Kupiškėnų mintys

2017 m. birželio 25 d., sekmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija

Skelbimai  (8)

Atsiliepimai  (64645)

Redakcija

Įkainiai

 

 

PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI

PARTIZANŲ FOTOGRAFIJOS – SVARBUS ISTORINIS DOKUMENTAS

Raimonda MIKUČIONYTĖ

2017−03−21

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Priekyje sėdi ir klūpo (iš kairės): Sabaliauskas Viktoras – Kirvis, Stukas Bronius – Saulius, Apšega Juozas – Strausas, Vosylis Juozas – Dainius, Musteikis Antanas – Kiškis. Stovi: Graičiūnas Vytautas – Daktaras, Tamošiūnas Jonas – Trockis, Apšega Albertas – Raišys, Kairys Mykolas, Dūda Petras – Lalys, Černius Petras – Špokas, Magila Vladas.
Kazio Juknevičiaus  nuotraukos iš asmeninio Romo Kauniečio archyvo
Pastaruoju metu nemažai išleista knygų, kuriose surašyti Lietuvos laisvės kovotojų prisiminimai. Šie prisiminimai po daugelio metų tampa subjektyvūs – žmogaus atmintyje lieka tai, kas jam buvo svarbu, brangu ar skaudu.
Retos, neįkainojamos partizanų fotografijos – pačios autentiškiausios pasipriešinimo kovų laikotarpio liudininkės. Lietuvos metraštininkas Romas Kaunietis, užrašęs tūkstančius pasakojimų apie dramatišką pokarį, žino ne vieną istoriją apie surastas partizanų fotografijas. Viena tokių istorijų – Kupiškio apylinkių Pašepečio partizanų būrio nuotraukų likimas.


Žinia ateities kartoms

Lietuvos partizanų kovos istorija šiandien – legenda. Natūralu, kad, pasakojant prisiminimus, atsiranda vis kitokių detalių. Bėgant laikui, numiršta amžininkai, kai kurie pasakojimai virsta tautosaka. Autentiką patvirtina dokumentai: partizanų leidiniai, dienoraščiai, eilėraščiai. Ypač retos liudininkės – fotografijos. Slėptos, pakastos po žeme, likusios išsprogdintuose bunkeriuose. Kai kurios net ir išsaugotos ilgus metus virto pelenais, nes už jas grėsė kančia, tremtis ir mirtis.

Partizanų darytos fotografijos buvo žinia ateities kartoms apie pasipriešinimo judėjimą. Pirmiausia, tai – neįkainojami dokumentai. Antra – fotografavimas buvo savotiška pramoga, vienas iš nedaugelio partizanams likusių poilsio užsiėmimų. Čia galėtume prisiminti chrestomatine tapusią Adolfo Ramanausko-Vanago nuotrauką su vanagiukais. Arba ironišką nuotrauką, kurioje partizanai nusifotografavę šalia nulipdyto „senio besmegenio“ – Stalino.

Rinko ir nuotraukas

Po Lietuvą keliaudamas, rinkdamas ir užrašinėdamas Lietuvos partizanų prisiminimus, Romas Kaunietis įsitikino, kad šitų žmonių patirti išgyvenimai neturėtų nueiti į užmarštį, kad jis privaląs sudėti juos į vieną vietą ir palikti tarsi testamentą ateinančioms kartoms. „Užrašinėjau ne vien tik prisiminimus, rinkau ir partizanų nuotraukas, dariau jų reprodukcijas. Žmonės po Atgimimo iš savo archyvų jų iškėlė labai daug, leisdavo jas perfotografuoti, o kiti ir originalus atiduodavo. Tiesa, vėliau atsirado ir tų nuotraukų kolekcionierių, jos pasirodė ir filatelistų bei numizmatikų klubuose. Žinoma, ne už menkus pinigus jas biznieriai perpardavinėjo“, – tvirtina kraštotyrininkas.

Pašepečio Vytenio būrio partizanai su ryšininkais.
Fiksavo savo kasdienybę

Lietuvos laisvės kovų metraštininkas R. Kaunietis įsitikinęs, kad partizanų fotografijos – labai svarbus istorinis dokumentas, liudijantis masinį ginkluotą pasipriešinimą. „Reikia dėkoti partizanų vadams, kad jie suprato ir fiksavo savo kasdienybę. Juk tai buvo be galo pavojinga, net pragaištinga: fotografijoms patekus į represinių struktūrų rankas, daugeliui įsiamžinusių tose nuotraukose grėsė Sibiras ir lageriai“, – pradėjo kalbą apie išlikusias ir surastas partizanų fotografijas R. Kaunietis.

