„Knygų lentyna“
Rašytoja, poetė, muziejininkė, kelių romanų apie iškilius Lietuvos rašytojus autorė Aldona Ruseckaitė spalio 16 dieną buvo atvykusi į Kupiškio viešąją biblioteką. Tądien pristatytas jos naujas romanas apie poetę Salomėją Nėrį „Padai pilni vinių“ ir eilėraščių knyga „Debesiu“. Dalyvavo kunigas ir poetas Justas Jasėnas.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Ištikima lituanistikai
Renginio vedėja bibliotekos darbuotoja Lina Matiukaitė pristatė viešnią kaip 16 knygų autorę, kaip buvusią ilgametę Maironio lietuvių literatūros muziejaus Kaune direktorę, kuri laisvalaikiu labai mėgsta fotografuoti gamtą, ypač paukščius. Visą gyvenimą dirbo muziejuje, bet yra baigusi Vilniaus universitete lietuvių kalbos ir literatūros studijas.
A. Ruseckaitės pirmiausia paklausta, kodėl ji pradėjo rašyti būtent autobiografinius romanus.
Viešnia prisipažino, kad administracinio darbo nemėgo, jautė, kad toks darbas gramzdina, bet su kolegų pagalba su juo susidorodavo. Vis dėlto jai, lituanistei, labai pasisekė, kad galėjo dirbti literatūros muziejuje.
„Niekada nenorėjau nutolti nuo savo profesijos, lituanistikos. Skaičiau, vedžiau literatūrinius vakarus, rašiau straipsnius. Patiko ir archyvus tyrinėti. Skaičiau paskaitas literatūrinėmis temomis. Taip ir susiklostė keturios knygos apie lietuvių rašytojus. Manau, jei nebūčiau dirbusi šiame muziejuje, tai nebūčiau ir šių knygų parašiusi. Man muziejus uždėjo antspaudą, kad reikia tyrinėti labai daug ir kruopščiai viską perskaityti apie tyrinėjamą objektą, kiek tik įmanoma.
Taip pat svarbu ir apsilankyti tose vietose, kur būta, gyventa mano knygų herojų. Tik po tokio įdirbio jaučiuosi tvirta ir galiu apie mane dominančias asmenybes rašyti. Aš renkuosi tokį rašymo stilių, kad visi pateikiami apie žmogų faktai knygoje būtų tiesa ir kad jie būtų įdomiau įvilkti į meninį žodį. Siekiu, kad skaitytojas sužinotų kažką naujo apie mano herojų, užkibtų už tikrų jų gyvenimo faktų, į juos pažvelgtų įvairiu kampu. Antai Žemaitė mane, kaip moterį, sudomino meilės istorija daug už ją jaunesniam vyrui. Rašyti apie Vytautą Mačernį nutariau, nes pažinojau jo brolį, seserį, buvusius kaimynus ir buvusią sužadėtinę. Apie Salomėją Nėrį neketinau rašyti, nes biografija yra plačiai tyrinėta įvairiuose leidiniuose. Visgi atėjo toks metas, kai pati sau pasakiau, kad noriu grįžti prie S. Nėries. Tai buvo susiję ir su tuo, kad aš daug metų jai advokatavau, kai po Nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo jos juodinimas. Gyniau ją įvairiuose susitikimuose, per interviu radijui ir kitoms žiniasklaidos priemonėms. Sakiau, kaip jūs nesuprantate, kad jos vaikas buvo ligotas, atėjo sovietai, buvo daug baimės. Tą poemą apie Staliną ji per prievartą parašė. Vėliau paaiškėjo, kad iš dalies taip ir buvo.
Be to, Maironio lietuvių literatūros muziejui priklausė jos namas Palemone. Su juo buvo susijusių darbo reikalų – nuo namo remonto iki ekspozicijų ir renginių.
Vienas mano draugas kartą manęs paklausė, kodėl aš S. Nėrį taip ginu. Ar aš nemananti, kad ji tuo, ką darė, tikėjo, gal jai to reikėjo. Taigi visa tai ir buvo paskutinis postūmis atsisėsti ir išsamiai viską išsiaiškinti“, – apie kūrybines inspiracijas kalbėjo A. Ruseckaitė.
Apsisprendusi giliau patyrinėti S. Nėries gyvenimo faktus, rašytoja nuvažiavo į Vilniaus universiteto ir Martyno Mažvydo biblioteką. Ten pasirausė archyvuose, juos išstudijavo ir suprato, kad jos advokatavimas S. Nėriai buvęs šiek tiek paviršutiniškas, gerokai vienplanis. Kai prisirinko užtektinai faktų iš poetės gyvenimo, sėdo prie kompiuterio rašyti. Sugalvojo veikėjus. Visgi tuomet dar nebuvo apsisprendusi leisti knygos. Apie tą rašymą užsiminusi vienos leidyklos direktorei. Ši išprašiusi paskaityti, ką parašiusi. Po kurio laiko išgirdusi žinią, kad knygą reikia išleisti.
A. Ruseckaitė sakė, kad leisti knygą bijojusi ir dėl to, kad sunku rasti recenzentą. Mat daug kas visų pateiktų faktų nežino, negali pasakyti, ar tai išgalvota, ar tiesa. Šiais laikais tokių knygų recenzijas drįsta rašyti tik studentai.
Romaną apie S. Nėrį visgi išdrįsusi publikuoti ir dėl to, kad jau buvo išleidusi romanus apie tris kūrėjus žemaičius. Reikėjo parašyti ir apie žmogų iš kito Lietuvos regiono.
S. Nėris ryškesnėje šviesoje
L. Matiukaitė rašytojos klausė, ar dabar ji tapo mažiau rašytoją ginančiu žmogumi. Kas šią knygą rašant labiausiai nustebino?
A. Ruseckaitė teigė, kad netapo mažiau S. Nėrį ginanti. Knygos tikslas buvo – absoliučiai, kiek sugeba iš visokių dokumentų ir knygų tyrinėjimų, atverti tikrą tiesą. Tik atverti, nes tikros tiesos iki galo niekada nesužinosime.
„Suvokiau, kad poemą apie Staliną parašė, nes labai norėjo važiuoti į Maskvą. Labai puošėsi, ruošėsi. Domėjosi Leninu. Norėjo apie jį parašyti genealų kūrinį, bet niekas iš Maskvos jai neatsiuntė Lenino monografijos. Prirašė 1940 metais ir vėlesniais visokių eilėraščių ir Stalinu tikėjo, į marksizmą buvo palinkusi nuo 1931 metų, nuo Trečiojo fronto laikų. Visa tai buvo. Pažiūros buvo. Sau atvėriau, kad S. Nėris buvo naivi politikė, kad ja labai manipuliavo vyrai, atsiprašau vyrų. Už akių apie ją Trečiojo fronto laikais negražiai kalbėjo susirašinėdami tarpusavyje. Poetė turėjo ir tam tikrų prigimtinių bruožų iš savo tėvo suvalkiečio, kurie jos gyvenime daug ką nulėmė. Ji norėjo būti matoma, priekyje, mylima, aukštinama. Jos tėvas buvo iš banko paėmęs didžiulę paskolą. Pasistatė mūrinius tvartus ir pasikvietė Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, kad jį aplankytų ta proga ir pasižiūrėtų. Tokia buvo ir Salomėja.
S. Nėris atsiskleidė ir kaip labai aistringa moteris. Jai reikėjo draugų vyriškių, reikėjo meilės. Ji pati yra prisipažinusi, kad yra tarsi laukinis žirgas ir labai nuodėminga. Antra vertus, jos gyvenimą ir pažiūras labai nulemdavo vyrai. Pavyzdžiui, Bronius Zubrickas jai savo revoliucines idėjas perteikinėjo. Vedė lankyti po tiltu gyvenančio kažkokio benamio. Ji čia pat įsimylėjo Bronių. Su juo nusifotografavo. Jis žadėjo ją vesti, o netrukus pabėgo į Ameriką. Ten vedė turtingą anglę ir viskas tuo baigėsi.
Dar supratau vieną dalyką. Deja, ji nebuvo labai laiminga moteris. Visos tos meilės nebuvo tokios, kad patenkintų jos širdį. Turbūt kažkiek su Bernardu, kai susipažino, iš pradžių tikresnio jausmo būta. Vėliau iš antro vyro Veržbilausko ji patyrė tam tikro rūpinimosi ir meilės. O kitais atvejais ji negavo tokio atsako, kokio troško.
Svarbiausia S. Nėrį aš atradau galbūt kaip žmogų, kaip moterį, kuriai tiek daug visko reikėjo, kuriai ir sekėsi, ir nesisekė visa tai pasiekti, kuri geriausius eilėraščius parašydavo, kai būdavo viena ir nelaiminga, Penzoje, Ufoje.
Mano tikslas buvo parašyti apie ją tik nuo 1940 metų birželio 15 dienos, kai sovietai okupavo Lietuvą, iki 1945 metų liepos 7 dienos, kai ji iškeliavo iš šio pasaulio, patyrinėti patį sunkiausią jos gyvenimo laikotarpį. Būtent tuos metus, už kuriuos ją visi kaltina. Jaunystės metai, visos meilės kitų aprašytos. Žinoma, ir aš savo knygoje trumpai perbėgau per šį poetės gyvenimo tarpsnį. Kitaip buvo neįmanoma kuriant tekstą.
Visus faktus įvilkti į meninį drabužį man padėjo pasirinktas veikėjas Smakas – simbolizuojantis piktą blogio jėgą. Romane jis poetę nuolat kaltina. Čia rasite ir Geruosius balsus – kolektyvinį veikėją, kuris poetę teisina, supranta jos poelgius. Norėjau, kad tų balsų būtų daug, nes daug žmonių poetę myli, deklamuoja, skaito jos eilėraščius. Yra ir trys bibliniai siužetai romane. Jie susiję su Salomėjos vardu, buvusiu jos religingumu. Mėgstu rašydama į Bibliją atsiremti, interpretuoti šiek tiek“, – apie savo įžvalgas ir romano struktūrą kalbėjo rašytoja.
Paklausta, ar S. Nėris visgi išdavė Lietuvą, A. Ruseckaitė teigė, kad ji iš tikrųjų Lietuvos asmeniškai niekada neišdavė. Buvo be galo naivi. Tikėjo, kad Sovietų Sąjungoje visi žmonės lygūs, laimingi, kad menininkai gerbiami ir gauna gerus honorarus. Jai buvo gerai sumokėta už poemos apie Staliną vertimą į rusų kalbą. Turėjo įtakos sunkus jos gyvenimo etapas nuo 1931 metų, kai poetė prisišliejo prie kairiųjų pažiūrų žmonių. Sulaukdavo visokių pašaipų, anoniminių laiškų. Kai prasidėjo karas ir nunešė ją į Rusiją – nebeliko jokio pasirinkimo.
Ir A. Ruseckaitė, ir S. Nėries poeziją tą vakarą skaitęs J. Jasėnas pabrėžė, kad pirmiausia reikia atskirti asmeninį poetės gyvenimą nuo kūrybos. Ir glaustis labiau prie pastarosios.
Į Aldonos Ruseckaitės naujos poezijos knygos „Debesiu“ ir romano apie Salomėją Nėrį „Padai pilni vinių“ pristatymą bibliotekos salėje buvo susirinkęs gausus būrys kupiškėnų.
Autorės nuotraukos
Apie gedėjimą ir laiką
Gausiai susirinkusiems literatūros mėgėjams pristatyta ir A. Ruseckaitės poezijos knyga „Debesiu“. Jei ne J. Jasėno paraginimas, nebūtų tos knygelės atvežusi. Nenorėjo primesti žmonėms daug asmeninio santykio su aplinka. Ta knyga skirta jos mamos Onos (1919–1984) šimto metų sukakčiai ir pernai mirusio brolio Vytauto atminimui.
„Ilgai galvojau, ar ją leisti. Gyvename tokiu laiku, kai tarsi visiškai negalima kalbėti apie savo gedėjimą. Antai mirus vienam mano profesoriui, buvome pakviesti tik prie kapinių su juo atsisveikinti, negalėjome jam atiduoti deramos pagarbos. Kai visi labai skubame, sudėtingas laikas gedėti. Dėl artimųjų išleidau šią knygelę, bet ir kiti žmonės ją, atrodo, normaliai priima.
Rašau, kaip kinta emocijos, ką žmogus jaučia netekęs artimojo, kaip vėliau transformuojasi tos emocijos. Keistas jausmas apima, kai sužinai, kad jau esi vyresnis nei mirę tavo tėvai. Apie visa tai rasite šioje mano eilėraščių knygelėje“, – kalbėjo A. Ruseckaitė.
Jos eilėraščiuose daug gamtos motyvų, gyvenimo prasmės apmąstymų. Poetė rašo: „Visą laiką reikia ką nors turėti delne: / duonos trupinį / smėlio ar aukso smiltį / akmenėlį Komuniją / raidę saulės spindulį lašą lietaus / vėjo gūsį. / Visą laiką turėti, kitaip – / kelią pamesi.“
