ANTANAS STRAZDAS – LAISVOS MINTIES ŽMOGUS

„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“

Norime prisiminti išskirtinę asmenybę, kunigą, poetą Antaną Strazdą, kuris sujungia Rokiškį ir Kupiškį ne administracinėmis ribomis, o gyva kultūros, kalbos ir tikėjimo tradicija. Jis aktyviai dalyvavo visuomenės, kultūros ar mokslo gyvenime, kūrė idėjas ir jas viešai skleidė. Strazdas buvo išsilavinęs, mąstantis, kūręs lietuvių kalba, drįsęs kritikuoti ir eiti savu keliu.

Apie šią išskirtinę Lietuvos kultūros istorijos asmenybę ir jos reikšmę kalbamės su istoriku profesoriumi Egidijumi Aleksandravičiumi, nuosekliai tyrinėjančiu Lietuvos visuomenės raidą, tapatybės klausimus ir nevengiančiu kritiškai vertinti šiandienos reiškinių.

Nomeda SIMĖNIENĖ

Kalbant apie Antano Strazdo asmenybės poveikį šių dienų mąstančiai visuomenei, reikėtų prisiminti, kad anuomet Strazdelis gal buvo vienas pirmųjų nepriklausomų žmonių. Visgi būdamas dvasininkas jis buvo ir su hierarchija turėjęs susidurti žmogus, bet vis tiek demonstravęs, kad kokios bebūtų sistemos, kokios valdžios ar biurokratijos ir kokie saugumiečiai ir prižiūrėtojai, žmogus gali būti nepriklausomas, gali būti laisvas.

Strazdelis gyveno praeitame šimtmetyje, taigi kuo jo biografija ar asmenybė galėtų imponuoti šiandien?

Ir Strazdelio asmenybė, ir jo biografija visiškai tinka šiandieniniam iššūkiui simbolizuoti. Iššūkiui tų, kurie prieš aukso veršį eina, iššūkiui tų, kurie eina prieš naujųjų biurokratinių karjeristų, kurie savo valdžios geismą dangsto visokiais patriotizmo reikalais ir kaukėmis, prieš visus šituos „meinstrymus“ (pagrindines sroves), prieš „establishmentus“ (privilegijuotą visuomenę).

Ir, be abejonės, tokia stovyla buvo retenybė ir tebėra retenybė. Ar toks egzistencinis orientavimasis turi prasmę? Aš esu įsitikinęs, kad jis yra vienintelis mūsų žmogiškumo formas saugantis asmenybės tipas. Taip, Strazdelis ir dabar gali būti simboliu tiems, kurie ieško kažko daugiau negu savo galios, šlovės, karjeros, pinigų ir tuštybės tenkinimo. Man nekyla dėl to abejonių.

Savo knygose ir straipsniuose esate rašęs apie iki šiol mažai žinomą sovietiniais metais veikusį Strazdelio humaniškosios minties universitetą, simboliškai pasirinkusį būtent Antano Strazdo vardą. Kodėl pasirinktas būtent šis vardas? Ir ar ši idėja dar aktuali šiandien?

Pirmiausia manau, kad patys to universiteto steigėjai galėtų atsakyti, kodėl toks pasirinktas pavadinimas. Dar ne visi išmirę, įskaitant ir Vytenį Andriukaitį, kuris su daktaru Viktoru Kutorga kaip tik ir inicijavo šitą mąstyklą arba šią nepriklausomų studijų aplinką. Aš galiu, žinoma, svarstyti. Jie patys tiesiai nėra taip deklaravę, bet dedukcija čia labai paprasta.

Kas buvo Antanas Strazdas, liaudyje skambėjęs Strazdelis, tai žinojo visi, nes jo nekomformistinė, liaudiška, demokratiška laikysena buvo ganėtinai unikali XIX amžiaus pirmosios pusės kultūroje. Jo poezija, jo giesmės sklido nepaprastai plačiai, ypač Kupiškio ir Aukštaitijos, šio rytinės Lietuvos krašto bažnytinėje kultūroje. Kitaip sakant, tai vienas tų herojų, kuris tiko dėl savo silueto, dėl savo profilio ir nacionalinio judėjimo ideologams XIX amžiaus pabaigoje. Tiko ir mūsų Vasario 16-osios Respublikos žmonėms, ir valdžiai, neprieštaravo tokia jo interpretacija ir sovietinei ideologijai.

Dėl to, mano galva, ir Strazdelio universiteto iniciatoriai, taip pat būdami kairiųjų pažiūrų, ne sovietinių, bet kairiųjų, siejo savo veiklą su Antano Strazdo vardu.

Taip pat galima sakyti, kad Antano Strazdo, kaip net sovietams nekliūvančio mūsų istorinio herojaus, vardo suteikimas šiai nepriklausomai studijų draugijai taip pat nerodo kaktomušomis susipriešinimo.
Jeigu norėtume iš to padaryti viešą bylą septyniasdešimtųjų viduryje, būtų labai sunku apkaltinti kuo nors šitą veikimą. Strazdelio universitetas nebuvo ir konspiratyvus. Negaliu sakyti, kad jis buvo grynas pogrindis, kadangi apie jį skambėjo garsas. Aš tuo metu dar studijavau Vilniaus universitete ir apie jį girdėjau. Mano kolegos tenai lankydavosi. Sovietų sargai vis tiek išvaikė tą aplinką.

Mano galva, Strazdelio vardas labai tiko ir dėl savo lietuviško, labai demokratiško, labai liaudiško, į paprasto žmogaus interesą nukreipto profilio. Be jokios šiandienos nacionalizmo propagandos ir panašių dalykų. Tiko labai gerai ir nuoširdžiai prie viso bendro sumanymo. Šitai tikriausiai pavyktų išgirsti ir iš to sambūrio organizatorių bei steigėjų.

Strazdelis ir dabar gali būti simboliu tiems, kurie ieško kažko daugiau negu savo galios, šlovės, karjeros, pinigų ir tuštybės tenkinimo.

O jeigu kalbame apie tokį reiškinį kaip Strazdelio universitetas, tai turime suprasti, kad po šituo pavadinimu slypėjo tiesiog laisvanoriškas spiečius apsišvietusių žmonių, kurie stengėsi visai sovietinei indoktrinacijai atsispirti gilindamiesi į asmenybės paslaptis, ugdydami savyje kilnios būties skonį. Jeigu norime, galime sakyti, kad ir šiandien visas bukaprotystės ir šūdmalystės srautas, per visus ekranus į mus žliaugiantis, jis jau gali sukelti einančių prieš srovę norą tiesiog burtis į studijų draugijas, mąstyti apie tikrus dalykus, nustoti žiūrėti vispročius autoritetus iš televizoriaus ir tiesiog gyventi orų gyvenimą.

Per mūsų pokalbį išryškėjo lyg ir dvi plotmės – Strazdelis kaip žmogus ir Strazdelio universitetas, kaip buvęs reiškinys.

Strazdelis kaip žmogus, kaip istorinė asmenybė, kaip tam tikras nepriklausomo gyvenimo patronas, ir Strazdelio universitetas, kuris nėra toks senas reiškinys, bet jis aiškiai nurodo į galimybę gyvenimo prasmės, kažkokio pastovumo bei žmogiškumo pasiilgusiesiems burtis į draugijas, burtis į salonus ir klubus, burtis į knygų skaitytojų aplinkas. Ir niekam nereikia jokio nurodymo iš jokios didelės ar mažos maskvos, iš jokio įsivaizduojamo svarbuolių centro.

Mums reikia suvokti, kad Strazdelio universitetas buvo organizuotas žmonių, kurie ir daktaro disertacijas buvo apsigynę, ir aukštuosius mokslus gal net po du pabaigę. Jie buvo inteligentai, kuriems reikėjo kažko daugiau negu ta sovietų suvaržyta kultūrinė aplinka galėjo duoti.

Ko trūksta žmogiškumo pilnatvei, tą reikia susikurti patiems. Dėl to tai toks demokratizmas iš vienos pusės ir iš kitos intelektualinis įsipareigojimas savišvietai kelti aukštyn savo dvasią, savo žvilgsnį. Visa tai dabartyje yra visiškai geistina. Dieve, duok drąsos ir užsispyrimo žmonėms, kurie ne bet ką ir tik iš „Maximos“ vartoja.

Jūs savo knygoje „XIX amžiaus profiliai“ minite Antano Strazdo giesmę „Pulkim ant kelių“, kurią kadaise Eduardas Romeris savo užrašuose įvardijo nuostabiu kūriniu. Kodėl „Pulkim ant kelių“, o ir visa Aukštaitijos bažnytinio giedojimo tradicija svarbi Lietuvos kultūros istorijai?

Vis tiek manau, kad jeigu kalbame apie religinę giesmę, tai be nuoširdaus tikėjimo religinė giesmė neskamba ir neatsiveria taip, kaip ji savo pašaukime turi atsiverti.

Sovietinių metų periodu religinio gyvenimo ir religinės ar bažnytinės kultūros klausimas buvo paslinktas į šalį. Tada išgrynindavo grynąją pasaulietinę estetinę reikšmę šitų kūrinių. Bet manau, kad iš dabarties žiūrint, turint laisvę tikėti ar abejoti, turime savo supratimą, kad ir religinio gyvenimo formos su tam tikra menine kultūra visgi yra susijusios. Tai Strazdelio „Pulkim ant kelių“ ir apskritai ypač Aukštaitijos bažnytinio muzikavimo ir giedojimo tradicija pasidaro labai įdomiu svarstymų ir praktikavimo, sekimo vertu reiškiniu.

Tą, ką aš esu rašęs savo tekste, kad esu atpažinęs iš Romerių korespondencijos ir iš kitokių šaltinių, kad Aukštaitijoje, Kupiškio, Rokiškio, netgi gal iki pat Zarasų viso šito kampo bažnytinio muzikavimo ir ypatingai vargonavimo tradicija buvo susiformavusi į beveik specifinį reiškinį. Esu užtikęs Liongino Abariaus, atrodo, kad iš to krašto kilusio, vargonavimą išmanančio chorvedžio pasisakymą apie tuos dalykus.
Jis sakė, kad kai augo, jaunystėje, juto šio krašto bažnytinio muzikavimo labai specifinį skambesį.

Kaip? Iš kur tas slėpiningas reiškinys galėjo būti? Kodėl taip specifiška? Ir tada visa tai suvedžiau savo tyrinėjimuose su Edvardo Romerio ir jo pagalbininkų įkurta Vilniaus muzikos mokykla prie Vilniaus labdarybės draugijos XIX amžiaus viduryje. Tos mokyklos tikslas buvo valstiečių vaikus, o tada dar baudžiava nebuvo panaikinta, iš esmės baudžiauninkų gabius vaikus, siųsti į mokyklą ruoštis vargonavimo ir chorvedžio praktikai. Svarbiausias tikslas buvo pakelti mūsų bažnytinės muzikos, mūsų bažnytinio ritualo kultūrą.

Taigi tas laiškas, kurį minėjote, yra parašomas iš Prancūzijos, iš Normandijos, Alfredo Romerio savo tėvui Edvardui Romeriui. Aišku, truputėlį ir pataikaujant. Jis rašo, kad buvo Mišiose Normandijos bažnytėlėje, kad ten tų prancūzų valstiečių baubimas per Mišias tai kaip galvijų, nepalyginsi su mūsų Strazdo „Pulkim ant kelių“.

Istorija lėmė, kad šitame krašte gimė toks žmogus. Vadinasi, kažkas toje dvasioje tebeplevena.

Taip Alfredas Romeris bando tėvui šiek tiek komplimentą pasakyti, kad vertina jo pastangas kuriant tą mokyklą ir prižiūrint ją, ir finansuojant, remiant tų vaikų edukaciją. Bet tai toks kultūrinis detektyvas, kuris atveda į Kupiškio krašto, į šitą rytinį Lietuvos kraštą, labai didelį kultūrinį poveikį. Tuomet keliasdešimt tų mokinių pasklido po šio krašto bažnyčias. Va čia ir būtų atsakymas, iš kur yra ta specifinė vargonavo tradicija, kuri, kaip jūs sakote, greičiausiai šiandien beveik sunykusi.

„Pulkim ant kelių“ mes nebegirdime. Nepasakytum, kad šiandien modernizuotas mūsų bažnytinės muzikos ir to ritualo pavidalas yra kuo nors geresnis. Kartais girdi kažkokias kone rusų popsuchos melodijas tik su šventais žodžiais ir galvoji, kad viskas kinta, kultūra kinta.

Buvo Strazdelio ne tik ta giesmė „Pulkim ant kelių“. Jų buvo ir daugiau.

„Pulkim ant kelių“ galbūt šiek tiek net su Strazdo charakteriu prasilenkia. Strazdas labiau gal su Vaižgantu susišaukia po gero pusšimčio metų. Tokio nenuoramos, nesilankstančio prieš didžiūnus kunigo pavyzdys kaip tik sakytų, kad jeigu „Pulkim ant kelių“, tai prieš dievišką aukštybę, o ne prieš jokį poną, prieš jokį valdovą, prieš jokį diktatorių, prieš jokias valdžias ir seriabritus nepuoli ant kelių, nebučiuoji rankutės ir esi orus žmogus. Tai man čia „Pulkim ant kelių“ galbūt su visa Strazdo stovyla, su visa jo charakteristika gali ir prasilenkti, bet taip nutiko, kad istoriniame šaltinyje būtent šita giesmė išryškinta. Visgi manau, kad rimčiau už mane išmanantys tą bažnytinės muzikos istoriją ir tyrinėję betarpiškai galėtų surasti daugiau tų giesmių. Jos tikriausiai yra kur nors fiksuotos ir Strazdo autorystė taip pat. Bet nuo pat senų laikų buvo žinoma, kad daug jo poezijos ir jo kūrinių pasklido jau beveik kaip liaudies giesmės, kaip liaudies dainos.

