O JEIGU MIESTO AIKŠTĖJE PRAŽYSTŲ SODAS?

„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“

Kartais naujai miesto tradicijai atsirasti pakanka vieno klausimo – o jeigu pabandytume? Ne todėl, kad Kupiškyje trūktų renginių ar švenčių, bet todėl, kad kiekvienas miestas ieško savo veido, tokio, kurį atpažintų ne tik vietos žmonės, bet ir svečiai.

Nomeda SIMĖNIENĖ

O jeigu vieną pavasario savaitgalį Lauryno Gucevičiaus aikštė virstų žaliuojančiu, žydinčiu ir muzikos pripildytu miesto sodu? Juolab kad vis pasigirsta balsų, esą aikštė tuščia, stokoja gyvybės ir labiausiai tinka nebent paradams rengti.

Reikėtų galvoti ne apie dar vieną įprastą mugę, kurioje greitai nusiperkame sodinuką ir keliaujame namo. Ne apie koncertą, į kurį susirenkame tik vakare. Tai galėtų būti vienos ar dviejų dienų miesto šventė, jungianti augalus, muziką, architektūrą, kūrybą, poilsį ir žmonių bendravimą.

Idėja, išauganti iš paties Kupiškio

„Miesto sodas“ nebūtų nuo tikrovės atitrūkusi ar Kupiškiui dirbtinai primesta idėja. Priešingai – ji natūraliai išaugtų iš to, kuo mūsų miestas jau yra ir kaip jį mato čia gyvenantys ir atvykstantys žmonės.
Kupiškis jau kuris laikas vadinamas žydinčiu miestu. Šį įvaizdį kuria ne vien gražūs žodžiai, jį kasdieniais darbais palaiko miesto aplinka ir želdiniais besirūpinantis specialiai tam įsteigtas komunalininkų padalinys. Kiekvieną pavasarį ir vasarą aikštės, gatvės, skverai ir kitos viešosios erdvės pasipuošia gėlynais ir želdinių kompozicijomis. Gal ne visada skubėdami juos pastebime, tačiau atvykstantys svečiai neretai atkreipia dėmesį į miesto žalumą, tvarką ir žydėjimą.

Taip pat turime ir daugiau šios srities profesionalų – tai ir „Saulėtų lankų“ įkūrėja Vilma Vebeliūnienė, ir kupiškėnė Rūta Simanavičienė, LRT radijo klausytojams puikiai žinoma kaip laidų apie ūkininkavimą ir sodininkystę autorė ir vedėja. Jau visą dešimtmetį Rūta veda laidą „Gimtoji žemė“, trečią sezoną gyvuojančioje autorinėje jos laidoje „Auga ir balkone“ galima sužinoti daugybę sodininkavimo balkone gudrybių. Kaip tik neseniai „Kupiškėnų mintyse“ plačiau ją kalbinome.

Todėl „Miesto sodas“ nebūtų bandymas Kupiškį vieną dieną paversti tuo, kuo jis nėra. Tai būtų proga ryškiau parodyti tai, kas jau sukurta, sutelkti turimą patirtį ir žydinčio miesto vardą paversti išskirtiniu kasmečiu renginiu.

Šventėje svarbus vaidmuo galėtų tekti ir patiems miesto želdintojams. Jie galėtų ne tik prisidėti kuriant žaliąsias aikštės erdves, bet ir papasakoti, kaip parenkami augalai, kaip gimsta gėlynų kompozicijos, su kokiomis problemomis susiduriama jas prižiūrint. Tai būtų ir padėka žmonėms, kurių darbo rezultatus matome kasdien, nors apie pačius darbuotojus žinome nedaug.

Muzika, kurios nereikia ieškoti toli

Svarbus renginio dalykas galėtų būti gyvai atliekama populiarioji klasikinė muzika. Nebūtinai iškilminga ar įpareigojanti, veikiau lengva, atpažįstama, tinkama jaukiam pavasario susitikimui.

Ir šios programos atlikėjų nebūtinai reikėtų ieškoti vien didžiuosiuose miestuose. Iš Kupiškio krašto yra kilusių profesionalių muzikų, dainininkų, instrumentalistų ir muzikos pedagogų, kuriančių ir koncertuojančių Lietuvoje ir užsienyje. Netrūksta ir žmonių, muziką kuriančių ir gyvenančių čia pat, Kupiškio krašte.

Dieną muzika galėtų skambėti skirtingose aikštės vietose, tarsi netikėtai išaugdama tarp želdinių. Vyktų kameriniai pasirodymai, jaunųjų muzikantų koncertai, prisistatytų vietos kolektyvai. Vakare programą vainikuotų pagrindinis koncertas „Muzika tarp žiedų“, gal net specialiai į šį renginį suburiantis iš Kupiškio kilusius profesionalius atlikėjus.

Visa, kas auga

Augalija galėtų būti ne tik šventės puošmena, bet ir jos turinys.

Į „Miesto sodą“ būtų galima sukviesti medelynus, gėlių ir prieskoninių augalų augintojus, sodo reikmenų kūrėjus, floristus, keramikus, kraštovaizdžio architektus. Jie ne tik prekiautų, bet ir konsultuotų, kaip augalus pasirinkti, derinti ir prižiūrėti.

Veiktų augalų mainų stotelė, kur kupiškėnai galėtų atsinešti savo užaugintų daigų, gėlių, sėklų ar daugiamečių augalų. Vyktų praktiniai užsiėmimai, kaip susikurti žydintį balkoną, įrengti nedidelį miesto daržą, pasirinkti mūsų klimatui tinkamus augalus, pasodinti prieskoninių žolelių kompoziciją.

Vaikai galėtų turėti savo „Mažąjį sodą“ – sėti, sodinti, pažinti augalus, bites ir kitus gyvosios gamtos pasaulio gyventojus. Galėtų vykti gėlių vainikų, augalinių paveikslų ar keramikinių vazonų dekoravimo dirbtuvės.

Svarbu, kad tai netaptų atsitiktinių prekybininkų muge. Dalyviai ir prekės turėtų atitikti renginio temą, o visa aplinka – turėti estetinę visumą.

Architektūros ir gamtos pokalbis

Tokia šventė ypač prasminga būtų Lauryno Gucevičiaus vardu pavadintoje aikštėje. Augalija, architektūra ir muzika galėtų susijungti į bendrą pasakojimą apie harmoningą miestą.

Laurynui Gucevičiui buvo svarbus aiškumas, darna, proporcija ir žmogui suprantama erdvė. Šiuos principus galima šiuolaikiškai perskaityti kuriant laikinus želdinių paviljonus, simetriškas kompozicijas, poilsio salas ar šviesų instaliacijas.

Renginyje galėtų vykti trumpi, plačiajai visuomenei suprantami pokalbiai apie tai, kaip želdiniai keičia miesto veidą, kodėl vienose aikštėse žmonėms norisi pasilikti, o per kitas – tik greitai pereiti. Būtų galima kalbėtis apie Kupiškio viešąsias erdves, gyventojų puoselėjamus kiemus, balkonus ir gėlynus.

Galbūt „Miesto sodas“ ilgainiui taptų viena platesnio Lauryno Gucevičiaus vardo kultūrinio ciklo dalių – greta architektūros dirbtuvių, parodų, diskusijų ir meninių instaliacijų.

Šventė galėtų palikti pėdsaką

Vienadieniai renginiai pasibaigia, dekoracijos išvežamos, scena išardoma. Tačiau „Miesto sodas“ kasmet galėtų palikti Kupiškiui bent vieną išliekantį ženklą.

Tai galėtų būti pasodintas medis, naujas gėlynas, meninis lauko vazonas, suoliukas ar kita nedidelė miesto aplinkos detalė. Per keletą metų šių ženklų atsirastų vis daugiau.

Per šventę būtų galima apdovanoti gražiausiai prižiūrimų Kupiškio sodybų, daugiabučių namų aplinkos, balkonų, įstaigų ar verslo teritorijų šeimininkus. Tačiau reikėtų vertinti ne vien augalų gausą ar išleistų pinigų kiekį, bet ir kūrybiškumą, tvarumą, pagarbą aplinkai.

Kada Kupiškis galėtų pražysti?

Pirma mintis – gegužės pradžia, kai žmonės po žiemos ypač pasiilgę žalumos ir spalvų. Tačiau tuo metu Lietuvoje vyksta nemažai sodinukų mugių, antrą gegužės savaitgalį didelį lankytojų būrį sutraukia Burbiškio dvaro Tulpių žydėjimo šventė.

Kupiškiui nereikėtų su ja konkuruoti. Mūsų renginio ypatumas būtų ne milijonai augančių tulpių, o netikėtas miesto aikštės virsmas.

Tinkamiausias laikas galėtų būti trečias gegužės savaitgalis, kai gamta gerokai sužaliavusi, dienos ilgos, o didysis vasaros švenčių sezonas dar neprasidėjęs. Gegužės 18-ąją minima Tarptautinė žavėjimosi augalais diena, tad renginį būtų galima prasmingai susieti ir su šia diena.

Žinoma, pavasario orai neprognozuojami, todėl reikėtų apgalvoti palapines, pavėsines, uždaras erdves atskiroms veikloms ir atsarginį koncertų planą. Juk orų rizika lydi beveik visas vasaros šventes ir neturėtų tapti priežastimi atsisakyti geros idėjos.

Ši šventė galėtų simboliškai atverti ir Kupiškio turizmo sezoną. Miestas siekia sulaukti daugiau svečių, bet aiškaus ir išskirtinio turizmo sezono atidarymo renginio kol kas neturime.

Ar Kupiškiui to reikia?

Galima klausti, ar miestui reikia dar vieno renginio? Veikiausiai nereikia dar vienos panašios mugės ar koncerto. Tačiau reikia idėjų, kurios padėtų Kupiškiui būti atpažįstamam ir kurios į miesto centrą sugrąžintų žmones ne tik tvarkyti reikalų, bet ir pabūti.

„Miesto sodas“ galėtų sujungti kultūros įstaigas, komunalininkus, bendruomenes, mokyklas, menininkus, verslininkus, augalų augintojus ir visus savo aplinką puoselėjančius žmones. Prie jo galėtų prisidėti ne tik Kupiškio, bet ir viso Panevėžio regiono medelynai, floristai, kraštovaizdžio kūrėjai ir muzikantai.

Ši šventė nebūtinai turėtų iš karto būti didelė ir brangi. Pirmais metais pakaktų vienos gražiai ir profesionaliai sukurtos dienos, kelių želdinių kompozicijų, geros muzikinės programos ir aiškios estetinės krypties. Jei idėją priimtų žmonės, ji galėtų augti kasmet – kaip auga sodas.

Kupiškis jau turi svarbiausius būsimos šventės pradmenis – žydinčio miesto vardą, muzikuojančių žmonių būrį, veiklias kultūros įstaigas ir siekį tapti vis patrauklesne vieta krašto svečiams. Belieka visa tai sujungti į vieną vietą ir vienu metu.

Gal kada nors trečią gegužės savaitgalį pasakymas „važiuojame į „Miesto sodą“ savaime reikštų, kad važiuojame į Kupiškį.

Tai dar tik idėja. Tačiau juk kiekvienas sodas prasideda nuo mažos sėklos. Gal verta ją pasėti?

Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur