Tarmas mokyklyta Palmira KERŠULYTĖ Abyšalį pyrogo išsikėpus sutočijau ir sumisliau parašytėn apė sinonimus – apė tokios žodžius, katrė skirtingai skumba, alia turia vėnodas ar panašias reikšmas. Abyšala ar apyraika atriekta apė visų bokanų. Jėgu ne pyrogo, tai tadu duonos dobrų apyrėkų našdavo vesėlios, pagraban, spatkėlį sviesto, vis iš
„Stati tarma“ Palmira KERŠULYTĖ Užeina vosara, tai kad prižėlį, kad gražu kaimi. Vosarų išeini – šviesu, pareini – šviesu. Jėgu negriaudžia, mon ne vosara. Po pirmo parkūno devynios dienos būna do šolta, o poskui kad atšyla. Vosarų vaikai tik loksto, birbia unt visas pusas kėp vorai. Atobirba ir
Stati tarma Palmira KERŠULYTĖ Šitan pavoserį saula žemi ridinėjas, raikia saugotis, smarkiai nenudėgtėn, bo soko daktarai, kad labai nesveika. Kėp tu paskavosi no saulas? Nusilupa veidas, tartum graži, ale grait vėl daga, nemožna boltai pabūt. Senėlis primana, morčiaus sniegu nusprauskit, tai rokuoja, nedags saula, grožios būstat, nesadasta
Tarmas mokyklyta Palmira KERŠULYTĖ Kupiškėnų tarmaj yr daug žodžių su priesagu -ėlys, -ė. Šitokiais žodžiais pavadinam žmonas, katrė nelabai tikį, vėlnio nešti ir pamesti, vis jiem kokia prokabarkštis yraj, ir kvit, nenoria dirbtėn, geriau išgėrt ar tėp kur pasvolkiotėn. Tokių iš pupų nevarytum, o pinigų noria. Tik
Stati tarma Palmira KERŠULYTĖ Būč mašinu važiovus pasdairytėn po pavoserio laukus, alia anųdėn grįžtunt namo iš Kupiškio, piestu atsistojo mašina, mat ašis atsisukė. Kėp bapėrsigundau, nėt plaukai išsikėtojo unt visus kraštus. Jėmiau raudotėn, katusudau, misliu, motarų ošaros pigios, pykšt unt lėžuvio dainuška: suky suky sviestų, šoka barnai
Tarmas mokyklyta Palmira KERŠULYTĖ Kupiškėnai turia daug sulipusių žodžių, tunkiausiai po du, katrais pasoko tų potį kėp vienu. Vėn su žodžiu akis žodyni yr apė 60 tokių pasokymų: kad ir okys kaista (gėda), bil širdžiai gėra; žmogui visur raikia turėt okys, ausys ir širdis, neprislaist, neduot muilyt
Tarmas mokyklyta Palmira KERŠULYTĖ Pavadintėn žmonam, iš kur jė kilį ar kur gyvana, kupiškėnai turia priesagas -ėnas ir -ietys, -ė. Žodžiai su priesagu -ėnas būna tik vyriškos giminas: biržėnas, rokiškėnas, skapiškėnas ir kt. Jėgu yr žodis su abiem priesagom, skirias tadu jų reikšmas: kupiškėnas – iš Kupiškio
Palmira KERŠULYTĖ Pavoserio laiki vando smarkiai pakyla, liūliuoja liūliuoja. Varda ir mono pusbrolio krūtinaj didelis noras susrost kokių mergiotį ar moterytį. Vos ne kasdėn atrieda kėp skritulys ir soko – nė noram golo, nė moriom gilumo Dievas nesutvara, žiūrėk, ir kotinas šlaistos, prošo paglostomas. Po puodu
Stati tarma Prė sudėgyto tanko su Indreikos Jonu gonom kožnas savo korvas. Tankas kaimynų jau gerai išmėsinatas, iš jo šėštarnių šėštarnėlių Vytautai Kiaulanas ir Indreika po vėjo malūnų pasdora. Tik rotai niekam neraikalingi, par savo sunkumų jokiom vežimu netinka. Po vienu tanko ratu iškasam duobį, kad rotas
Tarmas mokyklyta Palmira KERŠULYTĖ Šitan krašti visi šitėp rupiai (stačiokiškai, grubiai) kalba, ne pavilktinai. Kupiškėnai mat stačiakalbiai. Lėžuvis ba kaulo, kėp lunkstysi, tėp išlunkstysi. Tarma kiekvieno savotiška, kėp ir duona kožnos gaspadinas. Va, ir žmogų kupiškėnai pavadina ne su priesagu -ininkas, -ė, alia su -(i)nykas, -ė ar tik
Palmira KERŠULYTĖ Oras nė iš gryčios nelaidžia išlįstėn. Žiemų būt gerai, kad tik nešolta, vosarų musių, odų – kėp košės. Soko, uodas kė išgeria kraujų žmogaus, naša vėlniui. Gol ir teisyba – ažumuši vienų uodų, vėlnias palaidžia visų pulkų. Ošen vosarų vis išsižiojus voikščiodavau, mat vierijau,
Prajus frontui, vaikai prisrinkdavo visokių patranėlių, kapsulių, kartais ažkūrį laužų ir kokį didesnį užtaisų susprogdindavo. Dažnai ir nukintadavo. Aidami Lebėdžių pradžios mokyklon, kaimi sustodavom prė upelio, vieni podada unt okmenio išdžiūvusio upelio dugni kokį patranėlį, o kiti mata no tiltalio unt jo okmenį. Jėgu gėrai pataiko,
Palmira KERŠULYTĖ Šėmat kad šiultas spalis, gol, soko, prėš 40 matų toks buvo. Lapus sugrabus, kapstau pievoj kurmiarausius. Misliu, vištos kasdėn po laukų varlinėja, ko čia nebar kiaušinių? O tu biesai, žiūriu gi, su nosiu šuva prabodo kurmiarausį, įkiša kiaušinį ir apikasa. Kurmis kė jau įsipinkoja,
Skietas Manį do zėkį mamyta posiunta pas tatulį Vireliūnėnį pasiskolyt skieto1. Bobuta paskolino, ale pėrspėjo, kad nėščiau jį šėnaunai (saugodamas). Tėp ir dariau, tik kartais jo kėp lazdali aidamas pasrimdavau. Pamotįs unt vieškelio no vežimo nukritusių kuokštų šieno, su skietu, kėp su šokėm, jų numečiau griovin.
Palmira KERŠULYTĖ Mūsų visa pasoda – liepa prė liepos. Šėmat kad unksti pražydo, lėpožėdžių prisrinkau pilnų kėselį, madum kvėpja. Bitas daug madaus iš liepų pričiulpia. Tik kad nebar gėro madonešio žolių, meliaracija prajo, pievas išarda, visur kultūrinas. Bitam raikia maisto, iš ko gi jos naš madų,
Palmira KERŠULYTĖ Apsidairai kiemi, pakaušį paskasai, ir nebar matų. Po Joninių ir vėl diena pradas trumpėtėn. Unt didumų mono vasarina suknia buvo, dabar ir to ištrumpėjo. Iš stonėlio (par juozmenį) do gera, tik iš sijonėlio posiaura, priseis plotyt, negaliu išmėstėn, labai brungi, bobutas siūta. Tatulyta mono sarga