Ką reikėtų daryti, kad ši tradicija išliktų gyva, o netaptų vien istorikų ir muzikologų tyrimų objektu? Kaip tai būtų galima išsaugoti ir perduoti ateities kartoms?

Čia maža pasakyti, kad ta giedojimo tradicija graži, ją verta gaivinti. Tai didžiulis estetinis krūvis prie šiandieninės banalybės įsivaizduoti bažnytinio muzikavimo ar vargonavimo ir giedojimo tradiciją. Tai labai specifinė, kažkokia kryžkelė tarp folkloro. Niekas neabejoja, kad folkloriniai ansambliai savo repertuarą papildo kartais ir viena kita religine giesme, nors retai. O čia folkloras, kuris susijęs su bažnytinės muzikos, su religinio gyvenimo savybėmis reiškinys.

Ko trūksta žmogiškumo pilnatvei, tą reikia susikurti patiems.

Aišku, kad nieko panašaus neturime. Jei kažkas sugalvotų kokį nors vasaros festivalį keliaujant nuo vienos apleistos koplyčios ar bažnytėlės prie kitos, klausant to muzikavimo, jungiant tyrinėjimą, intelektualinį turinį su kokiomis nors paskaitėlėmis, su referatų skaitymu, pokalbiu ir taip toliau. Tai čia būtų prasmingi dalykai, kurie sujungia į vieną daugelį tų gijų, kurias paminėjome per dabartinį mūsų pokalbį.

Manau, kad visi tie dalykai įgyvendinami. Istorija lėmė, kad šitame krašte gimė toks žmogus. Vadinasi, kažkas toje dvasioje tebeplevena. Čia ir turėtų labiausiai būti saugoma, palaikoma ta atmintis, ta tradicija ir tai galbūt sustiprins išskirtinumą šitos žemės, šito krašto. Strazdelio toks atnaujintas heroizavimas yra labai laiku. Šiandien, kai didysis pavojus kyla mūsų gyvenimo prasmės ir žmogiškumo formoms, tai šie istoriniai pavyzdžiai, tokie herojai ypatingai reikalingi.

Apie Antaną Strazdą

Gimė 1760 metų kovo 9 d. Astrave (dabar Margėnai, Rokiškio r.). Mirė 1833 metų balandžio 23 d. Kamajuose (dabar Rokiškio r.), lietuvių poetas, katalikų kunigas.

Mokėsi Skaistkalnės, Alūkstos, Daugpilio, Polocko vienuolynų mokyklose ir Vyriausiojoje Lietuvos mokykloje Vilniuje. 1789 metais baigė Varnių kunigų seminariją. Nuo 1790 metų kunigavo parapijose, filijose ir kapelionijose Kupiškyje (1790–1791, 1798–1801, 1814), Subačiuje (1791–1792), Karsakiškyje (1793–1795, 1804–1806), Jurgiškyje (apie 1796–1797), Uoginiuose ir Kupreliškyje (1803), Diliuose (1809–1811) ir kitur.

1801–1802 m. A. Strazdas klajojo be nuolatinės gyvenamosios vietos, manoma, kad trumpam buvo apsistojęs Skapiškyje ir Šimonyse (Kupiškio r.), kur atlikdavo religines apeigas.

1802–1807 m. jis be jokių pareigų gyveno Uoginių kaime (Kupiškio r.) ir laikydavo pamaldas Vabalninko (Biržų r.) parapijai priklausiusioje Uoginių koplyčioje, buvo vadinamas „Uoginių misionieriumi“, krikštijo vietinių valstiečių vaikus, klebonui leidus, laikydavo Mišias. Tuo pačiu metu, kad galėtų pragyventi, 1803–1806 metais buvo Kupreliškio ir Naujadvario dvarų privačiu kapelionu, neišvykdamas iš Uoginių.

1806–1809 m. jis klajojo po Aukštaitiją, gyvendamas tai Uoginiuose, tai Naujadvaryje, tai Palėvenės (Kupiškio r.) vienuolyne, niekur neužimdamas pareigų.

1814 m. A. Strazdas išvis paliko kunigystę, nusipirko valstiečio trobą Šimonių girios proskynoje, išsinuomojo žemės ir 1814–1819 metais ūkininkavo mažame Lipkiškio kaime šalia Inkliuzų, netoli Šimonių, ten pjovė ir pardavinėjo medieną. Jis retkarčiais laikydavo pamaldas Kupiškio parapijos Šimonių filijinėje bažnyčioje, teikė religines apeigas valstiečiams, 1816 m. sausį pakrikštijo dvi mergaites Kupiškio bažnyčioje ir daug laiko skyrė poetinei kūrybai.

1816 m., Vilniaus vyskupui įsakius, A. Strazdas išvyko į Kamajus (Rokiškio r.) ir 1816–1819 m. ten kasmet po kelis rudens ir žiemos mėnesius gyvendavo, kad mažiau kliūtų bažnytinei vyresnybei.
Vadovybės spaudžiamas, Antanas Strazdas 1819 metų rudenį paliko savo ūkį Šimonių girioje ir grįžo į kunigystę. Bet netrukus tas pareigas metė ir 1820 metais visam laikui apsigyveno Kamajuose. Iš pradžių jis buvo įsikūręs klebonijoje, vėliau persikėlė į atskirą namelį, kur vargingai gyveno valstiečio gyvenimą.

Tik 1824 metais kiek laiko buvo Kamajų parapijos vikaras, kol šios pareigos iš jo buvo atimtos. Iš Kamajų A. Strazdas išvykdavo ir lankydavo kitas Aukštaitijos bažnyčias, kur per atlaidus klausydavo išpažinčių, talkino pastoracijoje, pragyvendamas iš tikinčiųjų malonės.

Istorijos šaltiniuose išliko duomenų, kad A. Strazdas ne visada laikydavosi dvasininkų luomo nuostatų, dėl to katalikų bažnyčios vyresnybės buvo nemėgstamas ir visaip persekiojamas. Laikytas baudžiauninkų užtarėju, lietuviškumo puoselėtoju.

1828 metais A. Strazdas Vilniaus vyskupo suspenduotas, nušalintas nuo kunigystės ir 1828 metais uždarytas į Pažaislio (Kaunas) vienuolyną atgailauti. 1829 metais iš ten savavališkai pasišalino ir grįžo į Kamajus. Neberadęs jokio savo turto ir neatgavęs teisės eiti kunigo pareigas, senatvėje galėjo pragyventi elgetaudamas.

Tik 1830 m. A. Strazdas vėl buvo egzaminuojamas ir 1830 m. rugsėjo 18 d. grąžintas į kunigų luomą.

1831 metais sunkiai susirgo. Iki 1832 metų vasario buvo gydomas Vilniaus Gailestingųjų seserų ligoninėje.

1832 m. kelis mėnesius praleido Skapiškio dominikonų vienuolyne, kol šis buvo uždarytas. Į Palėvenės (Kupiškio r.) vienuolyną persikėlę vienuoliai jo kartu nepaėmė, palikę vieną gyventi nebeveikiančiame vienuolyne. Ten 1832 m. pabaigoje jį radę dvasininkai išvežė į Vilnių.

A. Strazdas 1832 metų gruodį buvo apkaltintas avantiūromis ir antrą kartą suspenduotas, vėl atimti jo kunigo įgaliojimai.

1832 metų gruodį iš Vilniaus grįžęs į Aukštaitiją, A. Strazdas rado prieglobstį tik Pelyšų kaime (Anykščių r.) pas valstiečius, nes vienuolynuose jam nebeatsirado vietos. 1833 metų kovo 18 d. sunkiai sergantį A. Strazdą trumpam priglaudė Svėdasų (Anykščių r.) klebonas Juozas Ruseckas. Kiek pabuvęs Svėdasuose, A. Strazdas iškeliavo į Kamajus, kur skurdo iki gyvenimo pabaigos.

Gyvam esant išleistas tik vienas poezijos rinkinėlis „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814 m.), kurį sudaro 9 eilėraščiai ir 2 religinės giesmės. 1824 metais paskelbė odę „Giesmė Rygos miestui pagerbti (Kant na pochwałę miasta Rygi)“. Buvo sudaręs didesnį poezijos rinkinį, bet jį išleisti sutrukdė Vilniaus cenzūra, rankraštis dingo, išliko eilėraščio „Ei, Dieve, dievulaitis“ nuorašas. Daug neišleistų eilėraščių plačiai paplito liaudyje, virto liaudies dainomis. Viena iš A. Strazdo giesmių – „Pulkim ant kelių“ prieš Mišias Lietuvos bažnyčiose tebegiedama ir šiandien.
Parengta pagal Visuotinės lietuvių enciklopedijos ir www.anykstenai.lt informaciją

Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur