Juras EIDUKAS,
psichologas
Jūs nesate paprastas, sandarus indas, skirtas tiesiog ramiai stovėti ant lentynos ir saugoti vandenį. Ne, jūs esate kiauras indas. Per jūsų sieneles, pro mikroskopinius plyšius ir atviras poras nuolatos švilpia paslaptingas, galingas vėjas – būties vėjas. Šis švilpimas yra pats giliausias jūsų egzistencijos garsas, primenantis, kad esate gyvi, kad esate čia ir dabar.
Tačiau šis garsas kartais gąsdina. Jis pernelyg didingas, pernelyg nepažįstamas. Ir štai čia prasideda didžioji kultūrinė žmogaus pretenzija. Išsigandę šio tyro būties švilpimo, puolame karštligiškai lipdyti ant savo plyšių kasdienybės kamščius. Kas tie kamščiai? Tai nesibaigiantys reikalai, ataskaitų terminai, buitiniai rūpesčiai, socialinių tinklų pranešimai, naujienų srautai ir tušti pokalbiai. Mes kemšame juos vieną po kito, kad tik užtildytume tą kosminę muziką. Mūsų menas – tai tarsi bandymas suburti saugų kiemelį, nors tikroji mūsų meninė galia ir tikrasis mūsų „vėjas“ yra pats Dievas, pati esatis, tekanti pro mus.
Čia į sceną žengia vokiečių mąstytojas Martinas Heidegeris su savo garsiąja sąvoka Dasein (čia – būtis). Svarbiausia paslaptis, kurią turime suprasti, kad dasein nėra daiktavardis. Tai ne stabilus baldas kambaryje. Dasein veikia kaip veiksmažodis. Tai nuolatinis vyksmas, buvimas, pasaulio atvėrimas. Kai mes užsikemšame kasdienybės kamščiais, mūsų dasein sustingsta, mes tampame neautentiška būtimi – tiesiog plaukiame pasroviui, prarandame save masėje, kurią M. Heidegeris vadino Das Man (visi ir niekas konkretus).
Šioje būsenoje mus valdo trys kasdienybės demonai: plepalai (kai kalbame daug, bet nepasakome nieko esminio), smalsulys (kai akys laksto ieškodamos naujų stimulų, bet niekur nesustoja giliau), dviprasmybė (kai atrodo, kad viską suprantame, bet iš tiesų nieko nepažįstame iki galo). Tai būsena, kurioje mes apsimetame, kad valdome gyvenimą, bet iš tiesų esame tik mechaniniai sraigteliai. Tačiau būties vėjas niekur nedingsta. Jis kantriai laukia, kada koks nors kasdienybės kamštis iššaus ir virs plyšiu.
Kad suprastume šį kiaurą indą, turime aiškiai atskirti du pasaulio matymo lygmenis: ontinį ir ontologinį atvirumą. Ontinis atvirumas parodo daiktus, faktus ir praktines savybes. Tai mūsų kasdienis režimas. Žiūrėdami į medžio rąstą ontiniu žvilgsniu, matome malkas, būsimą lentą, statybinę medžiagą ar tiesiog kliūtį ant kelio. Tai praktiškas, naudingas, bet plokščias matymas.
Ontologinis atvirumas nukreipia žvilgsnį į pačios būties, egzistencijos paslaptį. Nubunda klausimas: „Kodėl išvis yra kažkas, o ne niekas?“ Žmogus, kuris medžio rąste mato Dievą, yra perėjęs į ontologinį lygmenį. Jis mato ne tiesiog medienos tūrį, o gyvybės stebuklą, tekstūrą, kurioje įrašyta laiko istorija, pačią būtį, kuri apsireiškia per šį paprastą daiktą. Tai matantis mąstymas ir mąstantis matymas – kai žvilgsnis nustoja vartoti ir pradeda tiesiog liudyti.
Štai čia pasirodo garsusis M. Heidegerio ketvertainis. Pasaulis susideda iš keturių elementų: žemės, dangaus, mirtingųjų ir dieviškųjų. Kai mes esame atviri būčiai, bet kokiame paprastame kasdienybės daikte – rąste, ąsotyje ar duonos riekėje – susitinka šios keturios jėgos. Žemė duoda materiją, dangus – šviesą ir lietų, mirtingieji (mes) suteikia prasmę savo buvimu, o dieviškieji atneša šventumo pajautą. Kaip sakė Herakleitas: „Ir čia dievai gyvena“ – paprasčiausioje kaimo troboje ar kasdieniame darbe, jei tik sugebame nušviesti pasaulį.
Šis pasaulio nušvietimas (prošvaistė) nėra magija. Tai gebėjimas leisti daiktams būti tuo, kas jie yra, netaikant jiems savo egoistinių tikslų. Puikus to pavyzdys – elgetos skulptūra Panevėžyje. Bronzinė skulptūra kasdienybės skuboje gali pasirodyti kaip ontinė kliūtis ar tiesiog metalo gabalas. Tačiau sustojus, leidus įvykti prošvaistei, ji tampa ontologiniu veidrodžiu: primena mums apie trapumą, mirtingumą, atjautą ir laikinumą, pramuša kasdienybės šarvą ir įleidžia būties vėją.
Kaip mes pereiname iš neautentiškos būties į autentišką? Mums padeda trys egzistencinės būsenos: rūpestis, nerimas ir neviltis. Kad ir kaip paradoksalu, nerimas čia yra didžiausias mūsų draugas. Skirtingai nuo baimės, kuri turi konkretų objektą (pavyzdžiui, bijome šuns ar egzamino), nerimas neturi objekto. Jis kyla iš suvokimo, kad pasaulio struktūros yra trapios, o kasdienybės kamščiai – netikri. Nerimas išmuša kamščius ir parodo, kad esame laisvi pasirinkti savo autentišką kelią. Išbūtas nerimas virsta autentišku rūpesčiu – nebe panikuojančiu lakstymu (neautentiškas rūpestis dėl smulkmenų), o giliu, ramiu įsipareigojimu savo būčiai ir kitiems. Jis pažadina ryžtą – drąsą priimti savo laikinumą ir atsiverti būčiai.
Filosofiniai skrydžiai yra nuostabūs, bet kaip su jais išgyventi pirmadienio ryte, kai vėluojame į susitikimą? Čia mums į pagalbą ateina Karlo Jungo psichologija ir jo keturios funkcijos: mąstymas, jausmai, pojūčiai, intuicija ir dvi nuostatos intraversija ir ekstraversija. Kasdienybė dažnai reikalauja kraštutinumų, todėl mes linkę įkristi į tipinius kraštutinius elgesio modelius.
Intuityviai jaučiamos intraversijos atvejis: žmogus, gyvena giliose vidinėse vizijose, jaučia pasaulio sroves, bet pamiršta laiku sumokėti mokesčius ar pavalgyti. Jo plyšiai būties vėjui tokie dideli, kad namuose švilpia skersvėjai, griūva praktinis gyvenimas.
Sensoriškai mąstančios ekstraversijos atvejis: žmogus-mašina, viskas suplanuota, efektyvu, orientuota į išorinius faktus ir logiką. Idealiai užkimšti visi kamščiai. Rezultatas? Vidinis išdžiūvimas, dvasinė sausra, nes būties vėjas čia tiesiog neprateka.
Dermę patiriame, kai išmokstame šias funkcijas suderinti kasdienėse situacijose. Ypatingas išbandymas – sujungti mąstymą ir intuiciją. Mąstymas mėgsta tiesines struktūras, intuicija – šuolius. Kai abi veikia kartu, gimsta sensorinė intuicija arba intuityvi sensorika. Tai gebėjimas matyti praktinius faktus (sensorika), bet iškart jausti jų gilesnį potencialą ir ryšius (intuicija).
Šis balansas keičia ir žmogaus laiko suvokimą. Mes esame įstrigę chronos laike – linijiniame laikrodžio tiksėjime, streso ir terminų zonoje. Tačiau intuicija ir ontologinis atvirumas veikia kairos laike – palankiausiame, kokybiškame lemties momente, kai sekundė gali pakeisti gyvenimą. Virš viso to stovi aion – amžinybės, ciklinio laiko pajauta. Kai praktinėje situacijoje sujungiame mąstymą su intuicija, mes sugebame chronos tėkmėje sugauti kairos momentą.
Šie principai tampa mūsų skydu kasdienėje akistatoje su stresu. Kai ištinka stresinė situacija, neautentiškas rūpestis verčia mus panikuoti, kurti saviapgaulės mitus ar pasiduoti destruktyviems archetipams. Tačiau, pritaikę dasein principą, sustojame ir pasitelkiame ironiją, skepsį ir humorą. Humoras yra geriausias būdas išmušti per stipriai įspaustą kasdienybės kamštį! Pažiūrime į savo stresą su lengva ironija ir suprantame: „Taip, ši situacija sunki, bet ji nėra visa mano būtis.“
Galiausiai, svarbiausia praktinė taisyklė skamba taip: priimk save ir nebūsi našta kitiems. Kai nustojame bėgti nuo savo kiauro indo švilpimo, kai priimame savo nerimą, savo ribotumą ir savo keturias funkcijas, nustojame reikalauti iš aplinkinių, kad jie užkimštų mūsų skyles. Mūsų autentiškojo Aš paieškos baigiasi ne izoliacija ar savęs tobulinimu, o gebėjimu būti pasaulyje laisvai, džiugiai ir atvirai. Kasdienybės kamščiai nebėra priešai – jie tampa tiesiog žaidimo dalimi, indo skylėse skamba muzika, o mes sąmoningai leidžiame pūsti gaiviam būties vėjui.