Tarp Kupiškio 546-ojo gimtadienio balandžio 29 dieną renginių buvo ir Kupiškio viešojoje bibliotekoje vykusi mokslinė konferencija „Sakmė apie Kupiškį“.
Čia apie mitus kalbėjo gerai Lietuvoje žinomi žmonės: Vykintas Vaitkevičius, žygeivis, archeologas ir istorikas, Klaipėdos universiteto profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, Virginijus Savukynas, žurnalistas, kultūros antropologas, daugeliui žinomos laidos „Istorijos detektyvai“ autorius, Darius Kuolys, lietuvių literatūrologas, kultūrologas, visuomenės veikėjas, Vilniaus universiteto dėstytojas.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Pirmi šventviečių ieškotojai
Šventės proga visus pasveikino ir atvykusius lektorius pristatė Kupiškio viešosios bibliotekos direktorius Algirdas Venckus.
Prof. V. Vaitkevičius skaitė pranešimą „Kupiškio krašto šventvietės“. Jis šią temą apžvelgė per pažinimo raidą, per paieškų ir supratimo apie šventvietes istoriją, per tam tikrą pilietinį sąjūdį, kaip ieškoti archeologinių, mitologinių paveldo vietų.
Pabaigoje pateikė kelis akcentus apie išskirtinai vertingas Kupiškio krašto šventvietės.
Autorės nuotrauka
Pasak V. Vaitkevičiaus, neseniai paaiškėjo, kas buvo pirmas žmogus, kuris parašė ir paskelbė apie Kupiškio šventvietes.
Tai nutiko Jungtinėse Amerikos Valstijose aušrininko, visuomenės ir kultūros veikėjo, gydytojo Jono Šliūpo 1886–1896 metais leistame laikraštyje „Lietuviškas balsas“.
Iš konteksto matyti, kad šis laikraštis buvo liberalios pakraipos, bet turėjo ir nemažai tautiško turinio.
Šiame laikraštyje 1888 metais Uolos slapyvardžiu išspausdintas straipsnis apie Lietuvos piliakalnius. Dabar paaiškėjo, kad tą straipsnį, pasirinkęs Uolos slapyvardį, parašė gydytojas Rokas Šliūpas, to laikraščio leidėjo brolis. Straipsnis pavadintas labai grakščiai „Apie kalniukus“. Ten yra ir detalus Dijokalnio Zasinyčių miške, netoli Alizavos, aprašymas.
„Didelę nuostabą kelia tai, kad 1888 metais nuošali šventvietė sulaukė dėmesio ir buvo detaliai aprašyta. Matyti, kad R. Šliūpas turėjo vedlį. Ėjo jie ieškodami, tiksliai žinodami, ko ieško, ir tas aprašymas yra aukso vertės. Juk Dijokalnis pirmos Lietuvos Respublikos metais ir vėliau buvo beveik visas nukastas. Iš straipsnio sužinome, kad išlikusi rytinė jo dalis irgi vadinta Dijokalniu.
Šis straipsnis iki šiol visai nežinomas, neįtrauktas į archeologijos mokslo istoriją, mums labai brangus, daug ką pasako ir nenuostabu, kad jis praturtina Kupiškį.“
Plačiau skaitykite gegužės 8 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF