Praėjusį ketvirtadienį Kupiškio viešojoje biliotekoje literatūros ir knygų mylėtojai turėjo progą leistis į literatūrinę ekskursiją po savo artimąją Aukštaitiją, po lietuvių literatūros istoriją, po kūrėjų biografijas ir poezijos tekstus. Tokią galimybę kupiškėnams suteikė panevėžietė ilgametė pedagogė, lituanistė, o pastaruoju metu – Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė.
Ada DVARIONAITĖ
Ji pristatė praėjusiais metais Komunikacijos centro išleistas tris rašytojos Bronės Buivydaitės knygas: poezijos rinktinę „Vėl“, archyve surastą iki šiol nespausdintą poetinės kūrybos rankraštį „Paukščiai vėtroje“ ir romaną „Atversti lapai“.
Visi šie leidiniai netgi lietuvių literatūros žinovus, pasak šio leidybos darbo iniciatorės, gali nustebinti ir nudžiuginti netikėtais atradimais. Ir nieko nuostabaus – šiame virtualių galimybių ir padriko skubėjimo laike mes nebeturime kada žvalgytis į dešimtmečių, tuo labiau šimtmečių praeitį, nes nebeužtenka laiko netgi šiandienos patirčiai aprėpti. L. Lapinskienė įsitikinusi – verta pažinti šią autorę, aktyvią, pilietišką ir patriotišką asmenybę, poetę ir prozininkę, pedagogę, sugrąžinti jos vardą ir kūrybą. Kitais metais bus minimos Bronės Buivydaitės 125-osios gimimo metinės.
Talentinga, skvarbi, imli lyrikė
B. Buivydaitė, artima mūsų kaimynė, gimė 1895 metais Anykščių rajone, Svėdasuose, vėliau permainingo likimo keliai ją nuvedė tolyn – į Anykščius, Uteną, Kauną, Voronežą, Skuodą, Veiverius Prienų rajone, Panevėžį, Tauragę, Alytų. Ten pačios mokytasi ar mokytauja, gyventa ir nuo jaunystės metų beveik visą laiką kurta. Tik toji kūryba trupiniais pabiro prieškario leidiniuose, rinkiniuose, didžioji dalis liko nespausdinta, pateko į archyvus.
Kaip pratarmėje rašo redaktorė ir sudarytoja L. Lapinskienė, į rinktinę „Vėl“ sudėta 50 gražiausių eilėraščių iš trijų iki 1940 metų išleistų poetės knygų, kurios dabar jau yra bibliografinės retenybės. Pradžioje leidėjos buvo išskirti net 123 eilėraščiai, visi savitos raiškos ir meninės kalbos, subtilūs, jautrūs, bet pasirinkimą turėjo sumažinti iki leidybos dydžio.
Kas atrinkta, klausytojai patys galėjo įvertinti, nes bibliotekos darbuotojos Laima Kliopkinienė ir Janina Širvinskienė perskaitė labiausiai sužavėjusias eiles. Kai kas ten išgirdo Henriko Radausko (jis buvo poetės mokinys) sąskambių, Maironio, Putino, Tysliavos, netgi Kazio Binkio intonacijų, neabejotinai besilygiuojančių į literatūros klasikų brandžiausią kūrybą. Ten tiktų ir iki šiol nespausdintas B. Buivydaitės kūrybos rinkinys „Paukščiai vėtroje“.
Netikėtas atradimas, pasak L. Lapinskienės, yra šis Lietuvos literatūros ir meno archyve iki šiol saugotas rankraštis, kuris jau buvo ir užmirštas, neatsirandant nei kūrybos leidimo ir viešinimo iniciatorių, nei lėšų. Rinkinį pati poetė archyvui saugoti perdavė 1966 metų rudenį.
Į knygą „Paukščiai vėtroje“ sudėti 1940–1956 metais parašyti eilėraščiai. Prisimenant to laiko visuomeninį politinį kontekstą – karo sumaištis, okupacija, partizanų žūtys, tremtys, lageriai – pagarbos ir pasigėrėjimo verta poetės laikysena: tikėti geresne tautos ateitimi, gyventi ir dirbti, ištverti visas negandas kaip paukščiams vėtroje. Rinkinį sudarė pati B. Buivydaitė, pirmas eilėraštis „Paukščiai vėtroje“, parašytas 1956 m. (prieš sovietinį režimą maištauja Vengrija) apie išdraskytus sodus, rinkinio įžangai – tai tarsi poetės nuoroda į skaudžiausius pilietinius išgyvenimus.
Paskutinis 1943 metų rinkinio eilėraštis „Kur padėti širdį“ prabyla lietuviškais vaizdiniais: „Alpsta žiemkentėlis – / Sutrypė kanopa… / Kur padėti širdį, / Baisiai ji man sopa…“ Anot knygų leidėjos L. Lapinskienės, šis rinkinys yra akivaizdus paliudijimas, kad net pikčiausioms istorinių įvykių ir politinių permainų vėtroms siaučiant, kūryba yra laisvės teritorija ir kūrėjas gali pasirinkti laisvę, išlikti jai ištikimas. Tokią poetės elgseną skatino ir jai svarbi krikščioniškoji pasaulėžiūra.
Romanas apie mokyklą gimė Panevėžyje
Romaną „Atversti lapai“ B. Buivydaitė parašė gyvendama Panevėžyje ir mokytojaudama Panevėžio mokytojų seminarijoje 1930 metais. Jis buvo išspausdintas 1934 metais Panevėžyje. Įdomu, kad iš to leidimo likę bene keturi egzemplioriai keliose šalies bibliotekose, romanas laikomas pirmu lietuvių romanu apie mokyklos gyvenimą.
Taigi autorė rašė apie tai, ką pati puikiai išmanė. Beje, knygos žodynas itin spalvingas, su anykštietiškos tarmės blykstelėjimais.
O toji pedagoginė kasdienybė, pasirodo, labai panaši į šiandienę. Verda aistros ir konfliktai, paslaptys gimdo intrigas, taip sako visi, kurie perskaitė Komunikacijos centro pakartoto leidimo romaną. Pati autorė anuomet teigė, kad tai romano pirma dalis, būta duomenų, kad parašė ir tęsinį. „Gal dar pavyks kur nors surasti“, – viltingai svarstė leidėja L. Lapinskienė. Jeigu B. Buivydaitės poezija archyve tyliai ir kukliai sulaukė savo valandos ir savo leidėjo, tai gal likimas ir prozai bus dosnus?
Dar verta paminėti ir keletą kupiškėniškų motyvų. Romane, sakoma, galima atpažinti kai kuriuos veikėjus, pedagogus, ir tie pedagogai – kupiškėnai. Seminarijoje mokytojavo Justinas Jankevičius, Jurgis Elisonas. O B. Buivydaitės mokinė seminarijoje buvo daugelį kupiškėnų kartų lietuvių kalbos mokiusi garbioji mokytoja Felicija Jakutytė.
Tai dar vienas argumentas, kodėl verta knygų mylėtojams susigrąžinti rašytojos B. Buivydaitės vardą ir jos literatūrinę kūrybą. Knygų mylėtojų klubas jau suplanavo skirti dėmesio minėtoms temoms.
