žurnalistė
Dabarties negatyvo fone susitikimas su žurnaliste, publiciste, televizijos laidų vedėja Edita Mildažyte buvo atgaiva sielai. Ji su Sauliumi Pilinkumi Kupiškio viešojoje bibliotekoje užkūrė smagų, teatrališką vakarėlį. Nestigo juoko ir šypsenų, nors kalbėta ir apie labai rimtus, liūdnus dalykus. Juk toks žmogaus gyvenimas – su pelyno kartumu ir medaus saldumu.
Žmonės išsiilgę nuoširdžių pokalbių, susitikimų su charizmatiškomis asmenybėmis. Šie renginiai iš namų iškrapšto ir tuos, kurie šiaip niekur neina. Ko gero, tarp šio vakaro dalyvių buvo ir vienas kitas pirmą kartą peržengęs atnaujintos bibliotekos slenkstį. Svarbu išdrįsti, panorėti išeiti iš namų, pasisemti kultūros.
Šie išėjimai gali būti ir noras ištrūkti iš įprastos, bukinančios kasdienybės. Juolab kad dauguma renginių bibliotekoje, muziejuje nemokami.
Prisiminkime E. Mildažytės žodžius, kad santykius, meilę, aistras, susidomėjimą nužudo ne kas nors baisaus, o rutina.
Ją nuginti gali ir Kupiškio kultūros centre demonstruojami filmai. Čia reikia pirkti nebrangų bilietą. Visgi kartą per mėnesį galima kinui vieną kitą eurą sukrapštyti.
Žmonės jau įprato eiti į kino seansus. Kartais susirenka gausesnė auditorija, kartais mažesnė, nelygu koks filmas. Ne tas pats sėdėti namie prie televizoriaus ir kino salėje. Nueikite ir suprasite.
Dar galėtų Kupiškyje būti boulingas, vieta susiburti draugams, šeimoms ir gerai praleisti laiką. Galėtų būti ir dar kažkas. Viskas priklauso nuo žmonių aktyvumo.
Vos nepamiršau. Turime baseiną. Čia aktyviau ar pasyviau lankosi kupiškėnai. Nepigus kai kam pasipliuškenimas, bet būna visokių akcijų, rengiamos nemokamos vandens treniruotės per įvairius projektus. Gali ir dovanų gauti apsilankymą čia kokia nors proga.
Baseinas suburia ir senelius, ir tėvus, ir vaikus, išsklaido nuobodulį, paįvairina gyvenimą. Vienas žmogus sakė, kad jaučiasi taip, lyg kas savaitę važinėtų į Turkiją ar Egiptą. Sėdi sūkurinėje vonioje, žvelgi pro langus į pušis ir įsivaizduoji palmes, nesvarbu, kad lauke sniego pusnys. Vis dėlto dar yra nemažai rajono žmonių, neįkėlusių kojos į baseiną.
Vėl noriu sugrįžti prie rengiamų susitikimų. Ne visi būna tokie įspūdingi kaip su E. Mildažyte.
Prieš dvi savaites Kupiškio viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su Seimo nariu Remigijumi Žemaitaičiu. Pas mus nebuvo nei jo oponentų plakatų, nei aršių ginčų, nei kitokios konfrontacijos ženklų tarp auditorijos ir svečio. Nebuvo ir didelio pritarimo šio politiko kalboms. Žmonės uždavė savo klausimus, kai ką patikslino, kai kur pataisė politiką, santūriai išklausė.
Gal taip nutiko, kad į šį susitikimą susirinko mažiau nei dvidešimt žmonių. Gal jis mieguistai ramus buvo ir dėl to, kad prasidėjo devintą valandą ryto, darbo dieną.
Tik po šio susitikimo paskambino vienas tautietis ir piktinosi, kaip galėjo biblioteka, įsikūrusi buvusioje sinagogoje, įsileisti antisemitą Žemaitaitį. Atsakiau, kad šiandien ten ne žydų maldos namai, o vieša vieta – biblioteka. Kad ir kaip būtų, R. Žemaitaitis tebėra Seimo narys ir turi teisę rengti susitikimus su gyventojais.
Žinoma, turi būti išklausytos įvairios nuomonės. Kitur vykę pasistumdymai garbės nedaro nei šiam politikui, nei kitiems žmonėms. Be apkaltinamojo teismo sprendimo, be Seimo nario apkaltos ar paties politiko sprendimo tokiu atveju atsistatydinti nieko nebus. Taip veikia demokratija.
Tik kažin ar šiuo metu pasaulyje dar paisoma taisyklių. Sakoma, kad senos nebeveikia, kad kuriama nauja pasaulio tvarka.
Kokia visgi mūsų vieta šiame naujo pasaulio tvėrimo procese? Ar mes turime galių prie to prisidėti? Ar juoda ir liks juoda, o balta – balta? Ar sugebėsime įžvelgti ne penkiasdešimt pilkų, bet tūkstantį ryškių atspalvių.