Vilija MORKŪNAITĖ,
Kupiškio kultūros centro režisierė
Šių metų Kupiškio miesto šventės „Sala 546“ tema – vestuvinė. Etnografiniam vaidinimui „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ (premjera 1966 m.) sukanka 60 metų. Šią sukaktį minime ne tik dėl buvusio spektaklio šlovės ir įtaigos, dėl jo plačiai skleistos žinutės apie papročių vertę, minime todėl, kad kupiškėnų vestuvinių papročių fenomenas neatsiejama kintančios Kupiškio kultūros dalis.
Prie senųjų vestuvinių papročių vis sugrįžtama įvairiomis formomis. Jei 2000 m. tradiciją vaidinti vestuvinius papročius pratęsė Kupiškio kultūros centro folkloro ansamblis „Kupkėmis“ su spektakliu „Vesėlios anoj šaly“, tai 2023 metais Kupiškio meno mokykla pakvietė jaunąją kartą „nerti į vestuvių nuotykį“, sutelkė įvairių Lietuvos meno, muzikos ir dailės mokyklų mokinius dalyvauti respublikiniame dailės darbų konkurse-parodoje.
Vestuvinių papročių paveldas yra toks neišsenkantis klodas, kad ne viena karta gali semtis kūrybiškumo ir žinių savo etninei tapatybei stiprinti.
Šiemet miesto šventės organizatoriai taip pat savotiškai interpretuoja vestuvių temą.
Šventės dalyviai bus kviečiami patirti savo santuokos faktą, įprasminti jį vestuvinėje saloje. Šiam tikslui marių Uošvės Liežuvio saloje bus įrengta vestuvinių sukakčių arkų alėja, kuria eidami šventės dalyviai galės įsiamžinti prie jų asmeninę santuokos sukaktį įprasminančios arkos. Alėjos pabaigoje šventės dalyvius pasitiks folkloro ansamblis „Kupkėmis“ su autentiškomis Kupiškio krašto vestuvių dainomis ir ritualais.
Dar vienas pramoginis šventės aspektas – Aukštaitijos šauniausios uošvės rinkimai. Praėjusiais metais varžėsi tik kupiškėnės, šiemet sulauksime dalyvių ir iš kitų Aukštaitijos rajonų.
Vaikštinėdami po šventės erdves atrasite ir daugiau vestuvinių akcentų: kino teatre po atviru dangumi jūsų lauks dokumentiniai filmai, naminio kupiškėniško alaus edukacija primins apie alaus gamybos tradiciją mūsų krašte, juolab kad liepos 18-oji – Tarptautinė aludarių diena.
Paradoksalu, tačiau senajai tradicijai nykstant atsirado didesnis noras ją išsaugoti. Todėl kupiškėnų vestuvių istorija nėra vien nykimo istorija. Tai pasakojimas apie virsmą: nuo gyvos apeigos – prie etnografinio aprašymo, nuo aprašymo – prie sceninės rekonstrukcijos, o nuo jos – prie sąmoningo nematerialaus kultūros paveldo puoselėjimo.
Šiandien senovinės kupiškėnų vestuvės liudija ne tik praeities buitį, bet ir bendruomenės gebėjimą išsaugoti savo tapatybę nuolat besikeičiančiame pasaulyje.
