Esu žmonių pilnoje salėje. Išsakau man suprantamas, akivaizdžias tiesas. Lietuviškai dėlioju savo pastebėjimus, idėjas. Matau tuščius susirinkusių žmonių žvilgsnius, girdžiu keistą erzelį.
Iki šiol maniau, jog bendravimo, komunikacijos pamatas yra gera valia ar gebėjimai. Šiandien jaučiu, kad mane ir susirinkusius žmones skiria nematoma siena. Bandau būti savimi ir jaučiuosi atstumtas.
Psichologas Juras EIDUKAS
30 punktų siena
Dvidešimtais praeito šimtmečio metais psichologė Leta Hollingworth tyrinėjo gabius vaikus. Pastebėjo, jog protas yra ir dovana, ir kalėjimas, aprašė komunikacijos trūkį: jei pašnekovų intelekto koeficientų skirtumas viršija 30 punktų, normaliai bendrauti nepavyks, vienas kitam liks ateiviais. Protingesnio pašnekovo koncepciją, logiką, juokus kita pusė priima lyg kliedesius, svarstymuose įžvelgia grėsmę savo saugumui.
Persikelkime į strategijos svarstymo susirinkimą. Protingas pranešėjas sistemingai išskleidžia perspektyvos architektūrinį sprendimą. Salėje pasigirsta šnabždesys: „Koks išdidus beprotis.“. Ima veikti komunikacijos trūkis. Daugeliui susirinkusių žmonių sunku priimti sudėtingus signalus. Ar gali radijo imtuvas „Vef“ priimti 5G signalą? Ko gero, žmonės nori suprasti, ką sako pranešėjas. Tačiau suvokimas reikalauja didelių energijos sąnaudų, o nervų sistema nepasiruošusi, netreniruota.
Efektyviausiai dirba vadovai, kai jų ir darbuotojų intelektas skiriasi mažiau nei 30 punktų. Kai skirtumas pasiekia 40–50 punktų, darbuotojai vadovus arba išėda, arba ignoruoja: per daug protingas lyderis – miręs lyderis. Kompetentingi padalinių darbuotojai irgi sulaukia spaudimo. Kolegos susivienija prieš juos, sunkiau pavyksta slėpti savo kognityvinius trūkumus. Mus mokė tikėti nuomonių demokratija. O patirtis sako – kai skiria 30 punktų siena, lygybės dialoge nebūna.
Kas nutinka protingo žmogaus smegenims, kai jis priverstas ilgą laiką bendrauti su būnančiais už 30 punktų sienos? Jo veidrodiniai neuronai pasirenka energijos taupymo režimą. Kad izoliacija nekankintų, žmogus nesąmoningai ima kopijuoti primityvius pašnekovų įpročius, elgesio modelius. Kvailėja, kad išgyventų sociume. Formuojasi socialinė mimikrija. Šią kainą moka intelektualas už teisę nebūti sudegintam viešosios nuomonės lauže.
Plačiau skaitykite rugsėjo 18 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF