2024/05/03

 

Ar do poštinykas nebuvo?

Valio Staburo nuotrauka

Kokia gi počto pradžia Kupišky? Iki XIX omžiaus 8 dešimtmečio Kupiškis buvo toli no didžiųjų počto kelių. Počtų atnašdavo pėsčiom, raiti, dviročiais vežimais, tėp pot pakeičiunt vienas kitų (estapėtiniu būdu). Gol buvo ir pasiuntiniai – kurjeriai. 1732 m. Kupiškio gyvintojai mokėjo 110 auksinų počto mokestį (auksinas – caro laikų 15 ar 30 kapeikų vartas pinigas). Kė buvo nutėstas Daugpilio–Šiaulių gelžkelis, Kupiškis pasdora svarbus žmonių ir krovinių gabėnimo mozgas, tai neužilgo čia įsikūra ir počto stotis. Jinai Kupišky minima no 1879 matų. Spaudų gabano traukiniu ir arkliais. 1889 m. įsikūra počto agintūra Subačiaus gelžkelio stoty. 1892 m. Kupišky jau veikė telegrapas. Atsikūrus Lėtuvos valstybai, 1918 lapkričio 16 d. įkurta Lėtuvos počto valdyba. 1919 matų liepos 1 d. poskelbtas Pačtų, telegrapų ir tiliponų valdybos viršinyko pranešimas, kad Kupišky ir 70 kitų Lėtuvos vietų atidoromi počto skyriai.

O kas apė počtų ažrašyta iš žmonių ir sudata „Kupiškėnų žodynan“?
Atonešė počtų, visi puola laiškų, laikraščių skaitytėn. O tu tu, laiškanešy, gėras dada tu esi. Laikraščiukų tai suskaitau visų, kė atonaša. Rošo laikraščios, kad cukrus sanotuvaj nesveika. Mon juokas iš papūtimo (išliaupsinimo) laikrašty. Virbalas sienoj pakabintas ir vėriam laikraščius.

Oklas karvėlis po visų svietų išloksto. Kas? Ogi loiškas – pačtu ar par runkas siunčiamas susižinojimo roštas, dadamas vokan. Brolis kadai nebaatlaidžia loiško, jau gol kaleimi? Vos sukurpojau loiškų. Bezdelnyčia (žibalina lėmpa ba stiklo) stovėjo unt stolo, o šeiminykė rošė loiškų. Jos ir laiškais susilaisdavo, labai draugovo. Atradau loiškų, žiūrėk, mono dabotinio (mylimojo), kėp tu gyveni, rošo. Un švinčių saso mon atosiunta atvirutį. Nenumėtyk tatulas antrašo, raiks loiškas rašyt. Počtas Kupiškio, kaimas Čekaučiškio, kolūkis Piliakalnio – tai bus jau tikras antrašas (adresas). Dabar tai nei antrašų bažinom giminių Argentinoj, nieko nieko.

Loiškas do ir gromatu vadinamas: govom gromatų iš Amėrkos; pilvas ne gromata, niekas nemoto, kų įdėjai. „Labai žemai mas prašytum, kad gromatų atrašytum, kas girdėtis yr navydnų, pėrskaityti dėl kaimynų“, – tai Uršulios Tamošiūnaičios iš Pajuodupas eilėraščio „Loiškas“ pirmasai posmėlis.

Konvartas – loiško vokas: loiškas įdatas konvartan. Markuta – počto žinkliukas: raikt išsiųst loiškas, alia nebaturiu markučių.
Ak tu svieti mono, soko, yr ir kuntoplinis počtas – žmogus lėžuvautojas, katras voikščiodamas iš gryčios gryčion naujienas nešioja, apsoko.
Kupiškėnų enciklopedija, II, V., 2012

——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video