Pasak jo, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) išleistame partizanų nuotraukų albume „Už laisvę ir tėvynę“ pažymėta, kad 1944–1946 metais partizanai fotografuotis vengė. „Todėl to laikotarpio nuotraukų praktiškai nėra. 1946 metais keitėsi veiklos taktika, prioritetu tapo konspiracija, smulkėjo būriai. Paradoksalu, bet būtent beveik tuo pat metu pastebimai daugėjo nuotraukų, ypač nuo 1947 metų. Buvo fotografuojami vadų sąskrydžiai, susitikimai. Fotografavosi ir vadai, ir eiliniai partizanai, ryšininkai“, – teigė metraštininkas.

Išsaugojo eiliniai žmonės

Vertingų leidinių autorius papasakojo, kas iki šių dienų išsaugojo partizanų nuotraukas ir negatyvus. „Didžiąją daugumą okupantų draudžiamų lietuviškų raštų, knygų ir nuotraukų iki šių dienų išsaugojo tik paprasti žmonės. Jie tas pokario metų partizanų nuotraukas bei negatyvus iki šių dienų išlaikė gerai užsandarintuose induose. Negatyvus ir nuotraukas kišdavo į stiklainius, butelius ir juos pakasdavo gryčios palangėje, po slenksčiu, kad po daugelio metų nesunkiai būtų galima rasti. Prastai išsilaikė nuotraukos, paslėptos metaliniuose bidonuose. Per daugelį metų metalą praėdė rūdys, į vidų pateko drėgmė, ir kas buvo viduje, viskas sugedo nebepataisomai“, – apie negatyvų ir nuotraukų slaptavietes pasakojo R. Kaunietis.

Pašepečio istorija

Jis atskleidė, ir kaip susiklostė Kupiškio apylinkių Pašepečio partizanų būrio nuotraukų likimas. „Jas fotografavo ir darė šio būrio ryšininkas ir rėmėjas Kazys Juknevičius. Šis žmogus, turėjęs auksines rankas, statė partizanams bunkerius, darė slėptuves ir buvo vienas iš pagrindinių Pašepečio būrio partizanų tiekėjų. Jis tais laikais jau turėjęs motociklą, juo vežiojęs partizanų vadus į įvairius sąskrydžius ir pats, kaip ryšininkas, motociklu daug partizanų būrių apkeliavęs, kol pagaliau buvo išduotas ir suimtas. Kupiškėnų partizanų nuotraukų negatyvai, kaip apie tai 1990 metais papasakojo partizano Viktoro Sabaliausko-Kirvio ryšininkas K. Juknevičius, buvo paslėpti netoli Kupiškio, Šepetoje, durpių kraiko fabrike, viename antro aukšto laiptinės turėklų. 1964 metais fabrikas sudegė iki pamatų, o nesudegusi medienos dalis leista panaudoti kurui. Pjuvenų krūvoje ir buvo rasti per stebuklą išlikę 36 negatyvai, suvynioti į laikraštinį popierių“, – kalbėjo apie stebuklingai išsaugotus negatyvus knygų leidėjas.

Svečiuose pas buvusį partizaną

1990 metais R. Kaunietis, užrašinėdamas K. Juknevičiaus prisiminimus, paklausęs, ar kartais jis nežino, kur dar yra užsilikusių partizanų nuotraukų. „Prieš tai jis buvo minėjęs, kad pats turėjo fotoaparatą „Moskva-5“ ir juo fotografuodavo partizanus. Išgirdęs klausimą Kazys sukluso, patarė nuvažiuoti į Šepetą ir apžiūrėti durpių kraiko fabrikėlį.“

Pasak partizanų būrio ryšininko, to fabrikėlio laiptų turėkluose yra paslėptos Pašepečio būrio partizanų nuotraukos su negatyvais. Dar jis pridūrė, kad Šepetoje tebegyvena buvęs partizanas Albertas Apšega-Raišys. Esą jis žino, kur yra tas fabrikėlis, ir man parodys“, – sakė R. Kaunietis.

