Gegužės 21 dieną daugiau nei 300 žmonių būrys Šimonių girioje pėsčiųjų žygiu „Algimanto apygardos partizanų takais“ įamžino partizanų žygdarbius. Per šį žygį ne tik pamatytos vietovės, kuriose kovojo ir žuvo Algimanto apygardos partizanai, bet ir prisiminti, pagerbti visi kovotojai, žuvę už Lietuvos laisvę Aukštaitijos partizanų vadavietėje.
Pėsčiųjų žygio dalyvius sveikino 89 metų Jonas Kadžionis-Bėda, kuriam suteiktas atkurtos Algimanto apygardos partizanų vado vardas, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis. Partizanų dainas traukė Siesikų kapelos „Vieversa“ vyrai ir Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis.
Pagerbė kovotojus
Į pėsčiųjų žygį „Algimanto apygardos partizanų takais“ atvyko daugiausia jaunimo, tarp jo buvo ir dar nemokančių vaikščioti. Aplankytos Algimanto apygardos vadovybės ir buvusių partizanų bunkerių vietos, kapinės, kuriose palaidoti Algimanto apygardos partizanai, Adomynės bažnyčioje ta proga laikytos šv. Mišios.
Galiausiai, žygio trasa baigėsi prie Algimanto apygardos partizanų vadavietės, kurioje 1949 metų vasarą Algimanto apygardos vadu paskirtas Antanas Starkus-Montė įrengė įspūdingo dydžio bunkerį. Ten pagerbti partizanai ir visi kovotojai, žuvę už Lietuvos laisvę. Skambėjo partizanų dainos ir kvietė kariškos vaišės.
Jaunimas smalsus
Žygio dalyviams istorikas, partizaninio judėjimo Aukštaitijoje tyrinėtojas Gintaras Vaičiūnas pasakojo: „Algimanto apygarda įkurta 1947 m. gegužės 1 dieną Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sprendimu iš Panevėžio ir Rokiškio apskrityse veikusių partizanų junginių, kurie priklausė Vytauto apygardai. Algimanto apygardą sudarė trys rinktinės: Šarūno, Kunigaikščio Margio ir Žalioji. Apygardos teritorijoje, Šimonių girioje, bazavosi srities vadovybė, būdavo rengiami srities vadų sąskrydžiai, leistas laikraštis „Partizanų kova“. Apygardai vadovavo Antanas Slučka-Šarūnas ir Antanas Starkus-Montė.“
Istorikas susirinkusiems žmonėms parodė, kokiuose bunkeriuose gyveno partizanai, o slėptuvių konstrukcijomis labai domėjosi smalsūs jaunieji žygio dalyviai.
Pažintinis maršrutas „Algimanto apygardos partizanų kovų takais“ driekiasi nuo vieno bunkerio iki kito. Įspūdingiausias bunkeris, kurį įrengė Algimanto apygardos vadas A. Starkus-Montė.
G. Vaičiūnas priminė, kad partizanų vadas A. Slučka-Šarūnas žuvo 1949 m. spalio 28 d. „Kartu su juo žuvo ir jo žmona Joana Railaitė-Neringa bei partizanas J. Jovaiša-Lokys. Jie žuvo Andrioniškio valsčiaus Butkiškių vienkiemyje. A. Starkus-Montė žuvo praėjus 4 dienoms po Šarūno žūties. Tai įvyko štabo bunkeryje Šimonių girioje, prie Priepodo ežero. Nenorėdamas pasiduoti gyvas, po atkaklių kautynių susisprogdino kartu su bendražygiais. Partizanų artimieji slaptai juos atkasė ir palaidojo Adomynės kapinėse, Kupiškio rajone“, – apie partizanų žūties aplinkybes kalbėjo G. Vaičiūnas.
Priesaika užbūrė
Žygio dalyviai nuščiuvę klausėsi pirmų Šimonių girios partizanų priesaikos. Ją prie didžiojo Algimanto apygardos štabo bunkerio liekanų perskaitė istorikas G. Vaičiūnas: „Įstodamas į lietuvių partizanų būrį akivaizdoje Dievo, Tėvynės kankinių ir visų kritusių už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę prisiekiu: visomis jėgomis kovoti už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę ir lietuvių tautos gerovę, pasiduodu šios organizacijos drausmei vykdydamas vadovybės įsakymus ir švenčiausiai laikydamasis man patikėtų paslapčių. Gerai žinau, kad už sąmoningą paslapčių išdavimą ir įsakymų nevykdymą gresia man mirties bausmė. Tai, ką pasižadu, tegu Aukščiausiasis man ištesėti padeda. Galiu žūti, bet priesaikos nesulaužysiu.“
Išskirtinis reiškinys
Žygio dalyvius sveikino krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Ministras džiaugėsi, kad į žygį susirinko tiek daug jaunimo. Išreikšdamas pagarbą partizanams ministras pabrėžė: „Kalbėdami apie dabartį mes negalime pamiršti praeities, nes partizanų kovos – didelis indėlis į mūsų laisvę, dėl to, kad Lietuva išliko, ir galėjome atkurti šalies nepriklausomybę.“
Pėsčiųjų žygio dalyviai įdėmiai klausėsi Algimanto apygardos partizano 89 metų Jono Kadžionio-Bėdos.
Gyvas tų kovų liudininkas aistringa kalba perteikė, kokie mūšiai vyko Šimonių girioje. J. Kadžionis tvirtino, kad netektys grūdina ir suteikia jėgų kovoti, o dešimtmetį trukusi pokario partizanų kova – išskirtinis Lietuvos istorijos reiškinys. Klausantis garbingo amžiaus sulaukusio partizano, išgyvenusio pragarus tremties lageriuose, kėlė susižavėjimą jo nuoseklios ir raiškios mintys. Tai tikro Lietuvos patrioto, politiko kalba, kuria buvo pasakyta viskas – nuo pokario įvykių iki šiandienos aktualijų.
Rengs daugiau maršrutų
Partizanų pagerbimo ceremonijoje dalyvavusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė sakė, kad tokių pažintinių takų įamžinimas – Genocido ir rezistencijos tyrimo centro sumanymas. Ji teigė, kad domėjimasis partizanų kovomis vis labiau intensyvėja.
Per visą partizaninį karą Šimonių giria buvo labai svarbi Algimanto apygardos partizanų telkimosi vieta. Girioje buvo susibūrusi didžioji dalis Šarūno rinktinės partizanų.
Pasak jos, šis maršrutas – pirmas. „Antras maršrutas „Dainavos apygardos partizanų kovų takais“ įrengtas pernai Varėnos rajone, o trečią atidarėme visai neseniai, gegužės 19 dieną, Šakių rajone Rūdšilio miške. Planuojame ir daugiau tokių pažintinių takų įrengti. Be to, mokytojai gali maršrutus panaudoti istorijos pamokoms. Maršrutai – gamtiškai gražūs ir jais patogu keliauti šeimoms. Taip skleisti partizaninio laikotarpio istoriją patogu ir tokia sklaida jaunimui labiau įsimintina“, – tvirtino centro vadovė.
Pasidomėjus apie tokių maršrutų situaciją Kupiškio rajone, T. B. Burauskaitė tvirtino, kad tariamasi su Kupiškio rajono valdžia dėl partizanų kovų vietų įamžinimo. „Jau buvo pora susitikimų ir, manau, kad šiais, o gal kitais metais, pažintinis maršrutas atsiras ir Kupiškio rajone. Tik reikia sutarti, kokius objektus tai turėtų jungti. Jis turi būti patogus ir patrauklus keliaujančiam“, – sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė.
Ji pritarė krašto apsaugos ministro mintims, kad, kaip matyti iš šio žygio dalyvių vyraujančio amžiaus, jaunimas partizaninio laikotarpio istorija domisi.
——-
Autorius: Nomeda SIMĖNIENĖ, Raimonda MIKUČIONYTĖ