Per tris tūkstančius porų sutuokusiai ilgametei Kupiškio rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjai Birutei Kopūstienei darbas buvo tarsi maža šventė.
35 metus santuokas registravusi moteris galėtų ilgai pasakoti įvairias istorijas, prisiminti jautrias akimirkas. Darbas Birutei niekada nebuvo kasdienė rutina, gal todėl, kad kasdienybę nuspalvindavo jausmai ir jaunavedžių emocijos.
Jurga BANIONIENĖ
Viena Jūsų darbo funkcija visada buvo santuokų registravimas. Ar per tiek metų tai netapo rutina?
Aš pradėjau dirbti 1986 metų rudenį tuometiniame Civilinės metrikacijos skyriuje. Jo pavadinimas ne kartą keitėsi, buvo Civilinės būklės aktų įrašų skyrius, Civilinės būklės aktų įrašų tarnyba ir kt. Karjerą baigiau 2021 m. Teisės skyriuje vyriausiąja specialiste. Visą tą laiką teko registruoti santuokas, nepamenu atvejo, kad mane kas būtų pakeitę.
Kai pradėjau dirbti, pati daug mokiausi, turėjau važiuoti į Teisingumo ministeriją, Vilniaus metrikacijos skyriuje po savaitės mokymų reikėjo vesti parodomąją santuoką, ne vien man, bet ir kitoms civilinės metrikacijos skyrių vedėjoms. Vertinta dikcija, balso tembras, kiti kriterijai.
Santuokų registravimas buvo ir darbas, ir šventė. Darbas dėl to, kad reikėdavo pasiruošti, pirmiausia, atsakingai sutikrinti dokumentus, kad viskas būtų teisingai užpildyta, papuošti salę, ant stalo visuomet būdavo gėlės, ir pati turėdavau būti pasitempusi, nes tai žmonėms didelė šventė. Rūpesčio užteko, bet vis tiek šeštadienį jusdavau šventinę nuotaiką.
Ateidavo žmonės į salę, tarsi atsijungdavau nuo visko ir tuo momentu matydavau tik juos.
Tekstas, kurį skaitydavau, būdavo visiems vienodas, bet sveikinimo žodis – kaskart kitoks. Tarsi jausdavau, kam ko reikia, vieniems galėdavau jausmingiau pasakyti, kitiems konkrečiau, trumpiau, nes ir jaunieji būdavo įvairūs, vieni priimdavo tuos žodžius, kitiems matydavau, jog to visai nereikia.
Plačiau skaitykite liepos 17 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF