2025/05/19

HomePosts Tagged "kupiškėnų tarmė"

kupiškėnų tarmė

Kristina VALYTĖ Obelys žydžia, žola dėnom žėlia, tai ir viena mono vištala, pilkoja, kitėp jėma kvakšėt negu visos ir no gaidžio nebastraukia. Reiškias, toj susmislis perėt. Kiaušinių kelinta diena nebanašu šaldytuvan, atskirai dėžutan prėmanaj dadu. Kadu no lizdo nebastrauks, runkon kirs, pėrkėlsiu šiperinan atskirai no kitų vištų,

„Kūrybiškumo genas“ Kristina VALYTĖ Kėp jūs mislijat, kų poprastas kaimo žmogėlis doro, kė valdiškan darbi jį išlaidžia atostogų? Ne bumbų varto šiltuos kraštuos, ne lovoj prė televizoriaus drybso, o gniūsijas apė namelius. Aini aini apė savo trobesius – ir tai, jei ne vienas golas genda, tai kitas. Jėgu

Kristina VALYTĖ Pavoserį patsai čėsas tvarkyt šėpų. Raikia dropanos pėrkilot, kad par ilga neužsiduksot, ir atsibodusias naujėsnam pramainyt, pėrriktavot. Katros labai išdilį no mazgojimo ar šiokių dėnų lintynon dėt, ar jėgu ir prė tokių nebatinka, tai ryzėliam sukarpyt dėl dulkių šluostymo, ar dėl padlogo mazgojimo. Gražesnas skiautalas iškarpyt dėl

Kristina VALYTĖ Pirpu pirpu no unkstaus ryto iš visų kerčių paukštėliai. No žvirblių aglas šokos nėt ūžia, kiek čirškimo. Ti musėt rytinis jų susrinkimas, pastarimas. Liepų sanų vis tuksana genys, mėdžių doktaras. O gol geniena, kad poodegiu raudonu, kėp su darylom numaliavotu? Vorna tursia po viksvynų, gol slėkauja? Po obelį kėkštas

Kristina VALYTĖ Griūk iš juoko. Pelyta many apvolgė. Aruodi nebar nė morkytas, nė burokėlio – vėn žėvalas. Nors čia ne vėnos pelytas pasdarbuota. Griaužė visa pamilija. Močia su tavu ir do bant pinkiolika vaikų. O tė vaikai gol turia ir savo vaikų. Jėgu pradžioj naujų matų po vienų, dvi

Kristina VALYTĖ Kė nebažinau, ko noriu volgyt, kepu bulbų par torkėlį. Prisiskutu bulbų, pristorkavoju patalnion, dadu taukų su spirginėliais, uždingiu dungtį ir lei šunta unt ringių. Labai skanu pakabliuot su rūgeliu iš puodo. Kė tėp pasisakiau, tatula akis tik išvarta, soko, volgyk volgyk unt taukų, tai pro duris toj

Kristina VALYTĖ Kas manį gerai pažįstat, įsitvėrkit, kad nenugriūtumat, kų pasakysiu, įsigeidžiau undaroko. Ir do striuko. Čia tau ne katas pypas! Gyvėnimi unksčiau neraikėjo, o dabar užėjo toksai undaroko norėjimas, kad pasiusk. Visųlaik kėlnios, ar ti džinsinas, ar treninginas unt gumos, ar timpalas, ar bizdieliaus kėlnios, kėp

Kristina VALYTĖ Koksai didelis džiaugsmas yr maži, bat ir labai dideli daiktėliai… Vokar buvau pas duntistį. Už pinigus kur duntis lopija. Ne valdiškoj. Laukiau, kol preisiu ailių, tris mėnesius. Poliklinikoj būčia laukus pusį matų. No sano tė visi grųžtėliai ir odatos mon baubas, bat šiokart pati kažkėp prisiverčiau

Kristina VALYTĖ Jėgum kadu prošol tokio nedicko kaimėlio ūlytalį važiuosta ir pamatysta paskėtusių gryčių, tai tiktais nepėrsigųskit – šyč mono bakūžė. Katrė prėš tai unt jų dėrino, tai nė vėnom nepatiko. Vidun užėjį pėrsigųsdavo žmonas, kad ti supuvį, o do ti įgriuvį, ti išlūžį, va ti pėrskilį, ti

Kristina VALYTĖ Kėp gėra ir įdomu gyvint kaimi. Mažai žmonių, do neatprotį sveikytis, sustikį pasikalbam, pasibėcinam, raikia – už pilvų susijėmį pasjuokiam, raikia – badoj vienas kitom pirmi podadam. Tujei mon padėjai nukost bulbas, ošei – tau. Tujei mon davai sūrio, ošei tau, kadu čėso lično turėsiu,

Kristina VALYTĖ Vaikystaj mas, pamiškės margos, kė bobuta po pėtų pėčiaus sėnalan atsiramus užmigdavo, prė stolo žaisdavom radijo ėterį. Tėp, tėp – paskalbadavom, kėp oras, kėp nuotaikos, kėp visa, užduodavom savo įsivaizduojamėm klausytojam atspėt kokių mįslį ir tadu skaitydavom navydnas. Atsivarsdavom „Kupiškėnų minčių“ skyrėlį „Skalsu kalbos“ ir pėrskaitydavom,