[caption id="attachment_3136" align="alignright" width="300"] Gyvakarų kaimo gyventojo Antano Lauciaus, švenčiančio 90 metų jubiliejų, patarimas norintiems ilgai gyventi toks: negerti, nerūkyti ir daug dirbti.Jurgitos Banionienės nuotrauka[/caption] Šiandien gražų 90 metų jubiliejų mini tikras gyvakarietis Antanas Laucius. Prieš gimtadienį apsilankėme senoje beveik tiek pat metų skaičiuojančioje jo sodyboje
[caption id="attachment_3049" align="alignright" width="300"] Laisvalaikį mėgstantis leisti svečiose šalyse ir dažniausiai automobiliu keliaujantis Eugenijus Leonavičius tikina, kad Kupiškis kol kas tėra balta žymė žemėlapyje tiek patiems lietuviams, tiek užsieniečiams. Jo manymu, turistų susidomėjimą miestu galima pritraukti ir dalykais, kurie nieko nekainuoja ar reikalauja minimalių išlaidų.Mildos
[caption id="attachment_3031" align="alignleft" width="300"] Kupiškio kultūros centro dailininke pradėjo dirbti Ingrida Rudzinskienė.Jurgitos Banionienės nuotrauka[/caption] Kupiškio kultūros centras turi naują dailininkę. Nuo rugsėjo 4 d. čia pradėjo dirbti šepetiškė, Kupiškio krašte su šeima šaknis įleidusi Ingrida Rudzinskienė. Dailės ir technologijų pedagogikos studijas baigusi moteris džiaugėsi, kad pagaliau
Šiandien Skapiškio kultūros namuose pristatoma nauja knyga – šio miestelio literatų grupės „Liktarna“ įkūrėjos ir vadovės Aldonos Lavickienės romanas „Likimo vėjai“. Tai trečia skapiškėnės knyga. Su Aldona pasikalbėjome prieš šventę. Pokalbis sukosi apie atrastą savo talentą ir aistrą rašyti, kitus kūrybinius įkvėpimus. Jurgita BANIONIENĖ Kūrybai reikėjo subręsti Pakvietusi
[caption id="attachment_2853" align="alignright" width="300"] Rasa Alksnytė.Metanojos Žlėnaitės nuotrauka[/caption] Belgijoje gyvenanti ir kurianti menininkė Rasa Alksnytė pirmą kartą Kupiškio žeme pavaikščiojo prieš dešimt metų. Tuomet moteris lankė čia gyvenusį pažįstamą, su kuriuo skaičiavo krentančias žvaigždes. R. Alksnytės likimas susiklostė taip, kad menininkė kelerius metus iš eilės vasaros
Daugiau nei du dešimtmečiai Kupiškyje gyvuoja uždaroji akcinė bendrovė „Velseka“. Vairuotojai čia yra, vaizdžiai sakant, senokai pramynę takelį. Mat prireikia pasipildyti degalų, nusiplauti automobilį ir kitokių su technika susijusių paslaugų. Šią vietą Panevėžio gatvėje žino ir vilkikų vairuotojai. Šiuolaikiškai tvarkoma „Velsekos“ teritorija pramoniniame miesto rajone patraukia
[caption id="attachment_2783" align="alignright" width="300"] Laimutė Dešrienė džiaugiasi, kad mažieji skaitytojai, kurie užaugę pakelia sparnus į užsienį ar didesnius Lietuvos miestus, kelio į biblioteką nepamiršta ir visuomet pas ją užsuka pasikalbėti ar tiesiog išgerti puodelio kavos.Nuotrauka iš asmeninio Laimutės Dešrienės albumo[/caption] Alizavos bibliotekininkė Laimutė Dešrienė nuo mažens
Šepetos gyvenvietės Liepų gatvės 11 namo gyventojai – puikus bendruomeniškumo pavyzdys kitiems. Gražiai sutariantys kaimynai visada aktyviai rūpinosi, kad jų aštuonbučio namo aplinka būtų tvarkinga, o po namo renovacijos suvieniję jėgas čia sukūrė tikrą grožio oazę. Jurgita BANIONIENĖ Kavos gėrimo ritualas – graži tradicija Šis Liepų gatvės daugiabutis
[caption id="attachment_2656" align="alignright" width="300"] Alva Jackevičienė pasakojo, kad jų sodybos aplinką kuria ir puoselėja visa šeima.Autorės nuotrauka[/caption] Praėjusį šeštadienį Lukonių kaimo bendruomenė sukvietė savo apylinkių žmones, buvusius kraštiečius į tradicinę šventę „Sveikas, kaimynėli“. Joje netrūko spalvingų akcentų, vienu iš jų tapo gražiai savo sodybas tvarkančių lukoniečių
[caption id="attachment_2533" align="alignright" width="300"] Nuo studijų laikų sostinėje gyvenantis Laimantas Jonušys Vilniaus palikti nežada, tačiau dažnai lankosi įvairiuose Lietuvos kampeliuose ir neretai pasvajoja, kaip atrodytų jo gyvenimas mažame miestelyje.Nuotrauka iš asmeninio archyvo[/caption] Kuosėnų kaime ragauto maisto skonis, atostogų, praleistų pas senelius, akimirkos, aplink trobą tyvuliavusių pievų
Pokalbis su alizaviečiu Vladu Užtupu ir nustebino, ir paskatino kitaip pažvelgti į kai kuriuos tradiciškai nusistovėjusius gyvenimo standartus. Lietuvoje įprasta tokia gyvenimo schema – vidurinė, universitete bakalauro ir magistro studijos, blogiausiu atveju kolegija, o vėliau, jei su tais mokslais niekam neįtinki, galima ir profesinę mokyklą
[caption id="attachment_2391" align="alignleft" width="300"] Dalios Kurklietytės ūkyje šiuo metu gyvena apie šimtas įvairių veislių triušių. Ji labiausiai žavisi prancūzų avinais, kurie vieninteliai turi nulėpusias ausis ir yra draugiškesni nei kitų veislių nulėpausiai.Nuotrauka iš Dalios Kurklietytės asmeninio albumo[/caption] Tik nedaugelis galėtų patikėti, kad Kupiškio rajone, Naivių kaime,
[caption id="attachment_2210" align="alignright" width="300"] Poetas Vilius Baltrėnas tikino, kad Kupiškis bus atmintyje visą gyvenimą. Gimtojo krašto ilgesys aidi ir jo poezijoje, o praeities pasibuvimai kartas nuo karto išnyra iš gyvenimo miglų. Nuotraukoje – su Kupiškio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Lina Matiukaite.Nuotrauka iš Viliaus Baltrėnoasmeninio albumo[/caption] Poetas
Bitininkystė Lietuvoje populiari nuo seno. Dažnai pasigirsta, kad bitininkų bendruomenė sensta, nėra kam perimti tradicijų. Jauni bitininkai Ignas ir Vilius Jackevičiai šią mintį paneigtų. Prieš šešerius metus savarankiškai pradėję bitininkauti jie sparčiai plečia bičių ūkį, o jų parduodamas „Brolių medus“ žinomas ne tik kupiškėnams. Su
[caption id="attachment_2204" align="alignleft" width="300"] Jaukius namus katinas Saliamonas rado pačiame miesto centre.Jurgitos Banionienės nuotrauka[/caption] Ir Lietuvoje galima pastebėti gyvūnus darbe. Biuruose apgyvendinami katinai ar šunys, jaukiose parduotuvėlėse čiulba kanarėlės. Pačiame Kupiškio centre įsikūrusioje „Sandros gėlių studijoje“ beveik prieš pusmetį apsigyveno katinas, vardu Saliamonas. Jurgita BANIONIENĖ Atsitiktinumas, arba sutapimas Gėlių
[caption id="attachment_2200" align="alignright" width="300"] Pats įspūdingiausias gaidys iš Povilui Gaidžiui gerbėjų dovanotų suvenyrinių gaidžiukų.Autorės nuotrauka[/caption] Su kraštiečiu, Subačiaus miestelyje gimusiu garsiu režisieriumi, Klaipėdos universiteto docentu Povilu Gaidžiu, pirmas interviu „Kupiškėnų mintyse“ buvo publikuotas prieš daugiau nei trylika metų. Tuomet kalbėtasi Klaipėdos universiteto Menų fakultete, radus trumpą
