Kupiškio krašto kaimų istorijos

BUGAILIŠKIŲ PILIAKALNIS – UŽMIRŠTAS KAIMO ISTORIJOS LIUDYTOJAS

Laukų viduryje stūksantis Bugailiškių piliakalnis.
Autorės nuotraukos

Šimonių seniūnijoje, Bugailiškių kaime, laukų pakraštyje stūkso Bugailiškių piliakalnis. Kaimo žmonėms – ranka pasiekiamas, tačiau dabar nelankomas, tylus ir pamirštas. O kadaise čia vykdavo smagios jaunimo gegužinės, kaimo šventės, stovyklaudavo studentai.

Jurgita BANIONIENĖ

Archeologų žvalgytas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad apie 0,3 km į šiaurės vakarus nuo Bugailiškių kaimo, laukų pakraštyje yra kalva, 1972 m. įrašyta į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą kaip Bugailiškių piliakalnis.

Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausiojo specialisto Vyčio Zavacko pateiktais duomenimis, pirmą kartą ši kalva piliakalniu įvardinta laikraštyje „Lietuva“ 1923 metais. „Remdamasis šia publikacija archeologas Petras Tarasenka 1928 m. jį įtraukė į Lietuvos archeologijos paminklų sąrašą. 1935 m. Bugailiškių piliakalnis Valstybinės archeologijos komisijos įtrauktas į saugomų objektų sąrašą ir tos žemės savininkas Antanas Baršauskas pasirašė pasižadėjimą saugoti piliakalnį. 1999 metais Bugailiškių piliakalnį tyrinėjo ir žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus atliko archeologas Povilas Tebelškis. Tyrimų metu buvo ištirta 60 kv. m, tačiau jokio kultūrinio sluoksnio, archeologinių radinių jame nebuvo rasta. 1969 m. Mokslų akademijos Istorijos instituto archeologai taip pat vykdė piliakalnio žvalgymus. Neišaiškinta, kad čia žmonių gyventa, buvę įtvirtinimai, todėl tvirtų pagrindų teigti, kad tai yra piliakalnis, nėra. Turbūt tai tiesiog buvusi kalva, kurią anais laikais kažkas pavadino piliakalniu“, – kalbėjo V. Zavackas. Septintajame dešimtmetyje šiaurinėje kalvos dalyje buvo pastatyta estrada, čia vykdavo kaimo šventės.

Dabar, anot pašnekovo, piliakalnis labai apaugęs pušimis, aplink – privačios žemės. „Kiekvieno piliakalnio priežiūra palikta seniūnijoms, gal ir šis piliakalnis retkarčiais apšienaujamas, tačiau ant jo jau užaugęs miškas. Čia nevykdoma jokia veikla“, – teigė pašnekovas.

Šią vasarą prie piliakalnio atsirado nauja informacinė lentelė.
Vyčio Zavacko nuotrauka

Nauja lentelė

Minint piliakalnių metus, vasarai prasidėjus Savivaldybės lėšomis ant prie piliakalnio esančio postamento buvo pritvirtinta nauja standartinė informacinė lentelė. „Ji buvo jau sena, tad lentelę atnaujinome. Šis objektas yra mažesnės istorinės, archeologinės reikšmės, todėl nebuvo įtrauktas į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų ženklinimo programą“, – kalbėjo V. Zavackas.
Informacinės lentelės atsirado ir prie Likalaukių piliakalnio, Ilčiūnų pilkapio. Tam iš paminklotvarkai numatytų lėšų buvo skirta apie 100 eurų.

Šiuo metu, pasak pašnekovo, jau sužymėti visi mūsų rajono piliakalniai. Pernai iš valstybės lėšų buvo pradėtas vykdyti piliakalnių ženklinimas tipiniais stulpeliais. Per antrąjį darbų etapą vasarą jais buvo pažymėti Stirniškių, Aluotų, Elniškių, Likalaukių piliakalniai bei Ilčiūnų ir Buivėnų senkapiai.
Istorikė, muziejininkė Aušra Jonušytė pasakojo, kad Bugailiškių piliakalnis yra Šernupio dešiniajame krante esančioje atskiroje kalvoje. Aikštelė ovali, pailga, iki 1,5 m aukštesne rytine dalimi. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pradžia. Norint jį apžiūrėti, reikia iš Bugailiškių kaimo važiuoti Adukiškio link. Tačiau pats piliakalnis nėra išvaizdus. Nežinodamas vargiai suprastum, kad jo čia esama. „P. Tebelškiui vykdant žvalgomuosius archeologinius tyrimus, kultūrinio sluoksnio nebuvo rasta.

Pasak Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausiojo specialisto Vyčio Zavacko, tvirtų pagrindų teigti, kad Bugailiškių kaime stūksanti kalva yra piliakalnis, nėra.

Savo ataskaitoje mūsų kraštietis archeologas rašė: „Piliakalnis labai apardytas arimų bei bulviarūsių, apaugęs pušimis“. Šį pavasarį man žvalgantis piliakalnio aikštelėje, keliose vietose buvo matyti gyvūnų iškasti urvai, tokie, ko gero, buvo rasti ir 1999 m. jį tyrinėjant P. Tebelškiui. Tuomet archeologas prie savo ataskaitos dar pridėjo rastus radinius, greičiausiai atneštus ant piliakalnio gyvūnų: šuns apatinio žandikaulio fragmentą, iltį, dubens kaulą, plaštaką, blauzdikaulį, katės viršutinio žandikaulio fragmentą. Liko tik klausimas, kaip ant piliakalnio atsidūrė rastos kriauklelės, į jį kol kas dar neatsakyta“, – kalbėjo istorikė.

