Kristina VALYTĖ Obelys žydžia, žola dėnom žėlia, tai ir viena mono vištala, pilkoja, kitėp jėma kvakšėt negu visos ir no gaidžio nebastraukia. Reiškias, toj susmislis perėt. Kiaušinių kelinta diena nebanašu šaldytuvan, atskirai dėžutan prėmanaj dadu. Kadu no lizdo nebastrauks, runkon kirs, pėrkėlsiu šiperinan atskirai no kitų vištų,
Kristina VALYTĖ Kėp mokytojai, daktarai, muziejinykai ir visokių kitokių propėsijų atstovai kartų par matus minia savo dienų, tėp ir mas, žurnalistai, turiam savo. Ir šito diena labai graitai, trečiadėnį, gegužės septintoj dėnoj, bus. Jėgu pavartytumat unt priekį kalindorių, to diena gramatiškai vadinas Spaudos atgavimo, kalbos ir
„Kūrybiškumo genas“ Kristina VALYTĖ Kėp jūs mislijat, kų poprastas kaimo žmogėlis doro, kė valdiškan darbi jį išlaidžia atostogų? Ne bumbų varto šiltuos kraštuos, ne lovoj prė televizoriaus drybso, o gniūsijas apė namelius. Aini aini apė savo trobesius – ir tai, jei ne vienas golas genda, tai kitas. Jėgu
Kristina VALYTĖ No to kompiūterio okys kadu įsopsta, suskraunu vinzlalius, sadu keleivinan ir važiuoju unt Ponvėžį. Ligi Subačiaus autobusas dykai važa, niekas nekainuoja, dotuoja Savivaldyba. Kur prasidada Ponvėžio rajono rubėžius ir toliau, tai raikia mokėt už vežimų, ale nebadaug, gol tik du aurai ar trys. Tai
Kristina VALYTĖ Pavoserį patsai čėsas tvarkyt šėpų. Raikia dropanos pėrkilot, kad par ilga neužsiduksot, ir atsibodusias naujėsnam pramainyt, pėrriktavot. Katros labai išdilį no mazgojimo ar šiokių dėnų lintynon dėt, ar jėgu ir prė tokių nebatinka, tai ryzėliam sukarpyt dėl dulkių šluostymo, ar dėl padlogo mazgojimo. Gražesnas skiautalas iškarpyt dėl
Kristina VALYTĖ Pirpu pirpu no unkstaus ryto iš visų kerčių paukštėliai. No žvirblių aglas šokos nėt ūžia, kiek čirškimo. Ti musėt rytinis jų susrinkimas, pastarimas. Liepų sanų vis tuksana genys, mėdžių doktaras. O gol geniena, kad poodegiu raudonu, kėp su darylom numaliavotu? Vorna tursia po viksvynų, gol slėkauja? Po obelį kėkštas
Kristina VALYTĖ Griūk iš juoko. Pelyta many apvolgė. Aruodi nebar nė morkytas, nė burokėlio – vėn žėvalas. Nors čia ne vėnos pelytas pasdarbuota. Griaužė visa pamilija. Močia su tavu ir do bant pinkiolika vaikų. O tė vaikai gol turia ir savo vaikų. Jėgu pradžioj naujų matų po vienų, dvi
Kristina VALYTĖ Kė nebažinau, ko noriu volgyt, kepu bulbų par torkėlį. Prisiskutu bulbų, pristorkavoju patalnion, dadu taukų su spirginėliais, uždingiu dungtį ir lei šunta unt ringių. Labai skanu pakabliuot su rūgeliu iš puodo. Kė tėp pasisakiau, tatula akis tik išvarta, soko, volgyk volgyk unt taukų, tai pro duris toj
Kristina VALYTĖ Kas manį gerai pažįstat, įsitvėrkit, kad nenugriūtumat, kų pasakysiu, įsigeidžiau undaroko. Ir do striuko. Čia tau ne katas pypas! Gyvėnimi unksčiau neraikėjo, o dabar užėjo toksai undaroko norėjimas, kad pasiusk. Visųlaik kėlnios, ar ti džinsinas, ar treninginas unt gumos, ar timpalas, ar bizdieliaus kėlnios, kėp
Kristina VALYTĖ Visadu rašau jum, kvėtkėliai brungūs, kėp yr, teisybį. Nigdi neprimisliju posakų. Šiokart toki navatna diena, kad gatavai, sarmata žmogum pasakytėn. Bat jėgu niekam neišpliurpsta, tai aprašysiu. Lasiau kėp visadu prė to savo kompiuterio. Dorbo kalindorių atsiverčiau
Kristina VALYTĖ Koksai didelis džiaugsmas yr maži, bat ir labai dideli daiktėliai… Vokar buvau pas duntistį. Už pinigus kur duntis lopija. Ne valdiškoj. Laukiau, kol preisiu ailių, tris mėnesius. Poliklinikoj būčia laukus pusį matų. No sano tė visi grųžtėliai ir odatos mon baubas, bat šiokart pati kažkėp prisiverčiau
Kristina VALYTĖ Jėgum kadu prošol tokio nedicko kaimėlio ūlytalį važiuosta ir pamatysta paskėtusių gryčių, tai tiktais nepėrsigųskit – šyč mono bakūžė. Katrė prėš tai unt jų dėrino, tai nė vėnom nepatiko. Vidun užėjį pėrsigųsdavo žmonas, kad ti supuvį, o do ti įgriuvį, ti išlūžį, va ti pėrskilį, ti
Kristina VALYTĖ Par sovo rošymo praktikų įtyriau, kad gali rašyt apė kų tik nori, ar apė mėrų, ar apė prezidėntų, ar tėp apė znaimių asobų, ar kokių įdomybį, ar naujobį iš rajono padungės, bat par vis labiausia unt žmonių skaitymo visas šitas tėmas pralinkį kriminalai. Kas kų
Kristina VALYTĖ Kėp gėra ir įdomu gyvint kaimi. Mažai žmonių, do neatprotį sveikytis, sustikį pasikalbam, pasibėcinam, raikia – už pilvų susijėmį pasjuokiam, raikia – badoj vienas kitom pirmi podadam. Tujei mon padėjai nukost bulbas, ošei – tau. Tujei mon davai sūrio, ošei tau, kadu čėso lično turėsiu,
Kristina VALYTĖ Nesanai išgirdau tokį pasisokymų, kad mono šitė nedicki tekstėliai minkaverčiai, o jiem parašytėn daug rozumo ir čėso neraikia. Tai dakui už nuomonį. Visadu prošom parašyt kai kų glauniau. Jeigu katras vietoj many parašysta, tai no to tik geriau bus. Ko daugiau rošunčių, to žmonam įdomiau gazietų skaitytėn. Mon
Kristina VALYTĖ Vaikystaj mas, pamiškės margos, kė bobuta po pėtų pėčiaus sėnalan atsiramus užmigdavo, prė stolo žaisdavom radijo ėterį. Tėp, tėp – paskalbadavom, kėp oras, kėp nuotaikos, kėp visa, užduodavom savo įsivaizduojamėm klausytojam atspėt kokių mįslį ir tadu skaitydavom navydnas. Atsivarsdavom „Kupiškėnų minčių“ skyrėlį „Skalsu kalbos“ ir pėrskaitydavom,