Jis ilgai nelaukė, kitą dieną susikrovė reikiamą aparatūrą pasikalbėti su A. Apšega-Raišiu ir išdūmė į Šepetą. „Nuvažiavęs jam prisistačiau, kad užrašinėju partizanų prisiminimus, – tęsė pasakojimą toliau R. Kaunietis. – Paaiškinau, kad ruošiuosi išleisti partizanų prisiminimus atskira knyga. Nelabai džiaugsmingai sutiko mane buvęs partizanas. Nenorėjo net į vidų kviesti, bet, kiek patrypinėjęs ant laiptų, paprašė užeiti. Pirmiausiai pasakiau, kad norėčiau užrašyti jo prisiminimus, bet Albertas kategoriškai atsisakė šia tema kalbėtis. Turėjau atsivežęs vieną nuotrauką, kurioje buvo ir pats Albertas. Pavartęs ją rankose, nuėjo į kitą kambarį ir iš ten atsinešė gal penkias nuotraukas. Supratau, kad tai jo būrio fotografijos, viena tokia pat kaip ir manoji. Paklausiau, iš kur tas nuotraukas gavo, atsakė: „Toks medžiotojas Kupiškyje turėjo negatyvus ir padarė.“ Labai susidomėjau tomis nuotraukomis ir paprašiau pasakyti, kas tas žmogus. Albertas buvo nesukalbamas ir atsisakė pasakyti to žmogaus pavardę ir adresą. Tik įsiminiau netyčia išsprūdusį žodį – medžiotojas.“

Nuojauta neapvylė

R. Kaunietis sakė, kad išgirdęs tokią istoriją labai nusiminė. „Atsisveikinau su partizanu A. Apšega ir nuvažiavau į Kupiškį. Aplankiau vieną seną pažįstamą su viltimi – gal jis ką žinos apie minėtą medžiotoją. Nuojauta neapvylė. Šis iškart pasakė, su kokiu medžiotoju (Petras Ožys) artimai bendrauja A. Apšega. Tik perspėjo, kad tas medžiotojas gali būti A. Apšegai pristatytas kaip KGB agentas (tas visai nepasitvirtino) ir seka jį. Kito pasirinkimo neturėjau ir nuvažiavau pas tą medžiotoją, – dalijosi prisiminimais jis ir tęsė: – Prisistačiau jam ir paaiškinau, kad renku medžiagą apie pokarį, kad ką tik lankiausi pas jam gerai pažįstamą partizaną A. Apšegą ir jis, esą, nurodė kreiptis į jį. Pasakė, kad šis turįs jo būrio nuotraukų ir gal leisiąs jas nusikopijuoti. Per savaitę pažadėjau grąžinti. Iš pradžių žmogus sutriko, bet jį įtikinau, kad pats A. Apšega man jį nurodė, nors kažkiek suabejojęs numykė, atseit jie buvę sutarę, jog pastarasis niekam apie tai nepasakosiąs, bet apsisukęs nuėjo į kitą kambarį ir atnešė tas nuotraukas. Vieno bijojau, kad nepaskambintų partizanui ir nepasiteirautų apie mano apsilankymą. Greitai jis grįžo su nedideliu pakučiu laikraštinio popieriaus, kuriame buvo įvyniota apie 70 nuostabiai gerai išsilaikiusių plačiajuosčių negatyvų.“

Negatyvų istorija

Kraštotyrininkas sako, pasidžiaugęs negatyvais, panoro sužinoti, kaip tie negatyvai atsirado pas medžiotoją. Pasak R. Kauniečio, štai ką papasakojo tas žmogus: „Kai sudegė Šepetos durpių kraiko fabrikėlis, valdžia gyventojams leido rinktis išlikusią medieną malkoms ir vežtis į namus. Tuos apdegusius sienojus vežiausi ir aš. Senų pjuvenų krūvoje pastebėjau gerai špagatu suvyniotą ryšulėlį. Apsidairiau, ar niekas nestebi, paėmiau jį ir įsidėjau į kišenę. Pradžioje galvojau ir tikėjausi, kad pinigai bus, bet kai grįžęs į namus tą ryšulėlį išvyniojau, iš ten pasipylė nuotraukos ir atskirai dar supakuoti negatyvai – juostos. Bandžiau iš tų negatyvų daryti nuotraukas, bet nelabai pavyko. Sulyginęs turimas nuotraukas su darytomis, pamačiau, kad tai tų pačių nuotraukų negatyvai, o jose atpažinau ir A. Apšegą. Supratau, kad tai jo būrio partizanai. Pasiėmiau nuotraukas ir nuvežiau jam parodyti. Maniau sau, parodysiu, pradžiuginsiu žmogų, gal dar butelį pastatys. Albertas tada neseniai buvo grįžęs iš Rusijos lagerių ir Šepetos katilinėje dirbo kūriku. Išėmiau iš kišenės nuotraukas ir padaviau jam pasižiūrėti. Žiūrėjo, vartė ilgai po vieną, po to priėjo arčiau pakuros, dar kartą pažiūrėjo. Buvo labai susijaudinęs, nubraukė nuo veido ašarą ir pasakė: „Aš kentėjau, tėvai kentėjo, broliai kentėjo, nebenoriu, kad kas nors dar kentėtų.“ Ir visas šitas nuotraukas sviedė į pakurą. Stovėjau šoko ištiktas. Tik tada prisiminiau, kaip gerai, kad negatyvai liko namuose. Jų lyg nujausdamas nesivežiau pas A. Apšegą.“