Buvusi traukos vieta

Ką apie Bugailiškių piliakalnį gali papasakoti senieji šio kaimo gyventojai?
Egidija Namiejūnienė, Adomynės bibliotekininkė, gyvenanti Bugailiškiuose, pasakojo, kad dabar Bugailiškių piliakalnis nelankomas ir vietinių gyventojų visai užmirštas. Seniau tai buvusi kaimo žmonių traukos vieta. „Kai daugiau žmonių kaime buvo, čia būdavo organizuojamos pavasario atidarymo šventės. Visi vaišių susinešdavo, kartu pabūdavo. Dabar nebėra kam, žmonės užsidarę. Susitinkame tik per laidotuves. Piliakalnis dabar apaugęs. Seniau tų krūmų gal ir mažiau buvo, bet kai niekas netvarko, apžėlė. Neteko girdėti, kad jis būtų prižiūrimas,“ – teigė pašnekovė.

Bugailiškiuose gimusi ir augusi moteris prisiminė, kad vaikystėje iš kaimo pradinės mokyklos vaikai eidavo ant piliakalnio su slidėmis pačiaužyti. „Viena trasa labai stati buvo, tai pradinukai bijodavo ja leistis. Tačiau rogutėmis ją įveikdavome. Tikriausiai prie piliakalnio vykdavo ir mokyklos mokslo metų pabaigtuvės, kai visi mokiniai su mokytojais išeidavo į gamtą“, – sakė pašnekovė.

Pasak Egidijos, kitokių pavadinimų tarp kaimo žmonių piliakalnis neturėjo – visi jį vadindavo tik Bugailiškių piliakalniu. Ji knygoje „Keliai veda Kupiškin“ yra skaičiusi Vandos Pedišiūtės-Borisienės straipsnį „Sokonių kaimas“. Ten taip apie piliakalnį rašoma: „Pagal legendą jis buvo supiltas kepurėmis. Būta bjauraus vietinio pono, ir kas jo nepaklausydavo, liepdavęs tuojau pat nešti atitinkamą skaičių kepurių su žemėmis.“

„Kolūkio laikais ši vieta buvo savotiškas kultūros centras. Čia įsikurdavo KPI ( Kauno politechnikos instituto – aut. past.) studentų palapinių miestelis – darbo ir poilsio stovykla. Savaitgaliais ar šiaip kokia proga studentai ruošdavo susitikimus su kaimo gyventojais, organizuodavo koncertus ar šokius. Tarsi per rūką atsimenu, kad ten studentų palapinės stovėdavo“, – pasakojo E. Namiejūnienė.

Burdavosi studentai

Albina ir Algimantas Skemundriai irgi gerai pamena tuos studentų susiėjimus. „Iš Kauno politechnikos instituto studentus atveždavo kolūkio darbams, o poilsio metu jie prie piliakalnio vakarus rengdavo, laužus kūrendavo. Seniau čia ir kaimo jaunimo gegužinės buvo organizuojamos, švenčiamos Joninės“, – kalbėjo pašnekovai.

Skemundriai, kuriems ir patiems teko tose gegužinėse linksmintis, kalbėjo, kad iš aplinkinių kaimų – Šimonių, Butėnų jaunimas suvažiuodavo. Grodavo vietiniai muzikantai – Algimantas Kručas, Stasys Jėcka, Rimantas Šimonis. Algimantas prisiminė, kad jie jaunimą vis ragindavo išmokti groti. Pasak vyro, piliakalnis buvo mažiau apaugęs nei dabar, gegužinės vietą berželiais apkaišiodavo, scena – paaukštinimas iš lentų būdavo padarytas.

Visai netoli piliakalnio, to paties pavadinimo gatvelėje gyvenanti viena seniausių Bugailiškių kaimo gyventojų Liuda Steponavičienė prisiminė, kad dar maža būdama atvažiuodavo iš savo namų Puzionėlių kaime su slidėmis nuo piliakalnio pačiaužyti. „Kalnelis nemažas, smagu būdavo juo nusileisti“, – sakė ji.
Jaunimo gegužines ant piliakalnio mena ir bugailiškietė Sofija Giedrienė. „Nebebūtų dabar kam jose šokti“, – kalbėjo ištuštėjusio kaimo gyventoja. Jos kaimynai Ona ir Vytautas Rimkai pasakojo, kad su mokytoja nueidavo ant piliakalnio, kai abu mokėsi Bugailiškių pradinėje mokykloje. Taip pat mėgdavę vaikystėje ir su slidėmis nuo jo nusileisti. Jaunystės laikais tai buvusi pagrindinė jaunimo suėjimo vieta.

1 komentaras

1 komentaras

  1. Iš Kupiškio (81.7.101.181)

    2017-08-10 at 08:25

    Kaip gerai, kad buvo įdarbintas jaunas specialistas Vytis Zavackas. Per pora metų šitiek nuveikta Kupiškio paminklotvarkai. Sėkmės ir toliau įgyvendinant naujus projektus šioje srityje 🙂

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų