Valė PATAMSIENĖ
Kupiškyje yra legendinė sala – Uošvės Liežuvis.
Pavadinimas užsiliko nuo sovietinių metų, bet aktualumo nepraranda.
Sovietų Sąjunga sugriuvo, kolūkiai iširo, melioracija apaugo krūmais, o Uošvės Liežuvis kaip veikė, taip veikia – be elektros, be interneto ir be stabdžių.
Negi Kupiškio uošvės pačios didžiausios ilgaliežuvės Lietuvoje? Nors, tiesą sakant, vyrų liežuvavimas kažin ar bent kiek mažesnis.
Pavadinimas pavadinimu, bet eina gandas, kad tą Uošvės Liežuvį netrukus dar teks ir skanauti.
Dabar gi mada viską paversti kulinariniu paveldu. Taigi, rimtai žadama, kad atsiras tradiciniu ketinantis tapti patiekalas „Uošvės liežuvis“. Skamba grėsmingai.
Vieni sako – labai aštru, kiti – po paragavimo tris dienas negali atsikalbėti. O drąsiausi vyrai teigia, kad patiekalas primena šeimos gyvenimą, pradžioje baisu, vėliau pripranti, po kiek laiko jau nebesupranti, ar čia tu valgai, ar tave valgo.
Tiesa, šį kartą uošvė nekalta. Bent dėl patiekalo atsiradimo. „Uošvės liežuvį“ pagimdė ne kupiškėnų kulinarinė tradicija, o projektinė vaizduotė, palaistyta europiniais pinigais.
Senoliai negamino šio valgio, muziejininkai neužrašė, o močiutės receptų sąsiuviniuose jo irgi nerasta. Bet kai yra projektas, kartais pirmiausia atsiranda pavadinimas, tik paskui ieškoma, ką po juo pakišti.
Gaila tik, kad tuo metu dulkes renka tikri kupiškėniškos virtuvės lobiai, iš kurių būtų galima kurti šiuolaikinius patiekalus, išsaugant jų kilmę ir istoriją. Mat paveldas gyvas ne tada, kai sugalvojamas, o tada, kai prisimenamas.
Bet jei prasidėjo organų gastronomija, tai fantazijai nebėra ribų. Greitai kaimo turizmo sodybos siūlys visą degustacinį šeimos meniu:
„Troškinti žento žandai“ – minkšti, nes nuolat laikomi po uošvės padu.
„Tėtušio ant laužo keptos sėklidės“ – patiekalas drąsiems, nes pats tėtušis po vestuvių jų seniai nebeturi.
„Marčios nervų sriuba“ – verdama lėtai, nuolat maišant anytai.
„Vyro kepenys su alum“ – klasikinis lietuviškas delikatesas, dažniausiai marinuojamas nuo penktadienio vakaro.
„Kaimyno smegenėlės“ – porcija maža, todėl brangi ir sunkiai randama.
Kulinarinis paveldas Lietuvoje apskritai keistas dalykas. Jei senoliai kažkada valgė bulves su lupena, šiandien tai autentiška degustacinė patirtis už 18 eurų. Tad liežuvinio patiekalo sumanytojai tikisi, kad ir „Uošvės liežuvis“ įsibraus į kupiškėnišką identitetą ir taps reprezentaciniu krašto valgiu, bus aštrus, ilgas, po jo visus apims bloga nuotaika.
Vis dėlto juokai juokais, bet Kupiškio kraštas ir be uošvių anatomijos turi kuo didžiuotis. Senosios kupiškėnų šeimininkės mokėjo pagaminti ne vieną valgį, kurio šiandien nerasi nei greito maisto užkandinėje, nei prekybos centro šaldytuve. Čia ir įvairūs bulviniai patiekalai, ir senoviniai kepiniai, ir receptai, kuriuos dar mena močiutės užrašų knygelės.
Tad gal užuot leidusis į organų gastronomijos platybes, verta pasidairyti po tikrąjį krašto kulinarinį lobyną. Juk paveldas prasideda ne nuo skambaus pavadinimo, o nuo skonio, kurį žmonės prisimena dešimtmečiais.
Keista, kad ieškodami vieno simbolinio patiekalo Kupiškio gimtadieniui, kuris kasmet balandžio 29 dieną galėtų suburti žmones prie bendro stalo, lengvai praeiname pro tai, ką jau turime.
Muziejus išleido keletą tradicinių kupiškėnų valgių receptų knygų, tyrinėtojai surinko senųjų virtuvių paveldą, Palėvenės vienuolyno valgiaraščiai irgi slepia ne vieną įdomų atradimą.
O dar legendiniai kupiškėnų vestuvių valgiai, kurių receptai pasakoja ne mažiau istorijų nei vietos padavimai.
Tai gal nebereikėtų klajoti po organų gastronomijos laukus, o pasidairyti po tikrąjį krašto kulinarinį paveldą. Kartais didžiausi lobiai slypi ne ten, kur garsiausiai skamba pavadinimas, o ten, kur puodas seniai verda ant kupiškėniškos krosnies.