimas ne vien valdžia, bet ir kaimyno gerais ketinimais. Būtent todėl iki šiol Lietuvoje nėra išsivysčiusios pilietinės visuomenės.
Pilietis – tai ir paso savininkas, ir, labai svarbu, su kitais piliečiais bendraujantis žmogus. Dabar populiaru kartoti, jog pilietinę visuomenę turi sukurti švietimas ir kultūros sluoksnio žmonės. Apgręžčiau šį vežimą atgalios ir teigčiau, kad pilietinę visuomenę Lietuvoje kuria ir sukurs pilietiškas verslas, nes būtent privatusis sektorius šalyje yra labai gerai veikiantis.
Šį dėsningumą išsamiai atskleidžia kolektyvinis Lietuvos istorikų, politologų ir sociologų parašytas veikalas „Verslo amžius“, išleistas praėjusiais metais Kaune. Juokinga yra stebėti, kaip prieš kelerius metus vienoje iš televizijos gyvenimo būdo laidų jauna verslininkė kaip didžiausią savo atradimą pateikia bendruomeninio verslo idėją – tik vienos ar kitos prekės, paslaugos stokojančių žmonių grupė, vienijama ir praktinių, ir bendravimo interesų, sukuria tai, kas sudaro prielaidas pagal tokį modelį plėtotis ir nevyriausybiniam sektoriui. Tai – šimtametės Vakarų Europos istorijos pamokos.
Paradoksalu – didesni Lietuvos piliečiai esame ne mitinguose ir švenčių šurmulyje, o pirkdami duoną iš vietinio kepėjo, gerdami kavą dažniausiai toje pačioje kavinėje ir, žinoma, nepamiršdami, kad galime kalbėtis su šalia gyvenančiais žmonėmis apie duonos šviežumą, kavos gardumą ar vaikų gyvenimus ir net orą.
Maži Lietuvos miesteliai, kuriuos Vilniaus bokštų tarnautojai linkę nuvertinti, pilietinę visuomenę kuria labai intensyviai ir išradingai, todėl sąmonės kertėje rusena įsitikinimas, kad sąlygiškai jau gana greitai galėsime gyventi taip gerai, kaip jau seniai gyvena Roterdamo ar Utrechto žmonės. Ir tai nereiškia kiekvienam pilnos banknotų piniginės. Tai reiškia, kad gyventi, matyt, bus vis jaukiau ir padoriau tuo atžvilgiu, kad žmones vertinsime, pirmiausia, pagal sąžiningumą, o ne pagal asmeninės pilies-gyvenamojo namo sienų, tvorų aukštį ir storį. Tada patriotizmas reikš ne buką tautinį pasipūtimą, o su kitais žmonėmis draugiškumu susijusius gyvenimus savo šalyje.
Metanojos Žilėnaitės nuotrauka iš redakcijos archyvo