Negatyvų „areštas“

R. Kaunietis prisiminė, kad Pašepečio partizanų negatyvų istorija labai paprastai nesibaigė: „Kai 1996 m. išėjo mano pirmoji knyga „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ ir kai dalį šitų knygoje išspausdintų nuotraukų pamatė būrio ryšininkas ir rėmėjas K. Juknevičius, jis primygtinai prašė, kad atvežčiau jam šių nuotraukų negatyvus. Sutarėme vyriškai, kaip tikri partizanai, kad tuos negatyvus jam paskolinsiu, Kazys pasidarys iš jų nuotraukas, o negatyvus grąžinsime tam medžiotojui Petrui Ožiui.“

„Taigi, dar kartą pasiskolinau negatyvus iš P. Ožio paaiškinęs, kad atsirado jų savininkas, su juo sutarėme, kad jis pasidarysiąs nuotraukas, o negatyvus, garantavau, kad pažadėjo per mėnesį grąžinsiąs. P. Ožys, manimi absoliučiai pasitikėdamas, atidavė negatyvus, juos atvežiau ir perdaviau K. Juknevičiui. Šis negatyvus paėmė, įdėjo į spintą, užrakino ir pasakė: „Aš šituos negatyvus areštuoju.“

Pasijutau tarsi mazgote per veidą gavęs. Šokiravo toks netikėtas akibrokštas, pakilau ir išėjau net sudie nepasakęs. Buvau smarkiai apviltas ir pažemintas. Ką dabar aš pasakysiu anam žmogui? O pasakyti reikės. Argi jis patikės manimi? Nesupratau, kaip toks žmogus, kaip K. Juknevičius, galėjo taip negarbingai pasielgti.

Po savaitės vėl nuvažiavau pas P. Ožį ir viską jam papasakojau. Žinoma, nusiminė žmogus, bet tada gal ne tiek dėl pačių negatyvų, kiek dėl tokio negražaus ir negarbingo negatyvų „šeimininko“ poelgio.“

Lemtingas sugrįžimas

Išgirdęs klausimą, o kaip tie garsieji partizanų negatyvai vėl atsirado pas jį, Lietuvos metraštininkas R. Kaunietis šypteli: „Dažnai sakydavau, kad yra likimas ir nuo jo nepabėgsi. Po kelerių metų paskambino Panevėžio politkalinių bendrijos pirmininkė Antanina Valeikienė. Paklausė, ar kartais nebūtų reikalingi negatyvai, kuriuose, atrodo, yra nufotografuoti partizanai. Ji sakė, kad pas juos buvo atėjęs žmogus ir pasiūlęs tuos negatyvus. Esą miręs jo giminaitis, turėjęs tuos negatyvus, o jie po jo mirties tvarko butą ir norėtų atsikratyti visomis šiukšlėmis. Iškart sutikau juos priimti. Atneša man tuos negatyvus, matau – tie patys, kuriuos man kažkada „areštavo“ dabar jau į Anapilį iškeliavęs Kazimieras Juknevičius. Pasirodo, tai jis iškeliavo į amžinąją Dievo karalystę, o negatyvai per gerų žmonių rankas sugrįžo atgal pas mane. Tai štai, kokia paini ir įdomi partizanų nuotraukų išlikimo istorija, į kurią atsitiktinai buvau įpintas.“

Nuotraukas padarė fotomenininkas

Pasiteiravus, kas iš gautų negatyvų padarė nuotraukas, R. Kaunietis neslėpė: „Nuotraukas iš tų negatyvų padarė fotografas Stanislovas Bagdonavičius. Keliolika jų sudėjau į savo išleistas knygas šalia Pašepečio partizanų bei jų ryšininkų publikuotų prisiminimų, o atsirinkęs pačias geriausias S. Bagdonavičius pasidarė iš jų parodinius variantus. Kiek žinau, tos fotografijos ne vienoje parodoje buvo eksponuotos.“

Šiuo metu Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Šiaurinėje bibliotekoje (Pušaloto g. 55) nuo kovo 10 iki balandžio 7 dienos veikia fotomenininko Stanislovo Bagdonavičiaus fotografijų paroda „Iš asmeninio partizano archyvo“.


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Kaip vertinate Prezidentės metinį pranešimą?

 
 
 
 
 

 

Vardadieniai

Geismantas, Geismantė, Geistautas, Geistautė, Geistutė, Vilhelma, Vilhelmas, Vilhelmina, Vilius.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt