ALEKNŲ IŠ PLUNDAKŲ DVASIOS ŠVIESA IR LIETUVYBĖS DAIGAI PLAČIAI PASKLIDO

„Kūrybiškumo genas“

Šiandien sunku įsivaizduoti, kaip kaimo glūdumoje galėjo vykti pramogos, linksmybės, nesusietos su kalendorinėmis šventėmis, vestuvėmis, krikštynomis ir panašiais dalykais. Pirmenybė skirta ūkio darbams, laisvo laiko žmonėms nedaug likdavo, nebent žiemos laikotarpiu. Kasdienę rutiną dažnai paįvairindavo sekmadieniniai susitikimai su kaimynais ar seniai matytais pažįstamais bažnyčios šventoriuje po šv. Mišių, apsilankymas turguje.

Bet tarp kaimo žmonių būta ir tokių, kuriems labiau rūpėjo ne žemę dirbti, bet mokytis, kurti, kitus šviesti ir kelti jų dvasią. Veikti lietuvybės labui patriotiškai nusiteikusius to meto žmones skatino spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, kurį Rusijos imperijos valdžia įvedė po 1863–1864 metų sukilimo numalšinimo ir kuris tęsėsi iki 1904 metų. Šiuo laikotarpiu kūrėsi slaptos draugijos, vyko pirmi slapti lietuviški vakarai, vaidinimai.

Tarp XIX a. pabaigos–XX a. pradžios šviesuolių, lietuvybės skleidėjų buvo ir kupiškėnas Kazimieras ALEKNA, gyvenęs Plundakų kaime.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Plundakai nyksta

Pirmiausia K. Aleknos pėdsakų ieškojome jo gimtuosiuose Plundakuose. Čia tebėra sodyba, kurioje 1898 metų spalio 29 dieną suvaidinta Keturakio „Amerika pirtyje“ ir Vaižganto „Nepadėjus nėr ko kasti“. Tai pirmas žinomas slaptas lietuviškas vakaras Kupiškio krašte. Beje, „Amerika pirtyje“ čia suvaidinta metais anksčiau nei Palangoje.

Apie tai byloja ir ant namo sienos, minint pirmo slapto lietuviško vakaro 100-metį, atidengta paminklinė lenta (aut. J. Šmigelskas ir R. Vizbaras).

Iš gražios praeities išlikę raižyti namo langų elementai ir dangų remiantys seni klevai. Šiuo metu sodyboje nuolat negyvenama. Ji sparčiai nyksta.

Baigia ištuštėti ir Plundakų kaimas. Pavyko pasikalbėti su čia gimusia ir gyvenančia Danute Stančikaite-Vaškeliene.

Moteris sakė, kad jos vaikystės ir jaunystės metais Aleknų sodyba jau priklausė Baranauskams. Dabartiniai šios sodybos savininkai gyvena mieste, čia atvažiuoja tik vasarą.

K. Alekna po žemės reformos išsikėlė į vienkiemį pamiškėje.

„To vienkiemio nebėra. Ten vėliau ūkininkavo Kazimiero sūnus Kazys Alekna. Po karo šeima dešimčiai metų išvežta į Sibirą. Grįžę vėl gyveno savo sodyboje. Labai tvarkingi, švarūs buvo namai. Teko ir į vidų užeiti.

Ne kartą pro tą sodybą ėjau grybauti. Kazys Alekna mane visada pakalbindavo. Buvo labai įdomus žmogus. Kūrė eilėraščius. Aiškino man, ką reiškia jo išdėlioti ant tvoros stulpelių akmenukai. Tik nebepamenu, ką jis konkrečiai kalbėjo.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę tėvų žemėje buvo pradėjusi ūkininkauti Kazio Aleknos dukra, Kazimiero anūkė Vytenė Repšienė su vyru. Jie buvo pasistatę vasaros namelį“, – pasakojo pašnekovė.

Ji dar prisiminė, kad į buvusią Kazimiero Aleknos sodybą, pas Baranauskus, apie 1949–1950 metus visas kaimas sueidavo į gegužines pamaldas, mojavas.

Kamaroje buvo labai lygios grindys, iššluota, ant sienų pakabinti šventųjų paveikslai, papuošta berželiais. Dėl mojavų daugiausia džiaugsmo būdavo vaikams, nes tėvai po darbų pavargę ne kiekvieną vakarą ateidavo pasimelsti.

D. Vaškelienė apgailestavo, kad gimtasis jos kaimas sparčiai nyksta. Ankstesniais metais, kol dar buvo daugiau gyventojų Plundakuose, ji yra surengusi kelis kaimo suėjimus.

Šiandien šio kaimo gatvė pavadinta Girvalakių, gretimo kaimo, vardu. Pašnekovės nuomone, reikėjo pavadinti Aleknų vardu.

Mat čia daugiau nei pusė gyventojų buvo Aleknos. Jie visi vienaip ar kitaip susiję giminystės ryšiais.

Visi mėgo bendrauti, buvo dainingi ir linksmi. Iki šių dienų vietinių žmonių atmintyje, anot D. Vaškelienės, Kazimieras Alekna išliko kaip labai atsidavęs bažnyčiai, apsišvietęs, garbingas žmogus, geras organizatorius, visuomenininkas, lietuvybės puoselėtojas, bet nelinkęs į žemės ūkio darbus.

Ši našta kliuvo jo žmonai Anelei ir vaikams.

Istorijos šaltinius pasklaidžius

Informacijos apie Kazimierą Alekną galima rasti „Kupiškėnų enciklopedijoje“, rajono laikraštyje „Kupiškėnų mintys“, „Panevėžio ryte“ ir kitoje spaudoje, kur ypač plačiai nušviestas pirmo lietuviško vaidinimo Kupiškio krašte šimtmečio paminėjimas. Pirmų vaidinimų nuotraukų neaptikta. Vaidinimai buvo slapti ir dėl to, matyt, nekviesdavo fotografo.

Rengiantis paminėti 1998 metais pirmo slapto lietuviško vakaro Plundakuose šimtmetį daug informacijos apie K. Alekną iš įvairių dokumentų, pokalbių su šio žmogaus artimaisiais surinko Kupiškio kultūros centro režisierė Vilija Morkūnaitė ir tuo metu Kupiškio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja dirbusi Lina Matiukaitė.

Remiantis L. Matiukaitės pateikta ir kita informacija galima sužinoti daug įdomaus apie Kazimierą Alekną. Jis gimė 1859 metų kovo 4 dieną Plundakų kaime. Baigė Kupiškio liaudies mokyklos 3 klases ir Kleofo Kozmiano slaptą mokyklą.

Skaitė ir rašė lietuviškai, rusiškai, kūrė eiles. Eilėraštis „Pavoseris“ išspausdintas Antano Baranausko sudarytame tarmiškų tekstų rinkinyje „Litauische Mundarten“ (Leipzig, 1920). Manoma, kad Kupiškyje pas kunigus viešėdamas A. Baranauskas galėjo lankytis ir Plundakuose pas K. Alekną.

Išlikusi K. Aleknos 300 eilučių oracija „Auksinis šliūbas“, parašyta auksinių vestuvių su žmona Anele proga (1934).

Amžininkai plundakiečiai tas vestuves prisimindavo kaip labai „didelį bolių“, sukvietusį plačią giminę, visą kaimą ir garbingų svečių iš Kupiškio.

Išlikęs K. Aleknos giminaičių prisiminimas, kad jis labai sielojosi dėl kunigo K. Kozmiano mirties ir kad apie jį sudėjo raudą, kurios klausydami ir vyrai nesigėdijo nubraukti ašarą.

Kazimieras Alekna buvo doras ir teisingas žmogus, keletą metų renkamas Plundakų kaimo garbės teisėju, sugebėdavo sutaikyti žmones.

Palaikė ryšius su knygnešiais. Pats turėjo nemažai knygų, žurnalų, rinkdavo senus daiktus, kryžius, rūpintojėlius.

Jo anūkė V. Repšienė pasakojo, kad per Plundakus su prastu kuinu važiavo knygnešys, kurį vijosi žandaras. Kieme stovėjo pakinkytas arklys, kurį senelis atidavė tam knygnešiui. Išgelbėtas knygnešys paliko tik dvi knygeles. Močiutė visą gyvenimą, anot anūkės, prikaišiodavusi seneliui, kad „labai brangiai“ pardavė arklį.

K. Alekna buvo Kupiškio bažnyčios komiteto narys, 20 metų rūpinosi naujos bažnyčios statybos medžio darbais.

Jam dar gyvam esant už nuopelnus bažnyčiai paskirta garbinga amžinojo poilsio vieta – šalia Marijos Lurdo senosiose Kupiškio kapinėse.

1898 metais K. Aleknai savo sodyboje organizuoti pirmą slaptą lietuvišką vakarą Kupiškio krašte, kur suvaidinta Keturakio „Amerika pirtyje“ ir Vaižganto „Nepadėjus nėr ko kasti“, padėjo ir tuometiniai Kupiškio kunigai Felicijonas Lialis bei Julijonas Kasperavičius. Režisierius ir Faibčiko vaidmens atlikėjas buvo pats K. Alekna, vaidindavo ir jo vaikai, Plundakų, aplinkinių kaimų žmonės. Artimieji prisiminė vyresnių giminaičių pasakojimus, kad vykstant lietuviškam vakarui, aplink Aleknų sodybą būdavo namiškių sargyba, kad akylai stebėtų, ar nesiartina žandarai ar pats Kupiškio uriadnikas. Tie spektakliai vaidinti ir kituose kaimuose. Jie vykdavo klojimuose, klėtyse ar kiemuose.

Skirstant kaimus į vienkiemius K. Alekna įsikūrė kaimo pakraštyje prie Mirabelio girios. Dėl to jam prigijo Aleknos Pakrūminio pravardė.

K. Alekna su žmona Anele Černiūte išaugino 6 sūnus ir 3 dukras.

Du jauniausi sūnūs Povilas ir Ignas baigė aukštuosius mokslus. Antanas buvo išėjęs užkuriom į Pyragius, o Pranas – į Svidenius. Kazys gyveno Plundakuose. Buvo vedęs Marijoną Šlapelytę iš Rakučių kaimo. Ji kilusi iš garsios ir turtingos Šlapelių giminės.

Vyriausia dukra Ona buvo nutekėjusi į Migonis už Petrulio. Jam mirus ištekėjo už Krapavicko. Marijona ištekėjo už Pėžos ir gyveno Vėžionyse. Julija gyveno Kupiškyje ištekėjusi už Kupiškio vargonininko, gimnazijos muzikos mokytojo Igno Plūko.

Kazimieras Alekna mirė 1936 metais Plundakų kaime, palaidotas Kupiškio senosiose kapinėse.

Toli nuo Tėvynės

Ne visi K. Aleknos vaikai liko gyventi Lietuvoje. Pirmas į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) 1906 metais išvyko sūnus Jonas (1885–1958), dainininkas, tautosakos pateikėjas.

Jis 1898 metais tėvų namuose slapta pastatytoje Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“ vaidino piemenėlį. Persekiotas už dalyvavimą 1905 metų revoliucijoje. Apsigyvenęs Niujorke dainavimo mokėsi privačiai pas kompozitorių ir dainininką Miką Petrauską. 1907 metais Voterberyje M. Petrausko pastatytoje operetėje „Kaminkrėtys ir malūnininkas“ atliko Kaminkrėčio vaidmenį. Nuo 1909 metų gyveno Klivlande, 1929 metais lankėsi Lietuvoje.

Daug metų vaidino ir dainavo Klivlando lietuvių teatro mėgėjų spektakliuose, lietuvių choro „Daina“ koncertuose, giedojo Šv. Jurgio lietuvių parapijos chore. Parašė ir lietuviškuose laikraščiuose paskelbė eilėraščių. Jonas Balys į magnetofono juostą įrašė Jono Aleknos padainuotų Kupiškio krašto liaudies dainų ir jų paskelbė JAV išleistame tęstiniame leidinyje „Lietuvių tautosakos lobynas“.

Du jaunyliai K. Aleknos sūnūs Ignas ir Povilas savo gyvenimą kūrė tolimoje Australijoje.

Ignas Alekna (1908–1981) – išeivijos visuomenės veikėjas, spaudos bendradarbis. 1925 metais baigė Kupiškio vidurinę mokyklą, 1925–1929 metais mokėsi Simono Daukanto mokytojų seminarijoje Kaune, nuo 1930 metų studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto Ekonomikos skyriuje. 1929–1930 metais atliko karo prievolę. Karo mokykloje baigė kariūnų aspirantų kursus. 1931–1934 metais dirbo Kauno apygardos teismo vyriausiojo notaro įstaigoje, 1934–1944 metais – Taupomosiose valstybės kasose.

I. Alekna dalyvavo 1941 metų Birželio sukilime. 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, o 1949 metais atvyko į Australiją, įsikūrė Melburne. 1950 metais kartu su kitais tautiečiais įsteigė aukų fondą Melburno lietuvių namams įsigyti. Rašė lietuvių išeivijos periodinėje spaudoje – „Mūsų pastogė“, „Tėviškės aidai“, „Dirva“ ir kt.

Buvo aktyvus įvairių Australijos lietuvių organizacijų dalyvis. Už aktyvią lietuvišką veiklą apdovanotas Karaliaus Mindaugo medaliu (1978), Pasaulio lietuvių bendruomenės žymeniu (1980).

Savo darbus pats taip įvertino: „Dirbau, kiek galėjau ir sugebėjau, tik skolą Tėvynei už lietuvio vardą grąžinti norėjau.“ Su žmona Onute Marija Kuizinaite išaugino sūnus Visvaldą ir Vytą.

Mirė 1981 metų lapkričio 19 d., palaidotas Melburne (Australija).

Išeivijos visuomenės veikėjas, mecenatas Povilas Alekna (1906–1975) 1926 metais baigė Kupiškio progimnaziją.

Dirbo įvairiose valstybinėse įstaigose Kaune. Antrojo pasaulinio karo metus praleido tėviškėje. 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos.

Į Australiją atvyko 1949 metais ir kartu su broliu Ignu apsistojo Melburne. Po kelerių metų persikėlė į Sidnėjų, kur įsikūrė visam gyvenimui.

Aktyviai dalyvavo lietuviškų organizacijų veikloje, buvo Australijos lietuvių bendruomenės krašto tarybos narys, Australijos lietuvių kultūros fondo Melburno skyriaus valdybos narys, Sidnėjaus apylinkės valdybos narys, Sidnėjaus Lietuvių namų tarybos narys.

P. Alekna buvo kuklus, nemėgo viešumos, bet dirbo sąžiningai, savęs negailėdamas. Nesukūręs šeimos, kiek galėdamas finansiškai rėmė kultūrinę veiklą, skautų organizacijas. 1974 metais davė pradžią Australijos lietuvių fondo įsteigtai akademinei premijai, paaukojo 1000 Australijos dolerių. Dosniai globojo Australijos lietuvių savaitraštį „Mūsų pastogė“ ir jį platino. Jis buvo Sidnėjaus lietuvių klubo bibliotekos steigėjas ir vedėjas.

Savo asmeninę biblioteką padovanojo Lietuvių sodybai Engadene (Sidnėjaus priemiestis). Čia jis praleido ir paskutinius savo gyvenimo metus. Mirė 1975 m. lapkričio 19 d., palaidotas Sidnėjaus Rookwoodo kapinėse, lietuvių sekcijoje.

Po Antrojo pasaulinio karo 1944 metais, mirus vyrui, į JAV išvyko ir Julija Plūkienė su sūnumi Vytautu.

(Pateikiant šią informaciją remtasi L. Matiukaitės surinktais faktais Kupiškio viešajai bibliotekai. Kai kurie papildymai yra Vidmanto Jankausko. Aut. past.).

Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur