Palmira KERŠULYTĖ Ošen tokia raksna, rėkinu ir rėkinu smagiai, vyrėlis sėdžia, skaito laikraštį pašnibždom, marmaliuoja kėp ir nelėtuviškai. Skaitytėn jom ti balsiai (garsiai) asų sunku, negi žinųs visų klaustukų ir šauktukų, visokių tų galiukų, ale tėp iš sau jėgu nujaučiųs. Galva mon čirškia, ausys spingia visokiom
Palmira KERŠULYTĖ Apsivilkau gražėsnam dropanom ir išėjau vidūnakty žiūrėtėn, koks ti dungus. Prėš šaltį būna žvaigždatas, mėnulis aukštielniokas. Dairaus golvų iškėlus, mono akėlas (dvi žvakėlas, vidury kalnalis; aplink dungų aptanka, o aplink koklų ne), kur pamislija, ti nuveina. Prodada žvaigžda krist krist žemyn ir ažgensa, gol
Palmira KERŠULYTĖ Mon labai buvo bloga mokintis skaitytėn, ošen aritmėtikų mėgodama galajau daryt, sėkės gerai. Vyrėliui tai įdomu skaitymas, čėso neturia, ale rodįs ir laikraščio skiautalį pėrskaito, knygos pėrsimušįs. O mono šlopjas (prostas) skaitymas, neturiu akvotos, iš rato ti skaitos. Ir dabar visa skaičiuotėn rodu. Iš kėlmo
Palmira KERŠULYTĖ Katyta kad prausias, žiūriu, kur kupra stovi, no to krošto atais svėčias iš toli ar kaimynai. Šindėj iš pėčiaus labai šauda žarijos – gol bus piktas svėčias? Ar vėšnalas nebuvalas? Girdžiu, vyrėlis rakoja drūtai: atvažiovo dvi darotos, viena pėsčia, dvijai rotos! Nukraustyk stolų – ataina
Palmira KERŠULYTĖ Vagi pasisėjau burokų, visa dirva užsinešė vorpiais. Jė kėp kirmalas žėmį gadina, uždergia. Kerti kerti, nuskabliuoji, nuvėjai, šitas vorpis vėl lenda. Šėmat burokai gol ir nebaužaugs, kieta žėma, kėp gelažy, kopla atšoka. Stovi kiemi ravatuvas, o burokai apaugį, kad tau parkūnai. Dagloja kiaula do įproto
Palmira KERŠULYTĖ Niekas neužeina, dūksau dūksau viena namė. Gaidys gieda gol trėčiokart kakarieko, o mono darbėliai do niekur nieko! Gūrinėju tik pakraščiais, nelabai kų ir volgau. Kurčia, gerai nebagirdžiu, niekur nebainu, nieko ir nebažinau. Ale tai kad išvištėjau, daug ko ir nebaatomanu. Kom gi tėp sudilt
Palmira KERŠULYTĖ Nespėjo sutimt, jau ir apaušrys, trumpa vosarų naktės. Neraikia ir alėktros, su šviesu atsigulu, su šviesu atsikeliu. Nėr gi golo darbų, ir daržai, ir bulbos, ir visa. Storojos dėl žėmos. Ir gėlių daržėlį ištaisyt ogi kiek raikia dorbo. Iš jaunų dėnų daržėlis mon patieka,
Palmira KERŠULYTĖ Galva šindei broška, skrandys jodinėja, maisto neprijama. Vokar par daug pieno ištriaunijau, mon trilitris nei par kų pardėn, vandenio vietoj. Radau užsistūmusios pernykštas trejonkos (trejų devynerių), apsipiliu, išgeriu visokių šaknėlių, šalčiomėčių. Ažu troko yr didelis plėcius valerijono, no gumbo (skrandžio sopas) podada. Užuodžia valerijonus
„Paskalbosykim kupiškenckai“ Palmira KERŠULYTĖ Nešumni moteryta ošenai, vyrėlis vėl toks prasčiokėlis, mas ir susdainovom. Ne razboinykas buvo, tik paūmus, sniurglį nušluostis kožnom, jėgu užkabins. Panėlių daugybį po visų Lietuvų turėjo, visur jo išlakstyta. Misliu, apsižėnysma, prisas vuodagų, ale tėp ir buvo. Neblogas su jo gyvėnimas, kėp basakytė. Tik
„Paskalbosykim kupiškenckai“ Palmira KERŠULYTĖ Misliu, šindėj možna pratraukt, rytoj padirbsiu. Pažiūrėjau, žėma džiūstunčia, pradėsiu sėt po Velykų. Jau didžioja švinta, visa iššuravot, nušveist raikia. Nusvariau no kojų, laidžios mėgan, čirrr tiliponas. Toks našlalis, iš jaunystas dėnų pažįstami, kad priskrato. Kėp prakieras skumbina kasdėn. Nesanai atvažiovo iš Amėrkos, džiaugias, alaus
„Paskalbosykim kupiškenckai“ Palmira KERŠULYTĖ Kad šito gryčėla prakalbat, nežinau, kas babūtų. Unt stolo par mum vis veselia (prikrauta sūdų). Nesanai nuspirkau dvylika torielkų žibiais kraštėliais. Torielkos grait sudundža, masai volgyt duodas šlėkšnosios (negilios) torielkos, viralui dubjosios. Grundo vyrėlis barzdų sviestatepiu peiliu ir dada grožiojan spatkėlin. Ažu šitų
„Paskalbosykim kupiškenckai“ Palmira KERŠULYTĖ Anųdėn gi sėdėjau nosį prikišus prė lungo, brūkšt atolakė tavorška, išvobijo Kupiškin, kinų žiūrėjom, kas ti jai sokė, bais gėras filmas, apė gyvėnimų. Tėp lakėm, prokaitas pro burnų bago, brace tu mono. Gerai, kad su dviračiais, pėsčiom būtumam ir pavėlovį. Un to kino pulkų
„Paskalbosykim kupiškenckai“ Palmira KERŠULYTĖ Pasodink lėtuvį unt kėlmo, ir tai gyvins. Unt kumščio nusnausda bant kiek, kol do tumsiau, ir vėl kruta pirmutinis. Kalkozi po trisdešimt kapeikų govo užu darbadėnį ir po tris šimtus gramų grūdų, o pragyvano, neprapuolo. Sakytum, kad ir džiūsna katras, o jau stipryba,
„Paskalbosykim kupiškenckai“ Palmira KERŠULYTĖ Vokar nuspirkau pliušinį paltų. Tokio palto kėp vyskupo nėsu močius. Ne mono išmėra, ale geriau tagul dukslus būva, galasiu megztinį pasvilkt. Rudenio pradžioj nuspjoviau sanų vilnonį paltų ir kaptonų (žėminį puspaltį) pasdariau, baigia tas sudūlatė. Jaunasna buvau bant kiek apsusus, dabar visadu apstaisius,
„Stati tarma“ Palmira KERŠULYTĖ Nebatoli matų golas, o klausimam nėr golo. Praina čėsas, tartum ir nebuvo nieko. Ėch, skrenda laikas kėp pakaustytas! Ale gol linksmūs matai buvo, grožūs, tekėjo ramiu vagu gyvėnimas, gol geriau ir neraikia? Kiek tų dabar yraj visokių pėrmainų, o žmogum vis sunkumo davolei.
„Tarmas mokyklyta“ Palmira KERŠULYTĖ Lakia matai, keičias dropanos, apsiavimas, daiktai, valgymai, ir žodžiai seniejė ažsimiršta. Gol tik vyresniejė kupiškėnai žino, kas yr ramtatikas, ašmenina, vėnuogala, tursomėgys ir kt. Ir šiokart vėl padas Klementinos Vosylytas „Kupiškėnų žodynas“. Ašmenina (kampuotu smaigaliu adata kailiams siūti): ba ašmeninas kailinių nepasiūsi. Atosprąstys (prietaisas audžiamam audeklui
