Redaktorė
Rugpjūčio 5 dieną Kupiškis minėjo garsiausio iš šio krašto kilusio žmogaus – architektūros genijaus Lauryno Gucevičiaus – gimtadienį. Ta proga atsirado reta galimybė išvysti jo gyvenimo pradžių pradžią – autentišką krikšto įrašą Palėvenės bažnyčios metrikų knygoje.
Regis, ledai pajudėjo.
Negalima sakyti, kad iki šiol Laurynas Gucevičius Kupiškyje buvo pamirštas. Jo vardu pavadinta centrinė miesto aikštė ir gimnazija, gimtajame Migonių kaime pastatytas paminklas. Tačiau pavadinimus, paminklus žmogus ilgainiui nustoja pastebėti, jie tampa kasdienybe, įprastu miesto fonu. Einame pro šalį nebesusimąstydami, kokio masto asmenybę jie primena ir ką jos vardas galėtų reikšti šiandien.
Svarbus ir ilgai lauktas žingsnis – Kupiškio rajono savivaldybės sprendimas oficialiai atsisakyti prie Lauryno Gucevičiaus pavardės klijuoto Stuokos prielipo. Tai ne vien formalus vardo patikslinimas. Tai pagarbos istorinei tiesai ir pačiam žmogui ženklas.
Per gimtadienio minėjimą prisiminiau daugiau kaip prieš dešimtmetį Kupiškyje viešėjusią šaunią „Migruojančių paukščių“ komandą. Projekto dalyviai pristatydami, ką pamatė Kupiškio krašte ir kokius prasmingus pasiūlymus norėtų palikti, pasakė nemažai vertingų minčių. Ypač įstrigo istoriko Norberto Černiausko pastaba, kad Kupiškis gerąja šio žodžio prasme visiškai neišnaudoja Lauryno Gucevičiaus vardo.
Juk vien tai, kad jo vardu pavadinta aikštė ar gimnazija, dar nereiškia, kad Gucevičius yra gyvas Kupiškio tapatybės dalykas. Vardas turi būti ne tik užrašytas, bet ir pasakojamas, tyrinėjamas, matomas kultūros, švietimo, turizmo ir miesto reprezentavimo erdvėse.
„Migruojančių paukščių“ pasiūlymus girdėjo, atidžiai jų klausėsi ir tuometė rajono valdžia. Tačiau projekto dalyviams išvykus viskas liko po senovei. Gražios mintys išsisklaidė, nes neatsirado, kas jas nuosekliai perimtų ir tęstų.
Ši patirtis dar kartą patvirtina, kad giluminiam pokyčiui reikia kelių svarbių sankirtų: iniciatyvos iš apačios, bendruomenės noro veikti, specialistų įsitraukimo, taip pat suvokimo, politinės valios ir pritarimo iš aukščiau. Atrodo, kad dabar – bent pradiniame etape – šios aplinkybės pagaliau susitiko.
Tačiau gimtadienio minėjimas neturėtų būti vienkartinis renginys. Šiandien svarbiausia neužgesti. Lauryno Gucevičiaus vardas galėtų būti ilgalaikės Kupiškio kultūros krypties ašis – jungti Migonis, Kupiškį, Palėvenę, Vilnių ir platesnį europinį kontekstą.
Viena tęstinė idėja galėtų būti Palėvenės dominikonų vienuolyne rengiamas Lauryno Gucevičiaus meno festivalis.
Čia derėtų architektūra, muzika, dailė, istorija ir šiuolaikinė kūryba, vyktų architektų dirbtuvės, paskaitos, parodos, diskusijos ir ekskursijos. Ilgainiui gal atsirastų ir Lauryno Gucevičiaus kelias Migonys–Kupiškis–Palėvenė–Vilnius, pasakojantis apie kelią iš mažo Kupiškio krašto kaimo į Lietuvos ir Europos architektūros istoriją.
Ši programa Palėvenei padėtų tapti „gyvu vienuolynu“ – vieta, kur paveldas ne tik saugomas, bet ir kalba šiandienos žmogui. O Gucevičiaus vardas atvertų duris partnerystėms su Lietuvos ir užsienio architektūros, meno ir paveldo institucijomis.
Kupiškis turi vardą, kurio nereikia dirbtinai išgalvoti ar sukurti rinkodaros kampanijoms. Jis jau įrašytas į Lietuvos kultūros istoriją. Reikia tik išmokti prasmingai perskaityti šį vardą, papasakoti kitiems ir paversti gyvu veiksmu.
Ledai pajudėjo. Dabar svarbiausia neleisti jiems vėl sustingti.